Pradžia / Radikaliai
 

Dešimt pašautos stirnos poterių / 10 Prayers Of A Slaughtered Deer

Tekstas - lietuvių ir anglų kalbomis. The text is in Lithuanian and English.

Neringa J. Teišerskienė
2022 m. Birželio 22 d., 10:51
Skaityta: 31 k.
Unsplash nuotr.
Unsplash nuotr.
Ar vaikystėje skaitėte „Bembį“? Toji knyga smelkte persmelkta jautrumo gamtai. Gamta čia pavaizduota kaip atskira karalystė su savais dėsniais, gyvenimo dėsniais, kuriuos privalu gerbti, į juos atsižvelgti. Nedaug tikriausiai tokių apdovanotų autorių kaip Feliksas Zaltenas, kurie vaikui gebėtų išdėstyti gyvenimo dėsnių abėcėlę per gamtos prizmę. Aš nuo mažens skaičiau daug knygų, bet „Bembis“ yra daugiausiai kartų perskaityta mano knyga. Tiesą sakant, nesibodžiu jos atsiversti ir suaugusi – ypač, kai lauke leipi karšta vasara, treles danguje svaido paukščiai, o medžius kedena tingus vėjelio dvelkimas. Nors knygoje apstu įvairiausių veikėjų, tauriausias ir gražiausias padaras čia man yra stirna. 
 
Po tokios sentimentalios įžangos norėčiau pereiti prie itin jautrios šiandien temos – Ukrainos. Jei reikėtų palyginti Ukrainą su kokiu gyvūnu, man tai būtų gražioji, subtilioji, nekaltoji stirna. Todėl straipsnio pavadinimas yra aliuzija ne į Bembį, o – teisingai – mūsų seserį Ukrainą. 
 
Grįždama trumpam į gyvenimą iki Ukrainos karo nesuklysčiau sakydama, kad Europoje gyvenome ganėtinai saugiai ir galėjome būti ne tik sotūs, bet ir morališkai ramūs. Mūsų moralė, kaip ir budrumas, labiau snūduriavo. Žinia apie karą buvo kaip toji perkūnija gamtoje – gąsdinanti, tokia, prieš kurią pasijunti mažas ir silpnas. Bent jau pirmojo šoko metu. Paskui kiekvieno piliečio sąmonėje turėjo įvykti trumpas sujungimas – tai yra, pažadinimas iš to vidinio komfortiško snaudulio, kuriame vieni daugiau, kiti gal mažiau, bet plūduriavome. Karas yra karas – žvanga ginklai, net jeigu ir toli, ir bunda kario dvasia, jeigu tokią turi. Karys pirmiausia pažįsta save iš būsenos. Jei tau pasisekė, jei esi nekvailas žmogus, gamtos įžvalga apdovanotas, pirmieji ginklai, kurių griebsiesi, bus tavo vertybės. Tu iškelsi šiuos kardus ir ietis prieš sąmonės saulę, juos nušveisi, ir pasirengsi neišvengiamybei. Tokia yra kario dvasia. 
Kad ir kaip būtų keista, karas ne kiekvieną žmogų iš snaudulio pažadina. Kai kurie primena strutį – kiša galvą į smėlį – tai yra, savo siauro pasaulėlio velėną, kur yra tik jis ir jo įsivaizduojamas saugumas, dvasingumas, gerumas, protingumas ir bala žino kas dar. Argi neteko jums girdėti tokio posakio: „Aš – už taiką!“?! 
 
Tas posakis, kurį jie neša išdidžiai, nes tai yra jų siaurojo egoistiško pasaulio vėliava, yra kaip spjūvis į žmonijos veidą. Nes taika yra savaime suprantamas dalykas, kai nėra karo, ir tai yra sveiko proto žmogaus siekiamybė. Tai nėra pasiekimas pats savaime, tai veikiau pamatinis (sveiko proto) žmogaus pašaukimas. Iki tam tikro momento, kai taika yra suardoma, ir kai praliejamas nekaltos stirnos kraujas. Tada gyvame žmoguje, juntančiame ryšį su kitais žmonėmis, atjaučiančiame artimo skausmą, pabunda kario dvasia. Jo gyvenimas niekada nebebus toks, kaip anksčiau, nes buvo pasikėsinta į jo teisę gyventi. Nesvarbu, kad tai yra ne asmeniškai jo paties gyvenimo klausimas. Žmonija yra vienas bendras darinys, o žmonės jame – kaip ląstelės. Sveikos ląstelės visada reaguoja į ligą, gindama organizmą. Pakitusios ląstelės, šlubuojančios ir negalinčios atlikti tikrosios funkcijos, yra nepajėgios kovoti. 
Todėl kai kitą kartą išgirsite ką nors sakant: „Aš – už taiką“, paklauskite jo: „Ir kas iš to, mielas brolau, kas iš tokio tavo pareiškimo Ukrainai, pasauliui, tau pačiam?“ Visai nepažadu, kad pokalbis vystysis logine eiga. Tokie žmonės dažnai mąsto alogiškai, prieštarauja patys sau ir negeba susieti dalykų, kurie yra tarsi akivaizdūs. 
 
