Pradžia / Radikaliai
 

Didysis gyvenimo kelyje dainius. JACKUI KEROUACUI – 100

Juk kelias – tai gyvenimas. Jack Kerouac

Robertas Kundrotas
2022 m. Balandžio 06 d., 10:21
Skaityta: 41 k.
Jack Kerouac, apie 1956 m. Wikipedia nuotr.
Jack Kerouac, apie 1956 m. Wikipedia nuotr.

Gyvos būtybės yra nesuskaičiuojamos – 

prisiekiu išgelbėti jas visas;

Aistros yra nesibaigiančios – 

prisiekiu užgesinti jas visas;

Mokymų yra begalybė – prisiekiu pažinti juos visus;

Budos kelias yra nesuvokiamas – prisiekiu pasiekti jį.

Šie mahajanos bodhisatvos įžadai, laisvai versti iš korėjiečių kalbos, prieš tris dešimtmečius ir vėliau skambėjo prieš kiekvienas meditacijos pratybas Vilniaus Kwan Um Zen mokyklos šventyklėlėje, apsuptoje lieknų aukštų pušų Valakupių miškuose. Kelioms dešimtims Rytų kultūros ir mąstysenos entuziastų tai buvo pirmasis tiesioginis prisilietimas prie dzenbudizmo ir meditacijos, kertinių Kerouaco kūrybos ir gyvenimo aspektų.

Jackas Kerouacas Kelyje, kaip teigia oficialūs šaltiniai, parašė per tris savaites. Tiesa, paskui kone šešerius metus tekstą čiupinėjo, šį bei tą gludino ir kantriai laukė, kol monumentalus veikalas išvys pasaulio šviesą. Jimas Canary, Indianos universiteto spaudos leidinių konservatorius, teigia, kad Kerouacas rašė po šimtą žodžių per minutę. Per tas pašėlusio rašymo dienas vartodamas stimuliuo-jančius preparatus (benzedriną), fone plyšaujant džiazo muzikai, be perstojo barškindamas spausdinimo mašinėlės klaviatūrą, jis kaip pamišęs išklojo savo potyrius kelyje su tuometiniais bitnikais (1) Nealu Cassady, Williamu S. Burroughsu, Lucienu Carru, Henry Cru, Carolyn Cassady, Allenu Ginsbergu, Herbertu Hunckle’u, Allanu Temko, Edu White’u, Alu Hinkle’u ir kitais veikėjais, pirmuose leidimuose užslaptintais pseudonimais ir tik išleidus originalųjį ritinį (2) – jau tikrais vardais. Kerouacas su draugais kiekvieną akimirką nutrūktgalviškai braunasi į daiktų gilumą: „Visa, ko troškau, ko troško Nilas, ko troško bet kas – įsiskverbti į daiktų esmę, kur, tarsi gimdoje, galėtum susiriesti į kamuoliuką ir miegoti ekstazišku miegu, kurį patiria Barouzas, susileidęs į veną didelę dozę M.“ (3) (Kelyje, p. 268); nepatikimais, skylėtais žodžių tinklais sugauti gyvenimo paslaptį, nugrimzti į patį žodininkystės dugną: „Alenas: Mes su Nilu atidarėme šauniausią sezoną. Bandom absoliučiai nuoširdžiai ir absoliučiai iki galo papasakot viską, kas dedasi mūsų galvose. Kartais prireikia net dviejų dienų prisikasti iki dugno. Tenka pumpuotis benzedrino.“ (Kelyje, p. 75)

Jacko Kerouaco rašysena, kaip ir Ernesto Hemingway’aus, saikinga, tekanti, naratyvas, vaizdavimas santūrus, lakoniškas, bitnikams gyvenimas kūpa, verda, liejasi per kraštus. Gyvenimo neįmanoma sustabdyti, to ir nereikia siekti, tiesą liudija tik čia ir dabar esatis, svarbu viską spėti išgyventi: „O Nilas paprasčiausiai buvo vaikinas, pašėlusiai apgirtęs nuo gyvenimo...“ (Kelyje, p. 27) Būti kelyje – tai visa ko pagrindas: „Už manęs – nieko, priešaky – viskas, kaip visada kelyje.“ (Kelyje, p. 128) Kelyje sutinki draugus, išsiskiri, kad vėl susitiktum, gyvenimas nesustoja nė minutei: „Norėjau susipažinti su kiekvienu, pasišnekėt su visais... (Kelyje, p. 135) Trumpiau: „...juk kelias – tai gyvenimas.“ (Kelyje, p. 311)

