Pradžia / Radikaliai
 

Pasakojimas apie žuvelę, vardu OM

Pristatome grupės "Siela" lyderio Aurelijaus Sirgedo prozą.

Aurelijus Sirgedas
2012 m. Gruodžio 02 d., 00:00
Skaityta: 717 k.
Aurelijus Sirgedas. Mindaugo Peleckio nuotr.
Aurelijus Sirgedas. Mindaugo Peleckio nuotr.

I dalis

Pradėsiu turbūt nuo to, kad tokio vardo žuvis dar niekada neturėjo, ar bent jau nebuvau jo girdėjęs. Gražiausiai jis skamba, kai visiškoje ankstaus ryto tyloje jį ištaria oranžiniai vienuoliai. Tada žuvis pabunda, kokiame pasaulio krašte ji bebūtų. Taip prasideda jos dar viena kelionė į pradžių pradžią. Jos mėlynas kraujas išduoda lašišinių šeimos prigimtį, o rausva oda ir rusvos akys nusako pašėlusį ir klajoklišką būdą. OM kelionė prasidėjo tada, kai pirmą kartą ji prisiminė save, ir nuo to laiko daugiau jau niekada nepamiršo.

Tamsiais gatvių kanalais ir devynaukščių liftais, ištaršytais žvynais tranzuojant link miesto bokštų, kur visada yra kas veikti ir kur reikia labai daug jėgų atiduoti nemigai, OM priplaukė pačiu laiku. Atsidūrė vietoje, kuri magnetizavo ir traukė visus, panašius į ją. Virš vandens tvyrojo rūkas, panašus į rūką, aptraukiantį smegenis, užlietas alkoholio. Pasirodo, pelėda nemiega. Arklys baltas irgi. Įkrenti iš vandens į sausumą, ir kas benutiktų visose situacijose - visada iš rūko atsiranda "Kažkas". Tas "Kažkas" padeda susiorientuoti jei ne laike, tai erdvėje, ištiesia ranką, nuveda, pasodina ir duoda atsigerti iš to paties butelio, kurį visada žuvis OM mėgo nešiotis su savimi. Čia galima pasakyti, kad dabar kelionė eina atgal, kur prasideda viskas iš naujo, ir nepataisomai. Atgal sukama juosta stūmė į priekį vaizdus. Juodos upės su balta punktyrine linija viduryje ir žemyn palinkę medžiai lydėjo mylių mylias. Tvankioje prirūkytoje kabinoje nuo smakro iki kelių tekėjo aviečių arbatos kraujas.

Rusvas Meškiukas, kuris visada laukia žuvelės OM ir visada stengiasi būti kartu, dabar juokėsi ir pasakojo apie žvaigždes, apie tolimas keliones, neištirtus plotus, įdomius draugus, gražias dainas... o žuvis gaudė orą, dūsavo ir galvojo apie pelėdą, baltą arklį ir tą "Kažką".

“Ežiukas rūke” (Jurijus Noršteinas)  

II dalis

Vardas, kuris kažką reiškia tiems, kurie jį supranta tiesiogiai, ir lieka tik vardu. Bet čia reikėtų trumpo paaiškinimo, dėl jo atsiradimo. Žuvis niekada nebūna viena. Jos visada yra dvi. Tik plaukia jos į priešingas puses. Ir kaip dvyniai arba svarstyklės turi turėti po vardą, nors ir gyvena viename kūne. Arba vardą, sudėtą iš dviejų skiemenų ar raidžių, kaip žuvelės OM.

Jos planeta buvo nedidelė, bet ir nemaža, tokia, kad galėtum joje plaukioti užsimerkusi ir nebijodama į ką nors atsitrenkti. Čia buvo gerokai pabodę ir jau seniai norėjosi pasinerti į neištirtus kitų planetų vandenis. Nusileidus, sienomis tekėjo angeliškas vanduo, virš galvos švietė saulė, o aplink buvo pilka, ir tik širdis viduje buvo raudonos išsigandusios spalvos.Žuvelė į naują planetą atsinešė baltą dėžutę, kurioje laikė savo juodą avį. Avis jau buvo nuėdusi krūmus, tik palikusi kelias šakeles ant viršukalnės lyg ženklą, lyg nepriekaištingą savo šeimininkės asmenybės išskirtinumo simbolį. Šešėliai niekada nepraeidavo pro šalį, kai būdavo baisu ir jie visada užkliūdavo už šio krūmo. Ir vis tiek čia net ir šimtasis saulės nusileidimo stebėjimas visada buvo nepakartojamas. Laikas naujoje planetoje bėgo greičiau, nei galima įsivaizduoti. Visada, jei kažką palieki planetoje, už tai kažką gauni. Žuvelė OM beveik nieko neturėjo su savimi ir paliko juodą avį. Kodėl ne baltą dėžutę, nežino turbūt ir pati, nes avis buvo brangiausia, ką turėjo atsinešusi iš savo planetos. Ką gavo už tai, irgi niekada daugiau niekam nepasakojo.

