Pradžia / Radikaliai
 

Apie magiją kitaip, arba Algio Uždavinio įnašas į teurgijos tyrinėjimus

Šis straipsnis publikuotas leidinyje "Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos XI. Kultūrų sąveika" (Sudarytojas Antanas Andrijauskas, Vilnius: LKTI, 2011). Nusprendėme, kad su juo dėl išskirtinės šviesaus atminimo prof. Algio Uždavinio asmenybės turėtų susipažinti ir platesnė auditorija - mūsų skaitytojai: šis žmogus buvo radikaliai kitoks nei didžiuma Lietuvos mokslininkų.

Mindaugas Peleckis
2015 m. Sausio 02 d., 00:00
Skaityta: 1295 k.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.

Straipsnis skirtas sudėtingo teurgijos (gr. θεουργία) fenomeno analizei žymaus lietuvių komparatyvisto ir Artimųjų Rytų mąstymo tradicijų tyrinėtojo Algio Uždavinio veikaluose. Autorius glaustai aptaręs pagrindines teurgijos sampratas, aiškinasi, koks yra filosofijos ir teurgijos ryšys, aprašytas A. Uždavinio misticizmo tyrinėjimuose: būtent – monografijoje anglų kalba „Philosophy and Theurgy in Late Antiquity“ (2010, Sophia Perennis) ir ankstesniuose jo straipsniuose (taip pat anglų kalba ), kurių teurgijos tematika maždaug nuo 2000-ųjų mokslininkas išspausdino apie dešimtį. Taip pat palyginsime A. Uždavinio teurgijos interpretaciją su žymiausių XX a. teurgų - N. Berdiajevo, V. Solovjovo, A. Crowley‘io, A. O. Spare‘o – tyrinėjimais ir išryškinsime jo požiūrių į teurgijos ir filosofijos santykius savitumą.

Šventųjų simbolių žadinimas

Įvairiapusiai dažnai atvirai oponuojantys nusistojusioms tradicijoms Uždavinio teurgijos tyrinėjimai – viena iš šio savito mąstytojo mokslinių pasiekimo viršūnių, į kurią kopta tyrinėjant neoplatonizmą, gnosticizmą, sufizmą, Senovės Egipto ir kitus mistinius mokymus. Lietuvoje teurgijos fenomeno ir jo santykių su kitomis kultūros sritimis be A. Uždavinio iki šiol niekas daugiau išsamiau netyrinėjo. Norint būti objektyviu tenka pripažinti, kad ir pasaulyje šie A. Uždavinio tyrinėjimai taip pat yra unikalūs: akademinis požiūris į teurgiją retas, o viename solidžiausių metafizinei terminijai skirtų žodynų termino „teurgija“ aiškinimas pateikiamas būtent paties A. Uždavinio. Tinklalapyje PracticalTheurgy.com A. Uždavinio knyga „Philosophy and Theurgy in Late Antiquity“ laikoma viena svarbiausių pasaulyje monografijų, dedikuotų šiai temai, o jos autorius vadinamas „naujausia „roko žvaigžde“ teurgijos scenoje, apžvelgiančia teurgiją iš graikiškosios, egiptietiškosios, mesopotamiškosios ir netgi sanskritiškosios perspektyvų; itin kūrybingas komparatyvistinis darbas, nuostabiai surasti ryšiai tarp teurgijos ir jos šaknų senovės Egipte“ .

A.Uždavinys savo originalioje teurgijos koncepcijoje sąmoningai atsiriboja nuo populiaraus teurgijos suvokimo, taip pat nesiremia geriau mūsų skaitytojams žinoma rusų filosofų Nikolajaus Berdiajevo, Vladimiro Solovjovo, brito Austino Osmano Spare‘o požiūriais į teurgiją. A. Uždavinys, pasitelkdamas ir savitai interpretuodamas Egipto, Graikijos, kitų senovės civilizacijų šaltinius į teurgiją žvelgė kaip į sąvoką, suderinamą su filosofija. Teurgija, pasak A. Uždavinio, yra „apeigos, suvokiamos kaip dieviškieji veiksmai (theia erga) arba dievų veikimas (theon erga). Teurgija nėra Dievo intelektualus teoretizavimas (theologia), tačiau pakilimas Dievo link.“ (Uždavinys, 2010, p. 308) Šį terminą  sukūrė „Chaldėjų orakulo“ redaktoriai, tačiau iš tikro teurgijos praktika siekia senovės Egipto ir Mesopotamijos hieratines tradicijas. Neoplatonikų teurgija paremta ir Platono „Fedro“, „Timajaus“, „Puotos“ dialogų egzegeze, ir chaldėjų tradicija, ir pitagoriškąja negatyviąja teologija. Pasak A. Uždavinio, teurgijos praxis neprieštarauja Platono dialektikai. Teurgija sudievina sielą per tam tikrus ontologinius simbolius ir sunthemata, kurie apima ištisą būties hierarchiją ir veda mus prie neišvengiamo susiliejimo, susivienijimo su dievais. Teurgija kaip ritualas pagrįsta kosmogonijos dėsniais, - ji imituoja dieviškąją tvarką. Jamblichas teigė, kad teurgija transcenduoja virš visos racionaliosios filosofijos ir transformuoja žmogų į dievišką būtybę. A. Uždavinio manymu, šiuolaikiniai Vakarų mokslininkai iš įpročio kartoja prielaidą, kad teurgija tėra kažkoks egzotiškas užsiėmimas, gimęs pusiau rytietiškuose, marginaliniuose būreliuose, kuriuose tariami stebukladariai propagavo ne Seksto Empiriko „protą“, o hieratines apeigas.

