Pradžia / Radikaliai
 

Interviu su Alchemiku

Alchemija – mistika apipintas dalykas, kadaise laikytas mokslu, dabar – paramokslu, šarlatanizmu. Nepaisant to, kad ir kokie skeptikai būtume, turime pripažinti, kad būtent ji įtakojo moderniosios chemijos atsiradimą. Turbūt nedaugelis žino ir tai, kad alchemija jau daugiau nei dešimt metų dėstoma Lietuvoje – ir ne kokioje nors ekstrasensų mokyklėlėje, o... Vilniaus Universitete.

Algirdas Brukštus
2012 m. Vasario 25 d., 19:21
Skaityta: 3657 k.
Algirdas Brukštus. Asmeninio archyvo nuotr.
Algirdas Brukštus. Asmeninio archyvo nuotr.

Kalbuosi su alchemiją dėstančiu doc. dr. Algirdu Brukštumi.

Iki šiol nepažinojau nė vieno alchemiko (tik skaičiau žymiąją Paolo Coelho knygą „Alchemikas“) ir šį bei tą girdėjau iš nuogirdų. Nors naujasis Visuomenės informavimo įstatymas, tiksliau, jo pataisos, draudžia žurnalistams propaguoti magiją ir okultizmą, man atrodo, kad į šių dviejų labai plačių temų ratą alchemiją neįeina. Tai turbūt galėtų įrodyti faktas, kad alchemiją dėstote ne kokioje nors Parapsichologijos akademijoje ar Žynių mokykloje. Kaip vadinasi Jūsų dėstomas kursas, kam jis dėstomas, nuo kelintų metų?

Kursas taip ir vadinasi - Alchemija. Pradėjau jį dėstyti 2000 metais kaip laisvai pasirenkamą VU Chemijos fakulteto III kurso studentams, matydamas, kaip jie bando „susigraibyti“ kreditus kituose fakultetuose, pasirinkdami tai islamo pagrindus, tai japonų dramą ir pan. Mūsų fakultetas tuo metu jiems nieko panašaus neturėjo pasiūlyti. Esu kelis kartus alchemijos seminarą vedęs ir Individualiosios psichologijos instituto, kuriame ir pats esu baigęs Individualiosios psichologijos konsultavimo programą, studentams.

Ko šiame kurse mokoma?

Šio kurso metu supažindinu studentus su įvairiais alchemijos istoriniais periodais, taip pat įžvalgomis, kurios buvo padarytos 20 a., tačiau pagrindinis šių užsiėmimų tikslas - parodyti, kad galima visiškai kitaip suvokti pasaulį ir save kaip pasaulio dalį. Alchemija, kaip pasaulio suvokimo sistema, gana stipriai skiriasi nuo mums ankstyvoje vaikystėje „suinstaliuoto“ pasaulio matymo.

Kada Jūs susidomėjote alchemija? Pasakokite plačiau apie save. Kiek suprantu, esate chemikas. Kuo mokslas chemija siejasi su šarlatanizmu, vadinamu alchemija. Tiksliau, nemaža dalis visuomenės taip mano. O gal taip nėra? Gal mes tiesiog neturime žinių apie tikrąją alchemiją? Kas yra toji paslaptingoji alchemija?