„Jei turi avį, tai iš to matyti, kad tu esi“

“Mažasis princas”  (Antoine de Saint-Exupéry)

III dalis

Nežinia dar ir tai, kodėl žuvelė OM savo vardo taip nemylėjo? Kitų žuvelių vardai buvo šimtus tūkstančių kartų gražesni ir skambesni nei jos. Ir vėl šimtąjį kartą apie tai pagalvojus, jai sunkiai pavykdavo susitaikyti su savimi ir gyventi toliau.

Juodas odinis apsiaustas atrodydavo juokingai kitų žuvelių minioje. Tai ne tik nepakeldavo žuvelės aplinkinių akyse, bet darė ją dar labiau mažesnę, pažeidžiamą ir atstumiančią. Dėl to pas ją augdavo kompleksai kaip daržovės darže. Visiems aplinkui buvo sunku bendrauti ir kai kurios didesnės įkaušę žuvys supykę nušluodavo ją su uodega nuo pasirūkymo scenos pjedestalo. Riedėti tekdavo pro suplyšusius medžių lapus, pageltusias nuorūkas, pliktelėjusius šešėlius, purvinus savo pačios batus ir subraižytas tipo rankas su išsisukinėjusiais pelekais. Aukštai kažkas juokėsi, apačioje buvo tamsu ir tylu. Aišku, iš ten ji nebenorėjo grįžti. Žuvelė atsiskyrė nuo savo miesto ir tamsų vakarą išplaukė į nežinomybę. Ilgai ir baugiai vienatvėje žuvelė OM ieškojo savo miesto. Paslaptingas balsas siuntė jai signalus ir diktavo koordinates, bet jai vėl ir vėl nepavykdavo. Apsukusi ratą, ji vėl grįždavo ten, iš kur iškeliavusi. Po daugelio bandymų, pavargusi ir alkana, ji paskutiniu bandymu pakilo virš vandens ir atsidūrė tyliam ir mažam kambaryje, kuriame iki šiol niekas iš žuvelių nebuvo atsidūręs...

Dabar, šią akimirką, ji buvo kaip niekada laiminga, stipri, galinti pakeisti pasaulį. Čia būnant problemos atrodė tokios mažytės, ir visos kitos žuvelės tiktai žuvelės. Aišku, kad nereikia mylėti bepročių minios. Visi tikslai, kurie kažkada buvo užkoduoti ir išsvajoti, būtinai išsipildys. Padedant narsiausiems ir stipriausiems, gyvenantiems kiekviename iš mūsų.

"Džonatanas Livingstonas Žuvėdra" (Richard Bach)

IV dalis

„Tokiais vardais niekas niekada nepavadins gatvių, laivų, žvaigždžių...“ - mąstė žuvelė. Ji visada norėjo būti didelė ir protinga. Ir ji visada manė tokia esanti, todėl dažniau šliedavosi prie didesnių, dažnai nesuprantamai kalbančių žuvų.

Kiekvienais metais ji įveikdavo neįmanomą kelią į tolimiausius kraštus, kur beveik niekas nedrįso keliauti, o kas ten nukakdavo, retas grįždavo gyvas. Ir tai vien tik tam, kad grįžusi galėtų vėl gyventi iki kitos kelionės. O grįždavo ji visada laiku, pirmą balandžio sekmadienį, ir atrodydavo, jog niekas nespėdavo jos pasigesti. Istorijos kartojimosi monotonija dažnai atbaido net ir pačius narsiausius bei užsispyrusius tikslo siekėjus. Žuvelės OM tikslas buvo keliauti tam, kad grįžtų, o grįžti tik tam, kad ir vėl keliautų... ir vėl pamatytų tą nebyliąją savo meilę, sutiktą neįsivaizduojamomis aplinkybėmis. Jai visada patį stipriausią ir išmintingiausią, kuris visada akmeninis laukė tame tolimame krašte nusisukęs veidu į tylų ežerą. Sustingusia savo akmenine nugara ir degančiomis tuščiomis Budos akimis, smilkstančiais smilkalais ir netikėtais sprendimais, kurių sustirusiomis paklusniomis plunksnomis-žvynais laukdavo žuvelė OM. Daug, daug, daug baltos muzikos. Tai buvo kažkas. To nebuvo niekur. Tai nesikartojo. Dalyvauti savo gyvenime visada yra netikėčiausias dalykas, kuris nutinka, atrodo, nepriklausomai nuo to, kuris nori jį gyventi. Ir tai tikrai nėra nepadoru.