Knygos fabula paprasta: Kerouacas ištuštino sąmonę, išgręžė atmintį ir veik minučių tikslumu be skyrybos ženklų (originalusis ritinys) aprašė savo pašėlusias fantasmagorines keliones. Literatūros pasaulyje tuo metu tai buvo naujiena. Žinoma, sąmonės šuorą iki tol jau buvo naudoję Marcelis Proustas, Jamesas Joyce’as, Williamas Faulkneris ir kiti garsūs rašytojai, psichozes, vidines suirutes, paranormalybes ir sekso orgijas aprašė Marquisas de Sade’as, André Gide’as, Henry Milleris, tačiau Kerouacas nepasuko intelektualiuoju keliu, rašydamas neapmąstė pačios kelionės, jos siekių, tikslų, nepasidavė racionaliam veiklos apibendrinimui – jis tiesiog rašė. Anoks čia laimėjimas, galima būtų suabejoti, laksto patrakėliai po pasaulį ir krečia nesąmones, pliurpia niekus. Tačiau Kerouaco kalba subtili, neperkrauta, pagauli, aprašytose kelionėse apstu taikliausių detalių – kur pradėjo keliauti, kas pavėžėjo, iki kur, ką valgė, ką kalbėjo, ką išgyveno – viskas tampa svarbu, o važiavimas į Meksiką, kur užfiksuoti ne tik miestai ir miesteliai, bet ir kaimai, kaimeliai, kalnai, upės, aprašytas veik matematiškai tiksliai. Tūlą skaitytoją gali atstumti perteklinės gėrimo, narkotikų ir kūniškos meilės orgijos, nežaboto šėlsmo knygoje per akis, bet už šios širmos slypi meilė artimam, gailestis visoms gyvoms būtybėms, troškimas susilaikyti nuo išlaidavimo kūno poreikiams, ryškėja budistinė autoriaus pažiūra. Tačiau, lekiant beprotišku greičiu, pamirštama apie gydomąjį stabdžių poveikį, narkotikų įaudrinta sąmonė pradeda iškreiptai priimti gyvenimo reiškinius, Budos prigimtis neskaidriame veidrodyje įgauna pamėkliškų bruožų, autorių ima sekinti perpildytos aistros: „Ir čia, nežinau kodėl, pasidariau kaip trenktas. Aiškiai, kaip kokiam paranojiškam regėjime, man pasirodė, kad Beatrisė – toks buvo jos vardas – paprasčiausia kekšiukė, kuri kabina vyrus autobusuose ir taip melžia šlamančiuosius.“ (Kelyje, p. 131)

Ypatingas autoriaus dėmesys ir meilė muzikai, bibopui, kul džiazui: „Noriu, kad būčiau laikomas džiazo poetu, traukiančiu ilgus bliuzus sekmadienio pavakary“ (4). Džiazas, kuris XX amžiaus viduryje išgyveno aukso amžių, pakerėjo bitnikus. Jie lengvai įveikdavo tūkstančius kilometrų, kęsdavo šaltį ir alkį, neturėdavo kur galvos priglausti vien tik tam, kad išgirstų nepakartojamą Lennie’o Tristano, Warne’o Marsho, Lee Konitzo, Mileso Daviso, Theloniouso Monko, Charlie’o Parkerio ir kitų džiazmenų pasirodymą: „Skrybėlėtas tenorininkas pūtė aukščiausias... natas... jis varė toliau, pašėlusiai griaudint būgnams... Muzika siautėjo, ir tenorininkas tai pagavo, ir visi žinojo, kad jis pagavo.“ (Kelyje, p. 291); „Klausyk, tam altininkui praeitą naktį pavyko pagauti TAI – o pagavus nepaleisti – dar nesu matęs tipo, galinčio taip ilgai išlaikyti.“ (Kelyje, p. 304) 