Toji taikdario vėliava yra bjauri pažiūrėti, nes iškelta ant puikybės smaigo. Juk pareiškėjas žino, kad žino geriau. Jam viskas yra aišku, o kiti klysta. Jis yra dvasingas ir nesiteps pirštų, net jei kraujas upeliais teka čia pat, iš artimo kūno. Ne, jis jo nelaidos, nesukalbės jam paskutinės maldos, maža to, jis apsimes, kad nieko nemato, ir dargi ras tam kuo geriausią paaiškinimą – tai jo neliečia! Ką jau kalbėti apie riksmą, kuriuo vertėtų nubaidyti besibūriuojančias varnas – ne, jis neišleis nė garso, išskyrus, aišku, tą savo šventą litaniją: „Aš – už taiką!“
 
Šitas jojo pasakymas turi daug atitikmenų, kuriuos pavadinau pašautos stirnos poteriais. Taigi:
 
1. Sakyti: „Aš – už taiką“, kai vyksta karas, yra tas pats, kas vėžiu sergančiam žmogui atsainiai drėbtelėti: „Aš – už sveikatą!“. Ir nueiti šalin. 
2. Šie žodžiai yra tas pats, kas prievartaujamai moteriai mestelėti: „Aš – už švelnumą!“. Ir kreivai šyptelėjus nusigręžti.
3. Tai yra tas pats, kas sunkiai krutančiam senutėliui rėžti: „Aš – už jaunystę!“. Ir, nepasiūlius savo parankės, lengvai nužingsniuoti tolyn.
4. Jei matytumėt raudantį vaiką, šie žodžiai būtų tas pats, kas griežtai pertraukti: „Aš – už juoką!“ ir užtildyti jo burną ranka. 
5. Sakyti tai yra tas pats, kas patraukti šlubuojantį žmogų per dantį: „Aš – už bėgiojimą!“ ir demonstratyviai nurisnoti tolyn.
6. „Aš – už taiką“ yra tiek pat vertas, kiek pasakymas: „Aš – už gyvybę!“, kai moteris jums prisipažįsta patyrusi persileidimą ar abortą. 
7. Tai yra tas pats, kas našlaičiui pasakyt: „Aš – už šeimą!“, ir palikti jį vaikų namuose. 
8. Ir jei išmaldos prašančiam žmogui bejausmiai atšautume: „Aš – už pasiturintį gyvenimą!“, tai būtų tas pats, kas karo kontekste svaidytis tuo savo taikumu.
9. Jei kaliniui už grotų be skrupulų rėžtume: „Aš – už laisvę!“, tai irgi būtų tas pats.
10. Galiausiai, karo pabėgėliui beldžiantis į jūsų duris, toks „Aš – už taiką!“ būtų tas pats, kas šūvis į nugarą tada, kai jis tikėjosi priėjęs saugų prieglobstį. 
 
Poterių galėtų būti ir daugiau, bet esmę turbūt pagavote. Nors pats posakis nėra savaime neteisingas, karo kontekste skamba kaip pasityčiojimas, nes jis nieko, ničnieko nesprendžia. Toks posakis yra bailio, kvailio ar jautrumą praradusio žmogaus skydas, kuriuo jis ginasi nuo fakto, kad yra žmonijos dalis ir toks būdamas turėtų kaip nors į tai reaguoti. 
 
Ir jeigu jums teks bendrauti su tokiu žmogumi, neimkite per daug į širdį to, kad jis toks. Nesigėdykite per daug už jį. Jis savo pasirinkimu atkirto save nuo žmogiškumo medžio ir gyvena savo atskiroje visatoje, kurios visažinis valdovas yra.  
 
Prisiminkite geriau „Bembį“, padėkokite gyvenimui už tai, kad esate jautrūs ir toliau žvanginkite savo sąmonės ginklus. Tol, kol pasieksime pergalę. Slava Ukraini!
 
 
Did you read "Bambi" as a child? That book is imbued with a sensitivity to nature. Nature is portrayed as a separate kingdom with its own laws, laws of life, which must be respected and taken into account. There are probably few authors as gifted as Felix Salten, who could explain to a child the basics of the laws of life through the prism of nature. I have read many books from an early age, but '’Bambi’' is the book that I have read the most. In fact, I do not hesitate to open it as an adult, especially when it is a hot summer outside, the birds are chirping in the sky, and the trees are stirred by a lazy breeze. Although the book is full of all kinds of characters, the noblest and most beautiful creature I find here is the roe deer.
 