Žuvelė dar nežinojo, jog viskas, kas prasideda kelione, kažkada baigiasi viename vėjuotomis dienomis tyvuliuojančiame ežere...

“Šilkas” (Alessandro Baricco)

V dalis

Vardų pasisavinimas ir naudojimas savo reikmėms buvo naujas žuvelės OM bruožas. Pavyzdžiui, išgirdusi gražų vardą, ji visada pritaikydavo jį sau. Tyliai šaukdavo save tuo vardu ir balsu pati sau atliepdavo. Tai sukeldavo "davinčio" šypseną. Dar geriau jausdavosi žinodama, jog tik ji viena tai žino.

Vėl buvo naktis. Ši - po absento dugnu. Po ilgo laukimo to, dėl ko visada žuvelė nukeliaudavo tokį kelią. Iš jos veido išraiškos negalėjai pasakyti, ar tai jai buvo taip svarbu, bet, kita vertus, tokia sėkme jos aplinkos žuvys pasigirti negalėjo ir giliai širdyje žuvelė džiaugėsi. Kalnai ir vėsus snieguotas baltas oras virsdavo garais, besisukančiais aplink kaklą ir kylančiais į aukštybes. Atradimas to, kas skirta tau visam gyvenimui, pakelia su tuo oru iki debesų. Tada žemė sujuda. Vienintelį kartą. Užmirštama, kaip sprogdinami tiltai, ir kas laukia tavęs rytoj. Naujų atvertų kanalų vanduo su stogu kartu nuslenka turbūt nebegrįžtamai. Skambant varpams, laukus kol liks tik du mėlyni ir du rudi neišsemti ežerai, atėjo rytas. Tas pats, kuris klausia: ką veiksi? Tas pats, kuris žudo! Tas pats, kuris gali būti nužudytas. Visur vyksta kova. Visus šaukia pareiga...

Que puta es la guerra!!! Visada viskas baigiasi kvailai, net ir gyvenimas. Žuvelė OM stebėjo skyles danguje-lubose. Neprisimena, ar nenori prisiminti antro prasidėjimo. Ne dėl to, jog gėda. Niekas negyvena pagal griežtai nustatytus reikalavimus ar nepriekaištingą moralę, tačiau kiekvienas stengiasi. Veltui.

“Neklausk, kam skambina varpai” (Ernest Hemingway)

VI dalis

Viskas, kas buvo ovalo formos, džiugino žuvelę.Tai buvo asociacijos su jos vardo pirmąja raide O. Raidė M nebuvo tokia svarbi jai, todėl dažnai ištariama ji skambėdavo beveik negirdimai.

Akys šokčiojo kaip maži ugnies žiburėliai, degantys be ugnies. Visiškoje šviesoje jie degė kartu su tokiomis pat nematomomis vilkų akių liepsnomis. Tiems, kam lemta buvo tai pamatyti, buvo palaimintieji ir pateptieji. Tie kurie to nenorėjo matyti ir su tuo nesusitaikė, buvo pasmerktieji ir išguitieji. Žvilgsnis liko toks pats, o ir išvaizda jos, atrodo, mažai kuo pasikeitė. Kas suprato, kad žuvelė OM dabar jau nebe tas mažas tarp vilkų šokantis padaras, kentėjo mažiau. Viskas prasidėjo tada, kai žuvelė tapo visų pripažinta ir gerbiama "žuvis". Kaip ir visi kiti - vieno kraujo.

Didysis mokytojas ir išminčius, gyvenantis jau kelis šimtus metų, žuvelės galvoje skyrė jai tiek laiko kiek tik galėjo. Po truputi artinosi pavasaris ir kaži koks keistas jausmas dažnai apnikęs dusino žuvelę. Tai buvo visiškai nauja, tai beprotiškai traukė ir jai tai buvo reikalinga kaip deguonis viskam, kas gyva. Galvoje didysis mokytojas atidengė kortas. Kaip ir reikėjo tikėtis, atėjo atsisveikinimo metas, ir žuvelė OM išplaukė į savo pavasarį...