Išauklėtas krikščioniška dvasia, Kerouacas į savo dvasinių vadovų būrį priima ir Kristų, tad nieko stebėtino, kai retsykiais jam tarsi seniesiems dykrų atsiskyrėliams atsiveria bibliniai vaizdai: „Staiga mintyse išvydau Nilą – baimę keliantį angelą, degantį, virpantį džiaugsmu, neramiais tvinksniais artėjantį keliu link manęs, atūžiantį baisiu greičiu kaip debesis, persekiojantį mane kaip Drobule Apsigaubęs Keleivis lygumoje, griūte užgriūvantį.“ (Kelyje, p. 385) 

Po Kelyje išėjo Dharmos valkatos. Šią knygą Kerouacas parašė dar greičiau nei Kelyje – per vienuolika dienų. Tai dvasinių kelionių ir mininušvitimų knyga. Kerouacas su Gary Snyderiu (knygoje jis – Džefis) traukia į kalnus, kur, kaip ir senieji dzeno meistrai, medituoja, gieda giesmes, švarina protą ir stengiasi peržengti nusistovėjusius ydingus pančiojančius įpročius. Grįžę į civilizaciją, nusileidę nuo kalnų ir iki ribų įsikrovę švarių minčių draugai neria į San Fransisko bohemos gyvenimą, kartu su kitais bitnikais varinėja nesibaigiančias kalbas apie budizmą, dzeną, pasaulio ir sielos reikalus, geria vyną, mylisi, klauso muzikos ir elgiasi trenktai: „Tačiau šiose šėlionėse glūdėjo išmintis...“ (5) (Dharmos valkatos, p. 91)  

Jackas Kerouacas taip piešia savo draugo Gary dvasinę struktūrą: „Džefis čia buvo laikomas keistuoliu – tai įprasta koledžo žmonėms, jie visada taip galvoja išvydę tikrą žmogų, juk koledžuose mokslinama beveidė vidurinioji klasė, kuriai didžiausia laimė gyventi miestelių pakraščiuose, gretomis surikiuotuose išdailintuose namuose su pievelėmis ir televizoriumi kiekvienoje svetainėje – visi žiūri tas pačias programas ir galvoja apie tą patį, o šio pasaulio džefiai tuo metu klaidžioja tyruose ir stengiasi išgirsti balsą, šaukiantį tuose tyruose, mėgina patirti žvaigždžių ekstazę, įminti tamsią nesuprantamą beveidės, abejingos, linkusios persivalgyti civilizacijos kilmės mįslę.“ (Dharmos valkatos, p. 36) „Ir dar labiau mane žavėjo tai, kad šis didis vyrukas, uoliai išstudijavęs Rytų poeziją, antropologiją, ornitologiją ir visa kita, kas parašyta knygose, šaunus nuotykių ieškotojas kalnuose bei giriose, staiga išsitraukė savo varganus nuostabius medinius karolius ir pradėjo melstis lyg koks šventasis iš senovės dykumų – kaip nuostabu tai matyti plieno gamyklų ir oro uostų prigrūstoje Amerikoje.“ (Dharmos valkatos, p. 63) 

Bitnikai daug dėmesio skiria kūniškai meilei, tam patvirtinančių pavyzdžių ieškodami senovės Rytų religijose: „Tibete ir kai kur senovės Indijoje moterys bodhisatvos, – tarė Džefis, – šventyklose ir kartais ritualinėse olose tarnaudavo kaip šventosios sugulovės, gimdydavo dorus palikuonis ir medituodavo. Visi – ir vyrai, ir moterys – medituodavo, pasninkaudavo, rengdavo tokias šventes kaip mūsų, vėl sėsdavo valgyti, gerti, kalbėdavosi, vaikščiodavo po apylinkes, lietinguoju metų laiku gyvendavo viharuose, o sausuoju – po atviru dangumi, ir jiems nekildavo jokių klausimų dėl sekso. Rytų religijos tuo mane visada traukė.“ (Dharmos valkatos, p. 30)