Taigi, kartu su teologija, taip gimė terminas teurgija, dieviškųjų, sakramentinių dalykų darymas. Šiuolaikiniai mokslininkai pernelyg tiesmukai vertina teurgiją, dažnai nesuvokia, kad apeigos taip pat „kalba“ perkeltine kalba, kurią galima dekonstruoti, interpretuoti kaip maginę, ir jose gali būti įvairių logoi. Šventieji žodžiai buvo labai svarbūs senovės Egipte, jie turėjo slaptas prasmes, kurias žinojo tik kunigų luomas.

Teurgija siejasi su saulės metafizika, karališkuoju kultu, sielos kilimu per septynias babiloniečių planetų sferas (arba asirų Šventojo Medžio šakas bei vaisius) ir noetinę Ugnį. Telestike nėra burtininkystės, „kaimietiškos“ (iš pradžių) juodosios magijos goeteia rūšis. Tai – dalyvavimas dievų kūrybinėje energijoje, kuriant jų kultines važiuokles (plg. hebrajiškąją šaknį r-k-b, „važiuoti“, iš kurios kilo Merkabah, Dievo sostas-važiuoklė, kurią tempia keturi sparnuoti čajotai žmogaus veidais), kurios vėliau funkcionuoja kaip anagoginiai ženklai – sumbola  ir sunthemata. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kaip kad akcentuoja A. Uždavinys, kad teurgija – ne vienintelis terminas, naudotas neoplatonikų. Jamblichas rašė, kad be teurgijos ritualų (maldų, aukojimų, būrimų) dar naudojami kiti – mustagogia, hiera hagisteia, threskeia, hieratike techne, theosophia, he theia episteme. Vėlyviesiems neoplatonikams teurgija svarbi inicijuojant kunigą, kuris patirtų teurginę vienovę su dievais (telesiourgia) per sakramentus – ta sunthemata. Pažadinti šventieji simboliai atlieka savo šventą darbą, pakeldami iniciaciją praeinantįjį iki dievų, kurių galia dunamis atpažįstama pagal jos vaizdą eikones.

Laisvoji teurgija pagal N. Berdiajevą ir V. Solovjovą

Lygindami A.Uždavinio pateikiamą teurgijos sampratą, trumpai pažvelkime, kaip į teurgiją žiūrėjo vieni žymiausių XX a. teurgų - rusų simbolistus (ypač Aleksandrą Bloką) įkvėpę Nikolajus Berdiajevas (1874-1948) bei Vladimiras Solovjovas (1853-1900). N.Berdiajevui teurgija – „menas, kuriantis kitą pasaulį, kitokią būtį, kitokį gyvenimą, grožį kaip visa ko esmę. Teurgija iškyla virš kūrybos tragedijos, nukreipdama kūrybinę energiją į naują gyvenimą. Teurgija – tai žmogaus veikimas kartu su Dievu (богодейство, богочеловеческое творчество).“  Simbolizmo estetikoje V. Solovjovas sukūrė mistinę savoką laisvoji teurgija. Tai – žmogaus vienijimasis su dieviškosiomis jėgomis, kuriant pozityvią vienybę – aukščiausią Grožio formą. Pirmasis laisvosios teurgijos adeptas, pasak V. Solovjovo, buvo karalius Saliamonas, kuriam Dievas perdavęs žinias, kaip valdyti ir gerus, ir blogus demonus. N. Berdiajevas rašė, jog krikščioniškosios kultūros niekada nebuvo, kultūra kurta už jos ribų: „Žmogus tarsi išpirkinėdavo savo kaltes, ir jo kūryba nebuvo teurginė. O žmogui reikalinga nauja žemė ir naujas dangus, kūrybinio akto perėjimas į kitą būtį. Tai – teurginės kūrybos kelias.“  Pasak N. Berdiajevo, „menas tampa teurgija, filosofija – teosofija, visuomenė – teokratija.“  Kitaip tariant, teurgija – normų laužytoja, ribinė patirtis, proveržis į transcendentą, kūrybinis aktas, peržengiantis visas ribas.

