Tikriausiai neilgai...

Mes programuojame save...

Prieš trejus metus, Mamos mirties dieną, sapne regėjau ją... o ji pasakė, kad GREITAI SUSITIKSIME...

Bet pagalvojau, pagalvoju, kad gal nenoriu dar... nors kartais noriu...

Visgi sakau... Tikriausiai liko neilgai....

Man keturiasdešimt septyneri.

Penkiasdešimt trejų mirė mano mama.

Nuo kraujo vėžio.

Šešeri metai.

Mindaugas Peleckis mus paliko keturiasdešimt septynerių...

Vaikystėje penkiasdešimt treji atrodė kaip kažkas iš labai tolimos ateities. Dabar tai – vos šešeri metai nuo mano šiandienos. Kartais šiuos skaičius tariu mintyse ir nuo jų pasidaro šalta.

Tikriausiai liko neilgai...

Nežinau, ar tai baimė, ar gyvenimo nuovargis, ar tiesiog keistas artumo jausmas JAI, kurios amžių netrukus pasieksiu. Tik žinau, kad kuo labiau artėju prie jos metų, tuo geriau suprantu savo mamą.

Mama Ona,  Ona Augustavičiūtė, norėjusi mane pavadinti Barbora, buvo inžinierė. Turėjo aukštąjį išsilavinimą, galėjo gyventi visai kitokį gyvenimą. Tačiau pasirinko kaimą – statybas, ūkį, penkias karves ir darbą, kuris, regis, niekada nesibaigė.

Ji dirbo už du.

Už vyrą ir už moterį.

Nes taip reikėjo.

Ji buvo viena iš tų moterų, kurių nuovargio niekas nepastebi, nes jos pačios neleidžia sau sustoti.

Šiandien jos gyvenimą suprantu ne tik protu.

Suprantu kūnu.

Savo nugara. Pečiais. Rankomis.

Aš viena. Turiu septyniolikos ožkų ūkį. Čia nėra kam pasakyti: „Duok, panešiu.“ Nėra kam perduoti sunkaus krepšio, kai rankos jau dreba. Gyvuliai nelauks, kol man bus lengviau.

Todėl nešu.

Kartais iki dvidešimties kilogramų.

Velku krepšius daugiau kaip keturis kilometrus.

Ir būna akimirkų, kai einu tuo keliu ir jaučiu, kad nešu ne tik savo naštą.

Nešu ir jos gyvenimą.

Jos penkias karves.

Jos statybas.

Jos nuovargį.

Jos tylėjimą.

Gal todėl vis dažniau savęs klausiu:

Ar aš tampu savo mama?

Ne veidu ar balsu.

Gyvenimu.

Tuo nuolatiniu „reikia“.

Reikia atsikelti.

Reikia pašerti.

Reikia padaryti.

Reikia ištverti.

Reikia būti stipriai.

Iki tos ribos, kai nebelieka vietos klausimui: o ko reikia man?

Man atrodo, kad moterys kartais paveldi ne tik motinų akis ar rankas. Paveldi jų santykį su našta. Tą tylų įsitikinimą, kad viską galima panešti pačiai.

Aš irgi kartais turiu būti ir vyras, ir moteris.

Vyras manyje kelia sunkius daiktus.

Moteris manyje pavargsta.

O aš lieku kažkur tarp jų – bandanti suprasti, kiek dar galiu.

Mama mirė penkiasdešimt trejų.

Aš artėju prie jos amžiaus.

Ir tai yra skaudžiausia ne todėl, kad tikiu, jog žmogaus gyvenimas turi kartotis pagal skaičius. Skaudžiausia todėl, kad dabar pirmą kartą suvokiu, kiek daug gyvenimo ji dar galėjo turėti.

Kiek daug galėjo nebedaryti.

Kiek daug galėjo tiesiog pabūti.

Kiek daug galėjo būti ne darbuotoja, ne ūkininkė, ne žmona, ne mama, o tiesiog moteris, tiesiog ŽMOGUS, kuri galėjo MĖGAUTIS GYVENIMU... O jos gyvenimas buvo KANČIA...

Galbūt liga neturi nieko bendra su tuo, kaip ji gyveno. Aš to nežinau. Bet dukros ieško priežasčių net ten, kur jų galbūt nėra.

Aš tik žinau, kad mama išėjo per anksti.

Per anksti man.

Nes tada dar nesupratau, ką praradau.

Žmogų dažnai pradedame iš tikrųjų suprasti tik tada, kai patys priartėjame prie jo amžiaus.

Todėl dabar norėčiau jos paklausti tik vieno:

„Mama, o ko norėjai tu?“

Ne ko reikėjo šeimai.

Ne ką reikėjo padaryti.

Ne ką reikėjo panešti.

Ko norėjai tu?

Šio klausimo jai nebeužduosiu.

Jis liks manyje.

Gal todėl šiandien taip bijau tapti vien savo motinos pakartojimu.

Noriu paveldėti jos stiprybę, bet ne jos išsekimą.

Jos drąsą, bet ne tylėjimą.

Jos meilę žemei, bet ne pareigą jai paaukoti save.

Nenoriu, kad mano stiprybė reikštų savęs sunaikinimą.

Nenoriu mirti penkiasdešimt trejų.

Šie žodžiai man nėra pranašystė.

Tai baimė.

Ir kartu – labai paprastas noras gyventi.

Kartais žiūriu į savo rankas ir matau jose savo gyvenimą: šaltį, žemę, gyvulius, sunkius krepšius, vienatvę. Tada prisimenu jos rankas.

Kaip norėčiau dar kartą jas paliesti.

Ir pasakyti:

„Mama, dabar jau suprantu.“

Suprantu, kad buvai pavargusi.

Suprantu, kad galėjai norėti kitokio gyvenimo.

Suprantu, kad buvai ne tik mano mama.

Buvai moteris, turėjusi savo svajones, baimes ir neišgyventus gyvenimus.

O aš vaikystėje to nemokėjau matyti.

Man atrodė, kad mamos tiesiog yra.

Kol vieną dieną jų nebėra.

Dabar man keturiasdešimt septyneri.

Iki penkiasdešimt trejų – šešeri metai.

Gal tai labai mažai.

O gal – visas gyvenimas.

Kai vėl keliu sunkų krepšį ir einu savo keliu, kartais sustoju. Ne todėl, kad nebegaliu.

O todėl, kad mokausi ne viską panešti.

Pažiūriu į savo ožkas, į laukus, į dangų ir pagalvoju apie ją.

Mama, aš vis dar einu. 

Tik gal šįkart eisiu kitaip. Nenoriu kartoti TAVO GYVENIMO... 

Ne tam, kad įrodyčiau, jog galiu.

Tam, kad spėčiau gyventi.

Nes tikriausiai liko neilgai.

O gal – dar labai daug.

Ir tarp šių dviejų sakinių telpa visas mano gyvenimas.