Galvočius bitnikų poetas Allenas Ginsbergas kritikuoja tuometinę San Fransisko bohemą: „...aš čia jau dveji metai ir dar nesutikau nė vieno dėmesio verto bičo, tikrai, nė vieno nušvitusio proto...“ (Dharmos valkatos, p. 31) Dzenbudistas Kerouacas purtosi etikečių, teigia, kad jis nėra dzeno sekėjas: „Klausyk, Džefi, aš nesu dzenbudistas, aš rimtas budistas, senamadis svajoklis, Hinajanos bailys iš vėlyvojo Mahajanizmo laikų...“ (Dharmos valkatos, p. 13) Tačiau draugai dėl to, kas yra budistas, o kas – ne, nesiginčija, jie tiesiog išgyvena čia ir dabar ekstazę, prisimindami savo pirmtakus: „Eidamas per šį kraštą, pradedi suprasti tobulų haiku perlus, juos sukūrę Rytų poetai niekada neprisigerdavo kalnuose, nieko panašaus, tik klajodavo skaistūs kaip vaikai ir užrašydavo tai, ką mato, be jokių literatūrinių įmantrybių ar vaizduotės užgaidų.“ (Dharmos valkatos, p. 54) 

Kalnai didingi, paslaptingi, beveik neįveikiami. Jackas Kerouacas puikios fizinės formos, drąsiai kopia į aukštybes, vis dėlto jis racionaliai žiūri į galimus pavojus kalnuose, ypač siekiant viršūnių. Kiek sutrikusį draugą, nesiryžtantį lemiamam šuoliui, kalno viršūnėje Gary drąsina: „Tokio kopimo paslaptis, – paaiškino Džefis, – lyg dzenas. Negalvok. Tiesiog šok. <...> Taip, žmogau, žinai, man kalnas – tai Buda. Tik pagalvok apie kantrybę, apie šimtus tūkstančių metų visiškoj visiškoj tyloj, jie lyg nebyliai meldžiasi už visas gyvas būtybes ir laukia, kol mes liausimės kvailioję.“ (Dharmos valkatos, p. 58–60) 

Gary Snyderis ruošiasi keliauti į Japoniją, į budistų vienuolyną, studijuoti budizmo, Kerouacas apmąsto draugo išvykimą: „Šitas vargšas vaikis dešimt metų už mane jaunesnis, o aš su juo jaučiuosi kaip kvailys, pamirštu visus idealus ir džiaugsmus, kuriuos pažinau per pastaruosius girtuokliavimo ir nusivylimo metus, jis nesuko galvos, kad neturi pinigų, jam ir nereikia jų, o reikia tik kuprinės su plastikiniais džiovinto maisto maišeliais ir pora gerų batų, jis keliauja ir džiaugiasi milijonieriaus privilegijomis kalnuose. Bet koks gi podagros kamuojamas milijonierius tau lips į šį kalną?“ (Dharmos valkatos, p. 67–68) 

Bitnikai juokiasi iš miesčioniškumo, daiktų kulto, troškimo turėti daug niekučių ir dorai nieko nesuprasti, neišgyventi dzenbudistams, o ir šiaip visiems mistikams, brangių ekstazių: „...aplinkui vien tik darbo sistemos vergai – gamink, vartok, dirbk, gamink, vartok, aš regiu didžiulę kuprinių revoliuciją, tūkstančiai, milijonai jaunų amerikiečių bastosi po pasaulį su kuprinėmis, kopia į kalnus melstis, linksmina vaikus, guodžia senius, džiugina jaunas drauges, senas – juolab, visi jie – Dzeno pamišėliai, klajoja ir kuria eiles, tiesiog iš galvos, šiaip, be jokios priežasties...“ (Dharmos valkatos, p. 86) 

Kalnuose, dykumose, toli nuo civilizacijos triukšmo Kerouacas medituoja, kaupia dvasinį turtą: „Palaiminta naktis. Išsyk panirau į visišką bemintį transą, kuriame man vėl buvo atskleista: „Mintys pasibaigė“; atsidusau, nes man nebereikėjo galvoti, ir pajutau, kaip mano kūnas panyra į palaimą, kuria negalima nepasitikėti, buvau visiškai atsipalaidavęs ir susitaikęs su visa efemeriško sapno, sapnuotojo ir paties sapnavimo karalija. Ir dar visokiausios mintys, tarkime: „Vienas žmogus, praktikuojantis geraširdystę tyruose, vertas visų šio pasaulio šventyklų...“ (Dharmos valkatos, p. 117) 

Jackas Kerouacas supranta, kad per daug prisirišęs prie žodžių, kuriais stengiasi nupasakoti savo patirtus išgyvenimus: „...aš panorau papasakoti jam apie viską, ką atradau medituodamas girioje. – Ak, bet juk tai tik žodžių srautas, – pasakė jis [Džefis] liūdnai, nustebindamas mane. – Nenoriu klausytis, kaip tu vis žodžiais apibūdini žodžius, žodžius, žodžius, kuriuos kūrei visą žiemą, žmogau, aš noriu nušvisti veikdamas.“ (Dharmos valkatos, p. 148)