Jei savitai, postmodernistiškai interpretuotume N. Berdiajevą, tuomet visas postmodernus menas taip pat būtų teurginis, ypač tas, kuris linkęs laužyti stereotipus. Teurgine galėtume pavadinti eksperimentinę muziką, kurios paskirtis nėra pramoginė, o labiau ritualinė (pvz., Lietuvoje viešėjusios belgų ritualinės muzikos grupės „Hybryds“ arba tuvių ritualinio dainavimo ansamblio „Hun Huur Tu“). Teurgija meną atitolina nuo buities ir priartina prie sacrum dimensijos. Turistams Egipte, Liuksore, pasakojama istorija apie dvi kalbančias statulas iki šiol skamba itikinančiai – toks didingas buvo Egipto menas! Ne mažiau stebina Irane, Irake išlikę zikuratai. Įvairių religijų šventyklos, atrodančios kaip meno šedevrai, taip pat yra teurginių meno aktų pavyzdžiai. O pigios „mistikos“ ir okultizmo atgimimas, anot N. Berdiajevo, rodo gilią kultūros krizę. XIX a. kilę įvairūs mistiniai judėjimai, kuriuos „nukonkuravo“ Jelenos Blavatskajos teosofija, iki šiol yra įtakingiausias okultinis fenomenas, turintis gausybę atšakų: arčiausiai estezės ir filosofijos yra Jelenos ir Nikolajaus Rerichų „Agni joga“ („Gyvoji etika“), taip pat paminėtina ir Alice Ann Bailey „beamžė išmintis“ ir filosofų perenialistų, tradicionalistų judėjimas, peržengęs XX a. viduryje atsiradusį new age fenomeną.

Teurgija, thelema ir Zos Kia

Teurgijos fenomeno, nagrinėjamo A. Uždavinio, nesuvoksime ir kiek nepatyrinėję thelema bei Zos Kia teurginių mokymų. Vienas paslaptingiausių ir eklektiškiausių pasaulyje naujųjų religinių judėjimų (toliau – NRJ) „Ordo Templi Orientis“ (lot. Rytų tamplierių (arba Rytų šventyklos) ordinas) arba O.T.O. buvo kuriamas pagal masonų pavyzdį ir siejamas su jais, tačiau teurgas Aleisteris Crowley‘is (1875-1947) pakeitė ordino kryptį ir jis tapo pseudoreliginiu: ėmė vadovautis šio žmogaus sukurtu thelema mokymu. Thelema – bene populiariausioji teurgijos atšaka XX-XXI a., padariusiu ir tebedaranti įtaką daugeliui menininkų, tačiau mažokai tyrinėta mokslininkų, kurie, kaip ir teurgijos atveju, a priori turi negatyvų thelema suvokimą.

Britą A. Crowley (tikr. Edward Alexander Crowley) galima vadinti vienu prieštaringiausių XX a. asmenybių - jis buvo okultistas, rašytojas, dailininkas, astrologas, šachmatininkas, sekso ir narkotikų eksperimentatorius, alpinistas, šnipas, jogas, naujos religijos kūrėjas, vadintas „nuodėmingiausiu pasaulio žmogumi“. 1887 m. mirus tėvui, A. Crowley gyvenime įvyko lūžis: iš krikščionio jis tapo skeptiku, hedonistu, motina jį ėmė vadinti Žvėrimi (pagal Apreiškimą Jonui - šėtonu). Taip vėliau save vadino ir A. Crowley. 1896 m. jis ėmė eiti okultizmo ir misticizmo keliu, skaityti alchemikų ir magų knygas. Tų pačių metų pabaigoje tapo homoseksualistu. Tolesni A.Crowley ieškojimai ėjo per poeziją (knyga „Aceldama“), „Auksinės aušros hermetikų ordiną“ („Hermetic Order of the Golden Dawn“), biseksualią magiją, Meksikos magiją, radža jogą. 1904 m. kovo 20 d. Kaire A.Crowley patyrė mistinį išgyvenimą ir sukūrė magijos (magick; rašoma skirtingai nuo magic, kad nebūtų painiojama su profaniškąja „magija“) filosofiją, vadinamą thelema. Jis invokavo egiptiečių dievą Horą, kuris pasakė, kad prasidėjo nauja žmonijos era, kurioje A. Crowley bus pranašas. 1904 m. balandžio 8-10 d. Horas arba Aiwass (Aiwaz) padiktavo A. Crowley (čia jis vadinamas Ankh-af-na-khonsu) jo pagrindinį tekstą – „Liber AL vel Legis“ („Įstatymo knyga“). 1906 m. buvo sukurta „Abramelino magija“ - dar vienas esminių thelema tekstų. 1907 m. A. Crowley, išėjęs iš „Auksinės aušros“, sukūrė magų ordiną A.:A.: (lot. Argenteum Astrum, „sidabrinė žvaigždė“). 1910 m. A. Crowley prisijungė prie O.T.O. Šį ordiną 1895 m. Austrijoje įkūrė turtingas pramonininkas, masonas Karlas Kellneris (1851-1905), jo veiklą tesė Theodoras Reussas (1855-1923). 1912 m. A. Crowley pasiekė dešimtą laipsnį ordino gradacijos sistemoje (X°). Telemos kūrėjas blaškėsi tarp Maskvos, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų. Apie jį 2008 m. Richardas B. Spence‘as išleido knygą „Slaptasis agentas 666: Aleisteris Crowley. Britų žvalgyba ir okultizmas". Manoma, kad A. Crowley buvo britų žvalgybininkas, išmaišęs Rusiją, Šveicariją, Aziją, Meksiką ir Šiaurės Afriką ir rinkęs informaciją apie vokiečių žvalgybą. 1947 m A. Crowley mirė Anglijoje dėl kvėpavimo takų infekcijos, greičiausiai susijusios su jo polinkiu morfijui ir heroinui. Teigiama, kad paskutiniai A.Crowley žodžiai buvo: „Esu sutrikęs“ (kita versija: „Kartais nekenčiu savęs“). A.Crowley tapo ikona daugeliui menininkų ir savęs ieškančių žmonių.