Prieš dvidešimt metų man teko garbė sutikti savo gyvenimo kelyje žmogų - gyvą hermetizmo nešėją, kuris ir manyje pasėjo to mąstymo sėklą. Šiais laikais tai nėra populiari pasaulėžiūra, galėčiau paminėti berods vienintelę šia tema Lietuvoje parašytą ir išleistą knygą - prof. Algio Uždavinio „Hermio Trismegisto išminties kelias“. Ta sėkla išdygo ir ėmė skleistis, o geriausias viso to kas skleidėsi realizavimo būdas mano aplinkoje, buvo alchemija. Tą aš ir įgyvendinau. Svarbiausias dalykas, kurį supratau gilindamasis, o po to ir dėstydamas, yra tas, kad apie alchemiją negalima nieko vienareikšmiškai pasakyti, negalima jos „sukišti“ į kažkokius aiškius rėmus. Tai - daugiabriaunė pasaulio suvokimo sistema, kurios negalima suvesti vien tik į chemiją, antropologiją, psichologiją ar europietišką dvasinę tradiciją. Visa tai joje yra, bet už viso to yra kažkas, ką pajusti ir suprasti mūsų taip išaukštintas racionalusis protas nėra pajėgus ir kam apibūdinti vien tik žodžių neužtenka. Taigi, viskas, ką galima pasakyti apie alchemija, tėra tik paskirų įspūdžių apie atsitiktinius prisilietimus žodinė išraiška. O tų prisilietimų 20 a. būta ne taip ir mažai. Būtent šiame amžiuje ji buvo ištraukta iš istorijos sąvartyno, kur ji, besivystant mokslui 18-19 a., buvo išstumta kaip atgyvena ir tai padarė ne kas kitas, o jos pačios kūdikis - chemija. Deja, 20 a. alchemiją prisiminė ne chemikai, o psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas (1871-1961), religijotyrininkas Mircea Eliade (1907-1986), kultūrologas Terence‘as Kempas McKenna (1946-2000). Alchemijos tema vėl atgijo grožinėje literatūroje - P.Coelho „Alchemikas“, Gustav Meyrink „Vakarinio lango angelas“, Marguerite Yourcenar „Filosofinis akmuo“. Pasirodo, alchemija, kaip kultūros reiškinys, yra daug turtingesnė ir žymiai daugiau verta dėmesio, nei sulaukė iki šiol.

Mane visada domino Praha, kuri lyg ir buvo vadinama alchemikų miestu (jei neklystu, Vilnius – irgi, ar tai netiesa?). Todėl nenustebau, kad pirmasis pasaulyje alchemijos muziejus yra Čekijos Kutna Horos mieste. Ar teko jame būti? Kodėl būtent Čekijoje alchemija taip gerbiama?

Apie kažkada Vilniuje klestėjusią alchemiją girdėti neteko, nebent tai, kad į Kauną ir Vilnių savo laiku buvo užsukęs Paracelsas. O Čekija, Praha - taip. Ten alchemija buvo finansuojama net iš karaliaus iždo, ko šiandien galėtų pavydėti ne viena mokslo sritis. Yra toks pasakojimas. Rudolfas II, karaliavęs 16-17 a. Prahoje, kvietėsi visus žymiausius Europos alchemikus pas save ir jiems suteikdavo darbo sąlygas, todėl Prahą tuo metu buvo užplūdę visokio plauko šarlatanai. Taigi, jis parašė dar vienam garsiam alchemikui laišką, kviesdamas ir jį pas save, bet pataikė ant tikro alchemiko, adepto, nes pastarasis atsakė labai išmintingais žodžiais: „Karaliau, jei aš esu šarlatanas, tai aš tau esu nereikalingas, bet jei aš esu tikras alchemikas, tai kam gi tu reikalingas man?“

Ar tiesa, kad chemija atsirado iš alchemijos, kai jos atsiskyrė?