Romane Kelyje Kerouacas žavisi Nealu Cassidy, veik dievina jį, Dharmos valkatose jis šlovina Gary Snyderį, visai pamiršęs Nilą (šis vėl iškyla Big Sure), apie jį vos keli sausi sakiniai: „Kodis buvo mano senas bičiulis, prieš kelerius metus San Franciske leido man pagyventi savo palėpėje, senas patikimas draugas.“ (Dharmos valkatos, p. 96) Galima manyti, kad Kerouacas, pasinaudodamas draugų atvaizdais, piešė savo paveikslą, todėl kiekvienoje knygoje nauji centriniai personažai, kiti lemiami veikėjai, apie kuriuos sukasi įvykių grandinės. 

Nepamirštas Dharmos valkatose ir 1955 m. spalio 7 d. San Fransisko Six Gallery įvykęs legendinis bitnikų poezijos vakaras, kuriame poeziją skaitė ir gyvai improvizavo Allenas Ginsbergas, Philipas Lamatia, Michaelis McClure’as, Gary Snyderis ir Philipas Whalenas. Kerouacas vakarėlyje buvo girtas, todėl, užuot skaitęs poeziją, garsiais šūksniais ragino draugus poetus „pavaryti“. 

Big Sure Jackas Kerouacas detaliai aprašinėja savo dvasinę degradaciją, žiaurius vidinius demonus, kurie siurbia iš jo gerąją energiją atsilygindami paranojos, psichozių, beprotybės šuorais. Rašytojas visiškai sutrikęs po nesuvokiamos šlovės ir ūmaus Kelyje pripažinimo: „...toji knyga man „atnešė“ šlovę, atnešė jos tiek, kad trejus metus iš proto varė telegramos, telefono skambučiai, prašymai, laiškai, lankytojai, žurnalistai...“ (6) (Big Suras, p. 10) Todėl tikisi, kad „...jis [Lawrence’as Ferlinghetti] paslapčia nu¬veš mane į savo trobą Big Suro giriose ir aš ten netrukdomas praleisiu šešias savaites, kaposiu malkas, nešiosiu vandenį, rašysiu, miegosiu, keliausiu pėsčiomis...“ (Big Suras, p. 9) Tačiau nervinė įtampa nepalieka, priešingai, ji lėtai, bet pragaištingai vis auga, todėl Kerouacas sako pats sau: „Staigiai judinkis arba tau galas.“ (Big Suras, p. 12) 

Jackas Kerouacas ypač taikliai, veik smulkmeniškai, tarsi pro mikroskopą stebi, kaip diena dienon jo sąmonė temsta: „Nemiga, prakaitas, drebulys, kankinamas silpnumo pojūtis... košmarai (mirties košmarai)“ (Big Suras, p. 69), jis vis neadekvačiau suvokia situaciją: „Dėl to sumaištis mano iškamuotose pragertose smegenyse tik auga, mane persekioja nuolatinės užuominos apie mirtį...“ (Big Suras, p. 94), kai kada jis visiškai iškrinta iš peizažo, nesupranta, kas vyksta, kur jis ir ar jis vis dar jis. Rašytojui vaidenasi blogio jėgos, jis niršta ant pasaulio, draugų ir bendraminčių, negelbsti (greičiau dar labiau varžo ir pančioja) nė seksas, alkoholis, narkotikai. Rašytojas nekenčia net savo mėgstamos veiklos, rašymo, nes „...rašymas – tai tik pavėluota mintis, tik įbrėžimas paviršiuje...“ (Big Suras, p. 123) Knygos pabaigoje Kerouacas trokšta sugrįžti į įprastą dvasinę orbitą, numesti kaustančius pančius, tiki, kad „...viskas bus taip, kaip buvo pradžioje – Paprasta auksinė visus laiminanti amžinybė – Nieko niekada nebuvo – Netgi šios istorijos... Viskas vis tiek išeis į gera – Ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu – Ir nėra reikalo dar ko nors sakyti.“ (Big Suras, p. 185) 

Ypatinga Jacko Kerouaco knyga Pabusk. Budos gyvenimas, kurioje jis aprašo Budos gyvenimą ir kelią į nušvitimą. Tai religinė-filosofinė budizmo studija. 