Pagrindinė thelema mintis - Valios nepriklausomumas - paimta iš prancūzų Renesanso mąstytojo, rašytojo François Rabelais (apie 1494-1553) „Telemos abatijos“. Telemiška idėja „Daryk tai, ką valioji“ - F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“ (1532-1552) puslapiuose. Veikiamas šios idėjos, 1920 m. Sicilijos Cefalù mieste A.Crowley įkūrė Telemos abatiją, „antivienuolyną“, kuriame gyventa ne pagal taisykles ar įstatymus, o pagal laisvą valią ir malonumą. Tačiau A. Crowley fantazijų viršūnė - idealistinė utopinė komuna, pavadinta „Collegium ad Spiritum Sanctum“ („Šventosios Dvasios kolegija“) - Italijoje neprigijo: 1923 m. iš jos britų mistiką išvijo Benito Mussolini. Antra pagal svarbumą thelema doktrina – „Meilė yra įstatymas, meilė su valia“ - turi ir seksualinę potekstę. Šios doktrinos šaknis galėtume rasti daosų, tantrikų praktikose. Simbolika thelema mokyme labai svarbi. O.T.O. narių pasisveikinime naudojamas skaičius 93 reiškia graikiškus žodžius thelema (valia) ir agape (meilė), kurie sudaro visą Naujojo Eono magick esmę, išreikštą formulėje 0=2, t.y. Niekas išreiškė save per dvi jėgas, o toliau - jau geometrinė progresija ar regresija: nėra skirtumo - Maja . Didžioji dalis telemos mokymo paimta iš kabalistų raštų (ypač „žaidimo“ skaičiais - gematrijos), esama juose ir senovės Egipto misterijų, teosofijos, Vakarų magijos tradicijų nuotrupų. Be abejo, A. Crowley kai ką sukūrė ir pats, - šis žmogus turėjo itin lakią vaizduotę. Svarbiausias dalykas telemos mokyme - atstovaujant Nežinomus Mokytojus, skelbti thelema įstatymą, pasinaudojant Ordinu (O.T.O.) kaip instrumentu. Nežinomieji (Nematomieji) Mokytojai yra Ordino ir per jį žmonijos evoliucijos žiūrėtojai. Magick formulė 65 yra 6 (makrokosmas) ir 5 (mikrokosmas), kurių sąjunga reiškia 11 ir Thelemos Eono Žodyje ABRAHADABRA.

O.T.O. atstovai neigia, kad thelema mokymas yra pseudookultinis ir sako, jog jis nelygintinas su new age judėjimų mokymais. Teigiama, kad abraomiškosios religijos esti sukurptos ant „nutekėjusių“ iš Šventyklos žinių fragmentų. Iš Egipto kilusi thelema iš dalies yra nūdienos hermetikų-gnostikų pasaulėžiūra, ji ir tęsia senąsias tradicijas, ir tuo pačiu yra naujai suteikta. Telemitai remiasi „Liber AL vel Legis“ bei kitomis šventomis telemos knygos. Taip pat – „Liber Oz“, telemitiška žmogaus teisių deklaracija, pagal kurią kiekvienas žmogus yra Žvaigždė, turinti savo asmeninį kelią, kuris yra jos Valios išraiška. Jis - visažinis, visagalis, vienvaldis, jam tinka visi atributai, kurie buvo priskiriami Vienam Dievui. Bet jis neturi kitos teisės, kaip tik vykdyti savąją Valią. Jokių kompromisų - vykdai ją ir Žvaigždė eina savo keliu, o jei nevykdai - Žvaigždės statuso neprarandi, bet klaidžioji tamsybėse, susitrenki kaktomuša su kita užsimiršusia Žvaigžde ir taip sukuri netvarką. Netvarka (chaosas) - valios (kosmoso) nepaisymo padarinys, todėl pirmučiausias tikslas yra pažinti savo tikrąją Valią, o antrasis - ją realizuoti arba, tiksliau kalbant, netrukdyti jai realizuotis.  Thelemoje stengiamasi išvengti dualizmo, pasidalijimo tarp Aukštesniojo aš, Tikrosios Valios bei žmoniškojo aš. Teigiama, kad thelema, kaip ir visos kitos religijos, mokiymai, taps masine ir išsigims. Tada ateis dar vienas pranašas, kuris paskelbs kitą Įstatymą, dar labiau priartinantį žmogų prie jo idealo. Tiesa, tai būsią dar negreit, nes dabar, pasak A. Crowley, gyvename tamsiaisiais amžiais, ir tik nuo mūsų veiklos priklauso, kada prasidės naujas renesansas.

O.T.O. atstovai kai kuriuos gana akivaizdžius thelema panašumus su satanizmu neigia, nors pripažįsta, kad pavieniai Ordino nariai valioja išpažinti bet kokią pasaulėžiūrą ar religiją, netgi satanizmą. A.Crowley sukurtas thelema mokymas nėra tik banalus senovinių mokymų rinkinys, nors dažnai taip gali atrodyti. Manytume, kad šio žmogaus kūryba  verta atskiros studijos, kuriai akstiną suteikia A. Uždavinio teurgijos tyrinėjimai.