Rašytojas Kiplingas rašo apie vieną savo sapną, kur jis dalyvavo iškilmingame priėmime. Stebėti kažkokią nesuprantamą ceremoniją jam trukdė vieno storulio pilvas. Sapno pabaigoje prie Kiplingo priėjo nepažįstamas žmogus ir panoro su juo pasikalbėti. Po 6 savaičių rašytojas dalyvavo tikroje ceremonijoje, panašioje į sapnuotą. Viskas vyko lygiai taip pat, kaip sapne, tarp svečių buvo ir storulis, ir nepažįstamasis.

“Mauglis” (Rudyard Kipling)

VII dalis

Visi mes turime svajones, kurias išsirenkame patys savo širdies tamsiausiose kertelėse. Jei jos neišsipildo, tai turbūt tik todėl, kad ne tas svajones pasirinkom. Viskas, ką mes galime padaryti patys, ir kas priklauso nuo mūsų, yra mūsų rankose, ir nevalia pykti ant viso pasaulio, jei kažkas nepavyko. Kitas reikalas, kai gauni vardą, su kuriuo turėsi gyventi visą likusį gyvenimą...

Žuvelė OM jau senokai plūduriavo nuostabiuose vandenyse ir buvo įsitikinusi, jog taip nugyvens visą likusį gyvenimą. Visi, kurie turi ir skaito vieną savo gyvenimo knygą, visada galvoja panašiai. Anachronizmas būdingas stovinčių vandenų gyventojams, palenkusiems galvą po prieš milijoną metų mirusia žvaigžde. Netikėtai grakštūs, skambantys judesiai, kurie užmigdo aplinkinius ir pačią žuvelę, juda tuo pačiu lengvu ritmu ir netikėtai užgriūnanti lavina staigių nesunkiai prognozuojamų ir neprognozuojamų judesių nuneša kažkur toli nuo apaugusio žaluma akvariumo.Viskas, nuo ko bėgama, atbėga atgal pas bėglį. Viskas sukasi ir pasikartoja 840 kartų. Vexations. Vexations. Vexations. Žuvelei OM, pačiai save įkalinusiai ir tik mintimis skrajojančiai laisvais neutraliais vandenimis, nesinori tikėti, kad taip bus, nors jau dabar ji žino, kad taip yra. Skirtingų sienų kambarys atsisveikino su likimo siųstomis karčiomis citrinomis, iš kurių optimistai spaudžia sultis ir geria limonadą.

Kam reikalingi 13 vienodų tokių pačių skėčių namuose? Pjesės, mažos kaip rakto skylutė: viskas pradeda akimirksniu keistis, kai tik pradedi įdėmiai žiūrėti ir klausytis, kas ten viduje dedasi.

„Vexations“ (Eric Satie)

VIII dalis

Medis. Akmuo. Langas. Viską valdantis vėjas. Plaukus, lapus, smėlį, darbinius ir išeiginius rūbus. Tokioje audros šalyje laiko niekas neskaičiuoja. Byrantis smėlis ir tekantis vanduo, skrendantis medžio lapas ir užmerktas akies vokas. Laikas. Arklys, kuris uoliai nešė gyvenimą, pavargo ir begaliniškai tyli nespalvotame kontekste. Rutina kaip lašas nikotino gali pribaigti ir pačius stipriausius žuvelės OM priešus ir draugus. Netikėtai ištartas žodis virto pelenais. Tiesa ta, jog visada, jei nori būti savimi, turi sakyti tai ką galvoji. Paskendusių titanikų pilnos jūros ir vandenynai. Jie buvo savimi. Išliko savimi. Dabar žuvys nardo pro atvertus tiesos žodžiui iliuminatorius. Tylus beviltiškumas ir kasdieniai nušlifuoti veiksmai. Gyvenimas baigiasi ties pro langą matoma kalva. Langas-akvariumas su vėjo nešamais lapais. Bežiūrint ateina laikas apsispręsti: kaip gyventi? Ar būti savimi ir skęsti, ar..?

Grįžęs iš Turino, F.Nietzsche'ė dešimt metų tylėjo prižiūrimas motinos ir sesers.

Turino arklys (Béla Tarr)

Komentarai