Anot M.Eliade‘s, pirmuosius Aleksandrijos alchemikus suformavo gyvos, sakralios substancijos atradimas. Sudėtingo ir dramatiško materijos gyvenimo koncepcija skiria alchemiją nuo klasikinio graikų mokslo. Savo kilme alchemija nebuvo empirinis mokslas, kažkokia embrioninė chemija. Tokia ji tapo daug vėliau, kai jos mentalinė visata (pasaulio kaip gyvo matymas) daugumai eksperimentuotojų neteko vertės. Mokslo istorijos akimis chemija gimė iš alchemijos, tiksliau, suirus alcheminei tradicijai. Tačiau, žiūrint iš dvasios istorijos, šis procesas atrodo kitaip – alchemija buvo sakralinis mokslas, tuo tarpu chemija susiformavo po to, kai substancija neteko sakralumo, o perėjimo iš sakralinio į profaninį lygį metu visada yra pertrūkis. Todėl, žiūrint iš alchemiko pozicijos, chemija yra „kritimas“ vien dėl to, kad tai buvo sakralinio mokslo sekuliarizacija (supasaulietinimas). Dialogas su Gamta nutrūko žmogui pasijutus pasaulio valdovu. Nuspręsta, kad viskas, ką daro žmogus, ką sukuria jo protas, yra teisinga. Kam klausytis kalnų, medžių, akmenų, kam šnekėtis su žvaigždėmis, saule, vėju? Žmonijos tikslai - aukščiau viso to, pasaulis sukurtas žmogui, o žmogus – Kūrėjo viršūnė. Tačiau gamta iki šiol kalba mums, bet mes negirdime, viską užgožia protas, kuris įkalbėjo žmogų užimti Dievo vietą. Ar įmanoma atstatyti dialogą su Gamta, su Pasauliu, ar įmanoma atstatyti klausą ir išgirsti Žemės aimaną? Kiekviena profesija, kiekvienas darbas - tai veikimas pasaulyje. Chemija ir alchemija. Chemija – tai veiksmas negirdint. Alchemiko Darbas - tai greičiau kelionė, kuri pati buvo ir tikslas, ir priežastis. Kiekvienas veiksmas buvo atradimas, naujas peizažas, išnyrantis iš už posūkio kelyje. Darymas šventas, nes viskas, kas kilę iš Pirmapradės Materijos yra gyva, besikeičianti, besitransformuojanti substancija. Kažkas kyla, kažkas leidžiasi, viskas gyvena evoliucijos, kitimo sraute ir pajusti, suprasti šį srautą - tai pirmasis žingsnis į alchemiją, o tik po to galbūt bus leista bendradarbiauti su šiuo srautu, bus leista pagreitinti (ar sulėtinti) kai kuriuos jame vykstančius procesus, tai darant be galo atidžiai, girdint kiekvieną Gamtos šnabždesį, kiekvieną patarimą.

Alcheminė kelionė yra misterija, tai - mirties ir gimimo drama, vykstanti kolboje, tekanti kondensatorių vamzdeliais, drama, kurioje kartu su besikeičiančia substancija dalyvauja ir alchemikas, savo viduje išgyvenantis visus materijos virsmus, besitransmutuojantis kartu su ja. Susiliejęs su kitimų, evoliucijos srautu alchemiko vidus atgyja ir jau visiems laikams pasilieka jame. Taip nugalima mirtis, dvasios mirtis, nes taip dvasia grįžta į savo namus, o alcheminis Darbas - vienas iš būdų dvasios kelionei. Ir joks chemikas neįstengs pamatyti to aukso, kurį padarė alchemikas. M.Eliade‘i alchemija - tai visų pirma žmogaus ir materijos santykis, jo dvasiniai nuotykiai, į kuriuos jis buvo įtrauktas, kai rado savyje gebėjimą keisti substancijos būsenas. Taigi, kalbėti apie alchemiją iš chemijos pozicijos (chemikų bokšto), kaip kad dabar daroma, praktiškai neįmanoma, jas skiria praraja. Tai visiškai skirtingos veiklos sritys su visiškai skirtingais tikslais, nors kai kurie veiksmai išoriškai yra panašūs.

„Haris Poteris ir filosofijos (išminties) akmuo“. Kas tai – bandymas alchemiją padaryti makdonaldine preke, ar šioje ir kitose H.Poterio serijos knygose esama tiesos (kaip ir kiekvienoje pasakoje)?

Hario Poterio nuotykių neteko skaityti, bet jei šios knygos lavina vaikų kūrybinę vaizduotę, manau, tai yra gerai.

Ar esate alchemikas teoretikas, ar ir praktikas? Jei ir praktikas, tai kaip atrodo 21 a. pradžios alchemiko praktiniai užsiėmimai?

Nevadinu savęs alchemiku, nemėgstu etikečių, o tokia alchemijos praktika, kokia buvo Viduramžiais, dabar neįmanoma. Šiuo metu kolbose pilna molekulių, atomų. Jie knibžda, sąveikauja tarpusavyje. Dabar protui atrodo, kad jis žino, kas ten vyksta, jis turi viskam paaiškinimą, ir bet kokiam pasąmonės prasiveržimui kelias yra užkirstas. Tačiau „tamsiais“ Viduramžiais cheminis procesas buvo didžiulė mįslė, leidžianti nevaržomai pasireikšti tyrinėtojo fantazijai. Viduramžių alchemikui kolba ir joje vykstantys procesai tarnavo jo paties vidinės transmutacijos veidrodžiu. Neveltui psichoanalitikas C.G. Jungas alchemijai paskyrė ne vieną knygą. Alchemikų cheminio proceso aiškinimo būdą Jungas vadina "obscurum per obscurius, ignotum per ignotius" (tamsą tamsa, nežinomybę dar didesne nežinomybe). Alchemiko protą prarijo materijos gelmės, o tyrinėjanti sąmonė susidūrė su tamsia, tuščia nežinomybe, kuriai priskiriami skaičiai ir dėsniai iš tikro kilo ne iš materijos gelmių, bet iš alchemiko psichikos. Viską, kas nežinoma ir neužpildyta, žmogus užpildo savo psichikos turiniu. Tai įvyksta taip, lyg tiriančiojo psichikos gelmės atsispindėtų tamsoje. Tai, ką jis mato materijoje, ar mano, kad mato, yra didžiąja dalimi jo pasąmonės duomenys, kuriuos jis projektuoja į materiją. Kažko man išoriško tamsoje aš randu, dažniausiai to net nesuvokdamas, vidinį savo nuosavą gyvenimą.