Britų dailininkas ir magas Austinas Osmanas Spare‘as (1886-1956) – dar viena ryški teurginė figūra XX a. Jo išvystytos sigilizacijos, automatinio rašymo ir automatinio piešimo maginės sistemos susijusios su sąmoningojo ir nesąmoningojo „aš“ santykiais. 1907 m., pirmojoje savo didesnėje parodoje Brutono Galerijoje Londone A. O. Spare‘as susitiko su A. Crowley‘iu, vėliau susirašinėjo. Tiesa, jų bendravimas truko neilgai – A. O. Spare‘o nedomino ceremoninė magija, nes ši, pasak menininko, priveda prie ekstazės ir beprotybės. Tačiau pats A. O. Spare‘as buvo magas, teurgas, daug laiko pašventęs teurgijai, bandęs „užmiršdamas“ (primena sufijų zikr) sąmonės impulsus atverti pasąmonę. A. O. Spare‘as sukūrė sigiles (lot. sigillum „antspaudas“; galimas ryšys su hebrajų segulah „žodis, veiksmas, daiktas, kurie turi dvasinį poveikį“) – iš raidžių sujungtus glifus, teurginius simbolius, kurie, tarsi mandalos, tapo „minties monogramomis, valdomomis energijos“. Kaip ir Hugo Ballas bei Walteris Benjaminas, A. O. Spare‘as bandė atrasti logoi sudėtingų maginių, tantrizmą primenančių apeigų būdu. Savęs atradimas per simbolį – sigilę, hinduistų yantra, germanų tautų runas, vudu veves – teurginis aktas. Albrechto Dürerio (1471-1528) kūrinius šiek tiek primenanti A. O. Spare‘o kūryba „įkrauta“ metafizine energija. A. O. Spare‘as sukūrė vos kelis sekėjus turėjusį „kultą“ Zos Kia, vadino jį chaoso magija, dualistiniu monizmu. Teurgiškosios sigilės – analogija senovės Egipto hieroglifams, Dievo „rašikliui“ qalam, užrašančiam pasaulį, kurio simbolis yra Koranas. Kia – „valia“, Zos – „aš“. Šios A. O. Spare‘o sukurtos sąvokos primena Arthuro Schopenhauerio fenomeno ir noumeno dualizmą, zoroastrizmo pasaulio modelį ir neišvengiamai veda mus prie teurgijos ištakų. A. O. Spare‘as žavėjosi senovės civilizacijomis, Egipto, Asirijos, Šumero rašmenimis, glifais, „galios žodžiais“.