After such a sentimental introduction, I would like to move on to a subject that is particularly sensitive today, that is, Ukraine. If I had to compare Ukraine to any animal, for me it would be the beautiful, delicate, innocent roe deer. Therefore, the title of this article is an allusion not to Bambi, but – you guessed it – to our sister Ukraine.
 
In restrospect, we lived in relative safety and could be not only full but also morally calm before the Ukrainian war. Our morale, like our vigilance, was more of a snooze. The news of the war was like a thunderstorm in nature – frightening, the kind that makes you feel small and weak. At least in the very beginning. Then there had to be a temporary fusion in the consciousness of every citizen, that is, an awakening from that inner comfortable slumber in which some of us were more, others perhaps less, but floating. War is something that cannot be denied: guns are clanging, even if far away, and the warrior spirit, if you have one, is awakening. A soldier first knows himself by his state. If you are lucky, if you are a wise man endowed with insight, the first weapons you will take up will be your values. You will raise these swords and spears against the sun of consciousness, you will shine them, and you will prepare for the inevitable. That is the spirit of the warrior. 
 
Strange as it may seem, war does not awaken every man from his slumber. Some resemble the ostrich. Sticking their heads in the sand, in other words, in the turf of their own narrow universe, where there is only themselves and their chimeric security, spirituality, goodness, wisdom, you name it. Haven't you ever heard the expression, "I am for peace!"?! 
 
That saying, which they carry proudly because it is the flag of their narrow, egotistical world, is like a spit in the face of humanity. Because peace is a given in the absence of war, and it is the aspiration of a sane person. It is not an achievement in itself, but rather the fundamental vocation of a common-sense person. Up to a certain point, when peace is shattered and the blood of an innocent roe deer is spilled. Then the warrior spirit awakens in the living human being who feels connected to other human beings, who sympathises with the pain of his neighbour. His life will never be the same again because his right to live has been violated. It does not matter that it is not a question of his own life. Humanity is a single entity, and human beings are like cells in it. Healthy cells always react to disease by defending the body. Altered cells unable to perform their true function, are incapable of fighting. 
 
Therefore, the next time you hear someone say, "I am for peace", ask him, "And what is the use, dear brother, of this statement of yours to Ukraine, to the world, to yourself?" I do not promise at all that the conversation will follow a logical course. Such people often think irrationally, contradict themselves and are unable to make connections between things that are seemingly obvious.
 
That peacemaker's flag is ugly to look at because it is raised on a spike of hubris. After all, the claimant knows that he knows better. Everything is clear to him, and others are wrong. He is spiritual and will not soil his fingers, even if the blood flows in rivers right here, from a nearby body. No, he will not bury him, he will not say his last prayer to him, moreover, he will pretend not to see anything, and yet he will find the best possible explanation for it – it does not concern him! Let alone a scream worthy of scaring away the crows – no, he won't utter a sound, except, of course, his sacred litany: "I am for peace!"
 
This saying of his has many counterparts, which I have called the prayers of the slaughtered deer. Therefore:
 
1.To say, "I'm for peace!" in the midst of the war equals perfunctory saying, "I'm for health!" when you meet someone diagnosed with cancer and going away. 
2.It is as if you told "I'm for tenderness!" to a woman that is being raped. And, smiling cynically, turned away. 
3.This is the same as claiming, "I'm for youth!" when you meet an old man who can barely walk and cheerfully going away without lending your hand. 
4.If you saw a crying child, it would be the same as if you strictly interrupted him and told him, "I'm for laughter!". And silenced him with the palm of your hand.
5.It is as if you saw a lame man and told him, ''I'm for running!''. And jogged away ostentatiously.
6. ''I'm for peace!'' is worth no less than a statement, ''I'm for life'' when a woman has just confessed to having experienced a miscarriage or abortion. 
7.And this is the very same thing as stating, ''I'm for family'' in the eyes of an orphan. And leaving him/her behind. 
8.If you carelessly told a poor man, ''I'm for comfort'', it would be absolutely the same as demonstrating an overly peaceful attitude in the face of war. 
9.And if you screamed, ''I'm for freedom!'' in the face of someone who is behind the bars, this would also be the same. 
10.Finally, if a refugee of war knocked at your door, these very words ''I'm for peace'' would equal shooting him at his back when he had expected to have reached a safe haven. 
 
There could be more prayers, but you get the point. Although the saying is not wrong in itself, in the context of war it sounds like a mockery, because it does not solve anything, anything at all. It is the shield of a coward, a fool or a man who has lost his sensitivity, defending himself against the fact that he is part of humanity and, as such, should react in some way to it. 
 
And if you have to deal with such a person, do not take it too much to heart that they are like that. Do not be too ashamed of him. He has cut himself off from the tree of humanity by his own choice and lives in his own separate universe of which he is the all-knowing ruler.  
 
Remember Bambi better, thank life for being sensitive, and continue to brandish your weapons of consciousness. Until we achieve victory. Slava Ukraini!
 
 
www.neringajag.com
Komentarai