Šiuo metu po mokslo invazijos mažai beliko pasaulio detalių, galinčių tarnauti mūsų psichikos, sielos veidrodžiais. Geriausi veidrodžiai - visiškai nauji, mums nežinomi, neaiškūs dalykai. Būtent tada, tą akimirką yra šansas toje tuščioje formoje, kaip veidrodyje, išvysti save, tą formą atitinkančią mūsų vidinės realybės dalį. 21 a. pradžios alchemiko praktiniais užsiėmimais vadinčiau tokių tuščių formų paieška ir darbą su jomis. O tokio pobūdžio darbas prasidėjo jau 16-17 a. - vidinės realybės, joje vykstančių procesų kartografija simboliais, kurie tuo pačiu yra ir dvasinio kelio žemėlapis, ir transporto priemonė tame kelyje, ir netgi pats transmutacijos įrankis.

Ar Lietuvoje arba užsienyje turite bendraminčių? Ar šiuo metu alchemija populiari pasaulyje? Ar Lietuvoje yra koks alchemikų klubas, būrelis?

Galiu pasidžiaugti, kad šių metų knygų mugėje sutikau dr. Augustiną Dainį, kuris pristatė savo naujausią knygą, pavadinčiau ją metafiziniu romanu, „Angelofilai: trys istorijos apie sielos alchemiją“ (Vilnius: Metodika, 2012). Manau, kad galėčiau jį pavadinti bendraminčiu. Iki šiol man bendraminčiai yra visi tie, kurie yra kelyje, puikiai aprašytame P.Coelho. Išorėje - bandymas įgyvendinti savo asmeninę legendą, tačiau jei eini link jos, tai tuo pat metu eini link savo dvasios. Ne veltui šis kelias įvairiose tradicijose vadinamas Dvasiniu Keliu. Mes įpratę kelią matyti plokštumoje. Lėktuvai, raketos, dangaus kūnai juda trimatėje erdvėje. Yra nemažai fantastinių kūrinių, susijusių su dar viena žmogaus svajone - kelione laiku, ketvirtuoju mums suvokiamu išmatavimu, kuriame mes esame įkalinti. Mes panašūs į traukinukus, pastatytus ant laiko bėgių ir judančius tik viena kryptimi.

Tačiau šio kelio, vingiuojančio dvasios išmatavime, kitaip kaip simboliu, alegorija aprašyti neįmanoma. Mes visi gimstame tame Kelyje, tačiau nereikia manyti, kad jei jau gimstame, tai automatiškai juo ir einame. Gali atsitikti taip, kad pragyvensime šalia kelio ir liksime visą amžių vienoje vietoje, net neįtardami, šalia ko gyvename. Be to, keliu galima eiti miegant, taip giliai pasinėrus į sapną, kurį vadiname gyvenimu, klaidžioti aklagatviais ir keikti pro miegus kelią už tai, kad jis painiojasi po kojom. Šis kelias – be galo individualus, kiekvienam kitas ir būtent jame mūsų dvasios sėkla prasikala ir ima augti, skleistis.. Kartais gali atrodyti, kad einame priešingomis kryptimis, tačiau čia visos kryptys veda ten pat, į vidinę žmogaus transmutaciją.