Teurgija kaip iniciacijos apeigos

A.Uždavinys knygoje „Philosophy and Theurgy in Late Antiquity“ aptinka filosofijos ir teurgijos sąlyčio taškus, kurių esama graikų filosofijoje. Platono filosofijoje – daug teurgijos, teigia Damaskijus, filosofiją aprašydamas kaip iniciacijos apeigas (hai teletai). Dionisiškasis pradas išlaisvina filosofo protą, apvalo jį. Tyrinėdamas teurgiją ir kitas misticizmo formas, A. Uždavinys tarsi palaipsniui artėjo prie aukščiausių Būties formų. Nagrinėdamas žmogaus ir Dievo santykį, ir tuo pačiu tai darydamas ne kaip tikintysis, teologas, o kaip filosofas, A. Uždavinys atskleidė stulbinančių faktų ir apie kitus religiją bei filosofiją vienijančius dalykus. A. Uždavinys nebuvo kabinetinis mokslininkas: jam ne kartą teko lankytis Islamo šalyse, savo akimis regėti vietas, kuriose vyko senovės Egipto misterijos ir Islamo axis mundi – Kaabą. Pasak A. Uždavinio, tiesiogiai susijęs su teurgija kilìmo į dangų motyvas religinio ir filosofinio diskurso istorijoje gali būti vertinamas kaip išskirtinės metafizinės svarbos archetipinis pasakojimas. Tie šiuolaikiniai mokslininkai, kurie ištikimai ir gana aklai seka Mircea Eliade, stengiasi susieti kilimą su archaiškojo dvasingumo, nevykusiai vadinamo „šamanizmu“ (šis terminas kur kas patraukliau skamba rusų nei anglų kalboje), „mistine patirtimi“.  A. Uždavinys rašė: „Padėję į šoną šį universalizuotą mokslinį konstruktą (konkrečiai – „šamanizmą“), mes visiškai sutinkame su įžvalgiu J. Naydlerio pastebėjimu, kad mistinis kilimas į dangų yra svarbiausias ir Hermetinei tradicijai, ir Egipto bei platoniškajam misticizmui“ . Pradedant senovės Egipto „Piramidžių tekstais“ , įvairių karališkųjų ir dvasininkijos herojų kilimas į dangų pastebimas Artimųjų Rytų ir Viduržemio kosmologinėse, liturginėse ir soteriologinėse sistemose, kurios vienu metu apjungia politines, juridines ir socio-mistines dimensijas . Metafizinis ir pažodinis kilimo topos yra fundamentalus, norint tinkamai suvokti Antrosios Šventyklos judaizmą ir ankstyvąją apokaliptinę krikščionybę, kurios mitologemos siekia senovės Mesopotamiją . Tuo pat metu žmogaus dvasinio skrydžio motyvas yra dažnas vėlyvosios antikos neoplatonikų literatūroje (kuri šiuo požiūriu ištikimai seka Platono „Fedru“) ir su ja susijusiuose hieratiniuose menuose (hierourgia, theourgia, hieratike techne). Sarah Iles Johnston apibūdina teurgo tikslą (panašiai kaip Plotinas ir kiti platonikai, tarp jų – Filonas iš Aleksandrijos, žydiškasis hermeneus) taip: „Jis siekė patirti anagoge, - kad jo siela pakiltų iš materialiojo pasaulio į noetinį, kuriame ji galėtų mėgautis henosis su Nous patrikos (teurgijos transcendentinis, aukščiausias dievas) . Helėniškojo platonizmo kontekste ir sakramentinėse teurgijos apeigose terminas anagoge reiškia pakilimą į archetipų ir principų lygmenį, kilimą, turint galvoje vidinę kelionę atgal į „tėviškąjį prieglobstį“; henosis yra susijungimas, jungtis (kartais supratama kaip unio mystica); o Nous patrikos yra tėviškasis Intelektas, kurio šviečiančioji epifanija yra lygiavertė psichosomatinio kosmoso spindėjimui (ellampsis) ir kūrimui. Kilimo į dieviškąjį Sostą tema abiejose – ir judėjų, ir Islamo – tradicijose yra mažiau filosofinė ir labiau ceremonialinė, šventraštinė ir liturginė iniciatyva, paremta pagrindinėmis monoteistinių mitologijų paradigmomis ir dogmomis, kurios sistemiškai ir be kompromisų pateikiamos kaip „objektyvi istorija“. Dėl šios priežasties (ir taip pat dėl to, kad vadinamosios Artimųjų Rytų studijos yra ypatingai politizuotos, ideologizuotos ir teologizuotos) bet kuriam nepriklausomam mokslininkui sunku išvengti įvairių kaltinimų ir tikrinimų, sugalvotų tyliai arba atvirai įkurtų mihnų (mihna – religinės cenzūros ir persekiojimo institucija ankstyvojoje Abasidų imperijoje). Raktinis žodis šiame ypatingai jautriame kanonizuotų mitologijų (kokios jos bebūtų – judaistinės, islamiškosios, ar sekuliarios modernistinės) lauke yra „kontroversiškas“, tarsi bet kuri hermeneutinė hipotezė, nuomonė ar istorinis faktas, kuris neatitinka standarto ar patogaus socioreliginio konsensuso vaizdo, turi būti vertinamas kaip potencialiai skandalingas ir prilygstantis blogio jėgų sąmokslui. Todėl šioje srityje ne viską galima atvirai sakyti, ypač kai kalbama apie santykius tarp daugybės judaizmo ir Islamo (bei jų gerbtinų doktrinų) atmainų. Kad išvengtume kryžminės ugnies nuo bet kokių puritonų (tų, kurie apsimeta paties geranoriškumo, dieviškumo ir tiesos inkarnacijomis) ir visų atšakų mistikos fundamentalistų, mes rituališkai patvirtiname ortodoksiškąsias ribas ir „nuosavybės“ sienas nesuskaičiuojamose komparatyvistinėse religijos studijose, tuo pačiu negalėdami sekti šiomis etiketo taisyklėmis, kurios reikalauja tikėti kilniais, tačiau neįtikėtinais dalykais paprasčiausiai vien dėl to, kad taip yra „tvirtai nusistovėję“. Mes toliau lyginsime ir analizuosime medžiagą apie kilimą judėjų Hekhalot literatūroje ir kai kuriuose ankstyvuosiuose sufijų tekstuose (naudojantis didžiuliu šiuolaikinių mokslininkų įdirbiu) ne dėl tvirto ekstatinio dioniziškojo entuziazmo ar vaikiškos vilties atskleisti, kas „iš tikrųjų įvyko“. Taigi mūsų teiginiai neturėtų būti atskirti nuo jų hermeneutinio ir metaforinio (arba, tam tikra prasme, retorinio) konteksto. Vadinasi, pasakyti, kad Islamas, su tvirta pagarba jam, gali būti vertinamas kaip Trečiosios Šventyklos judaizmas, nėra tas pats, kas pasakyti, jog Islamas „yra“ judaizmas. Toli gražu. Paprastai mes vengiame daryti tokias toli siekiančias išvadas. Kadangi daugiaplaniai [multidimensiniai] paaiškinimai geriau tinka vėlyvosios antikos civilizacijų ir religinių judėjimų tyrinėjimui, mes žiūrime į pozityvistines kultūrinių „skolinių“ ir išorinių „įtakų“ teorijas kaip į pernelyg supaprastintas. Šiuo aspektu mes sutinkame su M.G.Morony‘iu, tiksliau, tuo, kad išvados, paremtos nepatikrintais teiginiais, primena „intelektualų kortų namelį“ ir yra linkusios pranykti „beprasmiuose apibendrinimuose“ . Ši problema yra kur kas rimtesnė nei atrodo, nes hermeneutinis tokio pobūdžio nagrinėjimas tampa normalia bet kokios kultūrinės konstrukcijos ir rekonstrukcijos praktika, nepaisant to, kad „piktnaudžiavimas aristoteliškąja tematikos struktūra, nagrinėjant medžiagą, linskta į architektoniką ir sukuria aplinkybes, kurios tampa stabilesnės, tvarkingesnės ir rišlesnės nei yra iš tikrųjų“ . Vadinasi, jei mūsų diskursas nėra rišlus ir sutvarkytas pagal pusiau mitinius standartus, tai tampa dideliu privalumu, bent jau galimybė pasinaudoti nuolatine ironija. Atsikartojantys modeliai arba temos vadovaujasi dinamiškos arabeskos logika, kuri, nepaisant to, savo tęstinumu ir pokyčiais yra „statiška“. Tačiau mes negalime pasidalinti tuo naiviu ispanų krikščionio profesoriaus džiaugsmu, kai jis, „artimiau išsistudijavęs Ibn Arabi kvazi-dantiškąją alegoriją“, staiga aptiko, „kad tai savaime buvo ne kas kita kaip mistinė kito kilimo adaptacija, o būtent – Islamo teologinėje literatūroje gerai žinomo Miraj, arba Mahometo iš Jeruzalės Kilimo į Dievo Sostą“  . Pranašo Muhammado naktinė kelionė ir kilimas ir gali būti Dantės koncepcijos prototipas, ir ne. Metafiziškai žvelgiant, autorinių teisių problema nėra tokia jau svarbi. Panašiai yra, kai lyginame Pranašo kilimą ir Apreiškimo nusileidimą su gerai žinomomis neoplatonikų koncepcijomis, - tada mes tiesiog naudojamės galimybėmis ir analogijomis (hermeneutinės konstrukcijos ir dekonstrukcijos procese), netvirtindami, kad tai yra „skoliniai“ ar „įtakos“. Kaip taikliai pastebi M. G. Morony‘is, „paprastai galime surasti bet ką, ko ieškome, ir išankstinis nusistatymas akcentuoti panašumus ar skirtumus padarys žalos rezultatui“ . Mokslinio tyrinėjimo menas sudarytas iš akivaizdžių trūkumų pavertimo tikrais privalumais.“
Akivaizdu, kad A.Uždavinio teurgijos tyrinėjimai daugybę iki tol šioje srityje buvusių trūkumų pavertė privalumais. Ši sritis dar labai menkai teišnagrinėta, tačiau A.Uždavinio nubrėžtos gairės nebeleis nuskęsti užmaršties upėje Lethe.