Ne paslaptis, kad rašytojas nesaikingai vartojo svaigalus, tai galų gale jį ir pakirto pačiame jėgų žydėjime, sulaukus vos keturiasdešimt septynerių. 

Ginčijamasi, kiek ir ar apskritai Kerouacas buvo budistas. Jo kolega filosofas Alanas Wattsas abejojo tvirtu Kerouaco budistiniu pamatu. Johnas Cage’as, gudriai atsiribojęs nuo dzeno, traukia per dantį 1957 metais JAV pasirodžiusią ir jaunimą prikausčiusią Kerouaco knygą Kelyje, pabrėždamas pigų jos populiarumą tarp nesubrendusių paauglių. Didysis dzeno Vakaruose propaguotojas Daisetzas Teitaru Suzuki, su kuriuo artimai bendravo Wattsas, Whalenas, Cage’as, gana kritiškai atsiliepė apie mokinius bitnikus, neva jie iki galo neperprato dzeno subtilybių. Savo ruožtu D. T. Suzuki mokytojas Soyenas Shaku kritikavo meistrą dėl neleistino dzeno populiarinimo. Ką gi visa tai reiškia? Ogi tai, kad visi šie žmonės buvo didūs dzeno skleidėjai, tikrieji adeptai ir puoselėtojai. Tai klasikinis dzenas, nuolat laužantis tradicijas ir pašaipiai verti¬nantis net didžiųjų dzenbudistų adeptų veiklą. 

Jacko Kerouaco Kelyje, pirmą kartą Lietuvoje išleista 1972 metais, iškart sužavėjo neformalų, hipiuojantį jaunimą, skaitantį intelektualus F. Kafką, A. Camus, J. P. Sartre’ą, K. Abe, T. Manną ar H. Hesse, tačiau tik vėliau, išėjus kitoms autoriaus knygoms lietuvių kalba, išryškėjo gilesni, su dzenu ir apskritai budizmu susiję Kerouaco kūrybos klodai. Lietuvių autorių kūryboje nerastume ryškių bitnikų atspindžių, tačiau, tarkime, semiautobiografinėje Jurgio Kunčino Tūloje galima įžvelgti paralelių su neturtėlio ir „atšokusio“ nuo šio pasaulio veikėjo gyvenimu, bendrybių su Kerouaco apdainuotais bitnikais. Sovietinėje sistemoje bitnikai ir hipiai tebuvo valkatos, kuriems grėsė baudžiamoji atsakomybė arba priverstinis poilsis psichiatrinėse gydyklose, todėl šis judėjimas pas mus neprigijo. Populiarus jaunimo šlaistymasis, blaškymasis autostopu, tranzavimas, įkvėptas 1972 metais pasirodžiusios knygos Kelyje, tebuvo bitnikų idealų nuskurdinimas. 

Kaip rašė romano Kelyje vertėja Irena Balčiūnienė: „Neišsižadėkime J. Kerouaco kūrybą smelkiančios nuotykio ieškojimo dvasios. Ji leidžia pajusti gyvenimo skonį, kvapą, virpulį, svaigulį, saldumą...“ (7) 

1 Vertėja Irena Balčiūnienė „beatniks“ verčia kaip „palūžę“ arba „nušvitę“, bet, ko gero, šio termino apskritai nereikia versti, kaip neverčiame hipių, pankų, gotų, rokerių etc. 
2 Jack Kerouac. Kelyje. Originalusis ritinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. 
3 Čia ir toliau nurodant puslapį cituojama iš Jack Kerouack. Kelyje. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. 
4 Keith Shadwick, Jazzwise, 2021-11-15. 
5 Čia ir toliau nurodant puslapį cituojama iš Jack Kerouac. Dharmos valkatos. – Vilnius: Baltos lankos, 2007. 
6 Čia ir toliau nurodant puslapį cituojama iš Jack Kerouac. Big Suras. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. 
7 https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ibalciuniene–nieksybe–prasideda– nuo–tokiu–kaip–as–arba–kerouaco–dvasia–lietuvoje.d?id=58715311.

Originaliai spausdinta Naujojoje Romuvoje, 1/2022

Komentarai