Koks galutinis (jei yra) alchemiko tikslas? Suprantame, kad klonavimo ir biochemijos laikais „primityvios“ (tiems laikams tikriausiai ne) alchemikų laboratorijos gali atrodyti juokingos. Tačiau nuojauta sako, kad alchemikas – tai žmogus, bandantis sujungti materiją su dvasiniais dalykais.

Tiedu pasauliai - materialus ir dvasinis - tai lyg pirštinės išorė ir vidus, tai tos pačios visumos du viens kitą papildantys aspektai, kuriuos padaro atskirais mūsų racionalusis, „visagalis“ protas. Alchemikų simbolikoje dažnai sutinkama gyvatė ar drakonas, ryjantys savo uodegą. Ouroboros. Tai labai senas simbolis, siekiantis gnostikų laikus, o gal ir dar senesnis. Gyvatė, iš vienos pusės ryjanti save, iš kitos - auganti ir vėl atgimstanti. Kažkoks nesibaigiantis procesas. Įsivaizduokite, kad didžioji jos kūno dalis panirusi vandenyse, todėl gyvatės galva mato tiktai išnirusią priešais save uodegą ir, nesuvokdama, kad tai jos uodega, čiumpa ją ir ryja. Bet ar nebus šis prieš mus kiekvieną akimirką išnyrantis pasaulis būtent ta gyvatės uodega, o mes - jos galva. Ar tik nebus nematoma, panirusi į vandenis gyvatės kūno dalis būtent ta paslaptingoji psichikos dalis, vadinama pasąmone? Jau pats C.G.Jungas jautė, kad pasąmonė kažkokiu būdu yra susijusi su materija. Apie tai jis daugiau užsimena savo paskutinėje knygoje „Sinchroniškumas“, prie kurios prisidėjo ir fizikas, Nobelio premijos laureatas Wolfgangas Ernstas Paulis (1900-1958).

Žvelgdami giliai giliai į savo vidų mes turime šansą pamatyti tai, kaip mus supanti visata „padaryta“ ir funkcionuoja iš vidaus. Ir dar - kaip mūsų kiekvienas veiksmas išorėje, kiekvienas įkandimas sau į uodegą ar netgi jos stebėjimas (kaip mokslininko) anksčiau ar vėliau atsiliepia mūsų sąmonėje, o tai, ką mes padarome savo viduje, po kažkurio laiko realizuojasi mūsų išorėje. Ne veltui budistai siūlo negalvoti, ko nereikia. Tai ar nebus mūsų pasaulio skirstymas į objektyvųjį ir subjektyvųjį gana dirbtinis, ar nebus tai tik to paties kūno dvi skirtingos dalys, tarp kurių sąmoningas ryšys kažkodėl yra nutrūkęs ir kurio atstatymo darbuose visais laikais triūsė alchemikai, tai vadindami Opus Magnum („Didžiuoju Darbu“). Opus Magnum prilygsta piligriminei kelionei, kurios metu, tai kas vyksta išorėje sinchronizuojasi su tuo, kas vyksta keliaujančiojo viduje. Tokios kelionės metu yra šansas išeiti iš jau minėto dualumo skirstančio realybė į subjektyvią ir objektyvią, išorinį ir vidinį pasaulį ir pamatyti tai kaip vientisą, tekantį, besimainantį kontinuumą. Lygiai tas pats ir su alchemiko Opus Magnum, kurio metu alchemiko išorinis pasaulis susilieja su vidiniu. Konkreti kolba, konkrečios medžiagos ir atanoras, filosofinė siera, merkurijus kaip simboliai. Prasidėjęs vidinis alchemiko sieloje procesas kažkur liečiasi ir sąveikauja su vykstančiu išorėje. Alchemikas mato raudoną liūtą, o tuo metu kolboje atsiranda raudona spalva. Viskas vyksta sinchroniškai, tuo pat metu. Tai momentas, kai susiliečia ir atsiveria viens kitam vidus ir išorė. Tada ir tik tada, tame sąlytyje prasideda stebuklas ir tampa įmanoma transmutacija ir gali gimti Filosofinis Akmuo. Todėl alchemikų auksas, transmutacija, jei ir yra įmanomi, tai tik keičiant išorę iš vidaus, o ne išoriniais cheminiais metodais. Visose dvasinėse tradicijose galima rasti žodžius - nori pakeisti pasaulį, pakeisk save.

Ouroboros. zarathus.deviantart.com.

Komentarai