Teurgija ir Islamas. Keramat fenomenas

Nors Islamas, kaip ir judaizmas bei krikščionybė, nepripažįsta burtų ir magijos, vis dėlto viskas nėra visai taip kategoriškai, kaip galėtų pasirodyti. Islamo filosofijoje, irfane (gnosticizme) ir misticizme yra arabiškas terminas keramat (کرامت), reiškiantis „stebukladario dovaną“, turint galvoje pranašų atliktus stebuklus. Vis dėlto sufijai tiki, kad nors stebuklus gali atlikti tik pranašai (tiksliau, Allahas sukuria stebuklą, kad palaikytų pranašus), keramat yra ypatingas fenomenas, kurį gali atlikti awliyaa‘, šventieji, ne pranašai, tačiau savo dorumu ir žiniomis bei Islamo praktikavimu per pastovų zikr (Allaho prisiminimo ritualą). Visi keramatai įvyksta tik su Allaho valia ir tas, kuris atlieka juos, pats stebuklų nekontroliuoja. Vienas įdomiausių keramatų – tayy al ardh (arab. „žemės sulenkimas“) arba, nūdienos terminais kalbant, teleportacija. Šį terminą, reiškiantį kelionę nepaisant erdvės, amerikiečių rašytojas ir anomalių fenomenų tyrinėtojas Charlesas Hoyus Fortas (1874-1932) 1931 metais pasiskolino būtent iš arabiškojo tayy al ardh. Jo atitikmuo judėjų tradicijoje – kefitzat haderech, „kelionės sutraukimas“. Tai – stebuklinga kelionė tarp dviejų tolimų vietų per trumpą laiko tarpą. Talmude (BT Sanhedrin 95) aprašomos trys biblinės istorijos, kuriose įvyksta kefitzat haderech. Chasidų istorijose kalbama apie rabinus, turėjusius teleportacinių sugebėjimų. Aladino pasakoje iš „1000 ir vienos nakties“ džinas nukeliauja iš Kinijos į Maroką ir atgal. Islame tayy al ardh fenomenas žinomas ir sunitams, ir šiitams, ir sufijams (tiesa, interpretacijos skiriasi). Kai kurie sufijai jį dar vadina tayy al makan („erdvės sulenkimas“). Šie žodžiai – arabiški, tačiau vartojami ir persų kalboje. Didžiajame persų kalbos „Dehkhoda“ žodyne tayy al ard aprašomas kaip „keramatas, kurio metu vietoje judėjimo į priekį tikslo link žemė ima greitai suktis priešais keliautoją ir jis atsiranda bet kurioje vietoje, nesvarbu, kur ši būtų“ . Korane (27:38-40) aprašomas Saliamono pokalbis su džinu Ifritu, kuris per itin trumpą laiką („akies mirksnį“) išminčiui atgabena Šebos karalienės sostą. Vienas žymiausių nūdienos persų filosofų Allameh Seyyed Tabatabaei (1892-1981) tay al ardh aprašė taip: „Materijos dingimas, išnykimas pradinėje vietovėje ir jos atsiradimus ir atkūrimas galutinėje vietovėje (į kurią keliauta)“ . Teleportacijos stebuklas aiškinamas žmogaus valia (prisiminkime thelema), sąmoningu noru. Islamo filosofijoje manoma, kad žymūs šeichai, Imamai, pvz., Rumis, Al Khidras, Abusaeidas Abolkheiras buvo įvaldę keramatą. Tačiau Islamo išminčiai pabrėžia: vaikščiojimas ant vandens, keliavimas erdve nėra nieko ypatinga, didžiausias stebuklas – tai savo širdies nukreipimas Dievopi. Šiitų Imamai valdė keramatą, o Imamas Mahdi (a.s.), Laiko Imamas (Imam az Zaman), laukiamasis Mesijas, manoma, buvo įvaldęs didelį keramato „arsenalą“. Būtent dėl to šiitai neabejoja, kad Imamas Mahdi (a.s.) jau greitai grįš iš savo didžiosios okultacijos, kurioje yra jau daugiau nei 1000 metų.

Keramato fenomeną nuodugniausiai yra ištyrę Islamo filosofai Mulla Sadra (1571-1641), Ayatollah Marashi Najafi (1315-1411 AH), Allameh Seyyed Tabatabaei.

Teurgija. Neoplatonizmas ir kabala

Graikų istorikas Eunapijus (g. 347) „Sofistų gyvenimuose“  aprašo 23 filosofų ir sofistų biografijas. Šis žmogus buvo retoriko Proheresijaus mokinys, išmanęs medicinos meną ir pašvęstas į Eleusino misterijas. Eunapijus – bene vienintelis to laikmečio šaltinis, aprašantis neoplatonikus.

Jų darbuose, aprašytuose ir „Chaldėjų orakule“, dvasinė Visata yra laikoma Vienio emanacijomis. Iš Vienio (to en) emanavo Dieviškasis Protas (nous), o iš jo – Pasaulio Siela (psuche). Žemesnė emanacija – gamta (phusis). Taip mokė Plotinas, Jamblichas. Norėdamas susijungti su dieviškumu, Plotinas kontempliuodavo, tiksliau, atlikdavo teurgines apeigas henosis. Plotino mokinys Porfirijus mokė labiau ritualizuoto teurgijos metodo, kuriame buvo naudojamos invokacijos ir religiniai, maginiai ritualai. Jamblichas tikėjo, kad teurgija – tai dievų darbų atkartojimas. „Ritualizuota kosmogonija“ Jamblichui padėdavo atkurti ir saugoti kosmosą (darną). Neoplatonikų požiūris – labai panašus į judėjų kabalistų. Jie Visatą taip pat laikė Dievo emanacijomis, tiksliau, dešimčia sefirų (sefirotų). Pasak kabalistų, Dievas sukūrė pasaulį naudodamasis sefirotais, „pildamas“ savo dieviškumą į kūriniją per šiuos „laivus“. Aukščiausioji sefira – Keter, ji sunkiausiai pasiekiama žmogui, joje daugiausia dieviškos šviesos. Žemiausia sefira – Malkhut, kiek aukščiau esanti už materiją, nors kartais su ja sutampanti kaip Shekhinah. Kabalistui, kaip ir neoplatonikui, teurginis Dievas yra Vienis, o ne „dievai“. Pabrėžtina, kad Senajame Testamente hebrajų kalba rašoma ne „Dievas sukūrė pasaulį“, o „dievai (elohim – daugiskaita, - M. K.) sukūrė pasaulį“. Spėjama, kad tai susiję su „angelų pulkais“ arba sefiromis, t. y. Vienio emanacijomis. Kai kurie tyrinėtojai tame įžvelgia politeizmą, tačiau medituodamas Gyvenimo Medį kabalistas suvokia visa ko vienį ir siekia tokiu būdu teurgiškai suvienyti išsisklaidžiusį pasaulį.

Išvados

Vadinasi, kaip galėjome įsitikinti iš atliktos analizės, teurgija – dar palyginti mažai ištyrinėtas mįslingas fenomenas, kuris Uždavinio veikaluose įvairiais aspektais analizuojamas jau pradedant jo ištakomis seniausiuose Egipto iki Mesopotamijos civilizacijose. Mokslininkas remdamasis įvairiapuse kompleksine teurgijos pamatinių bruožų analize parodo kuo ji skiriasi nuo „kaimietiškosios“ (vėliau – „satanistinės“, profaniškosios) magijos – goetijos. Uždavinio teurgijos tyrimai išryškino anksčiau marginalijose buvusius šio reiškinio tipologinius bruožus, ypač kalbant apie filosofijos ir teurgijos santykį, lyginant jų panašumus ir skirtumus. Dieviškoji (arba dvasiškai pažengusiojo) kelionė per erdvę suvokiama kaip teurginis aktas ir nepriklauso „draudžiamų okultinių fenomenų“ klasei. Tai susiję su kiekvieno žmogaus makam (arab. „dvasiniu lygiu“).

Komentarai
  • 4-12
    2012 m. Vasario 17 d., 13:34
    Puikus straipsnis.