Pradžia / Radikaliai
 

Atgaila

Mindaugas Peleckis
2021 m. Balandžio 02 d., 09:44
Skaityta: 17 k.
https://getwallpapers.com/wallpaper/full/d/0/e/74308.jpg
https://getwallpapers.com/wallpaper/full/d/0/e/74308.jpg

I

--- kai užmiegu, dingsta realus pasaulis ---

--- patenku į kontinuumą, nesukurtą, nesuformuotą, neaišku, į ką patenku ---

--- kaip gaila, kad vietos nežinau ---

II

--- kuo matau, kai sapnuoju? ---

--- kas mato sapne? sąmonė? kas yra sąmonė? ---

--- kaip gaila, kad to nesuvokiu ---

III

--- nepriklausau jokiam elitiniam klubui ---

--- neturiu vilko apetito ir negaliu suvalgyti viso švediško stalo iš karto ---

--- kaip gaila ---

IV

--- nesinori pabėgti iš tėvynės ---

--- išduoti nieko nesinori ---

--- argi gaila? ---

XV

--- nešvenčiu pasaulietinių švenčių per religines ---

--- ir religinių per pasaulietines ---

--- gailiuosi, vadinasi, mąstau? ---

2021 04 03

Komentarai
  • Dravenis
    2021 m. Balandžio 03 d., 17:59
    2 dalis (nes nesutilpo visas komentaras)
    Dirba ir protas (bet jis sapne tarsi užburtas, ir neprisimena, kas buvo iki užmiegant), veikia jausmai, apima baimė, džiaugsmas ir kitokie pojūčiai. Tik Sąmonė nekinta – ji nepaliauja suvokti – ir “realų” pasaulį, ir sapną. “ kas yra sąmonė? / kaip gaila, kad to nesuvokiu”. Lyrinis herojus išgyvena fiasko, ir pradeda atgailauti, o tai žymiai geriau nei piktintis. Taigi, lyrinis herojus atgailauja, kad nieko nepasiekė tariamai vertingo: neturi vilko apetito, nepriklauso elitiniam klubui, nesuklestėjo ir nepraturtėjo civilizuotuose vakaruose... Bet lyrinis herojus nesustoja ties atgailos barjeru, jis žengia toliau – naujai dekartiškai nuskamba tradicinis postulatas: “gailiuosi, vadinasi, mąstau?” taip, tik atgaila ir gailestis (sau ir visam pasauliui) įprasmina žmogaus egzistenciją, bet, deja, nepaaiškina, kas yra Sąmonė. Ir nereikia nieko svarstyti, mąstyti ir aiškinti: Sąmonė – tai Tikroji Prigimtis.
  • Dravenis
    2021 m. Balandžio 03 d., 17:57
    1 dalis
    Šiam beprotiškame pasaulyje vis dar aktuali plastmasinė manekeno šypsena, lygus (ne šachmatinis ir ne languotas) švarkas, prabangiai girgždantys krokodilo batai, žengiantys parketu link šlovės pjedestalo. Kaip puiku! Akys mato, ausys girdi, nosis užuodžia viskio aromatą. Tikrai nuostabu! Ir jei kas pasakys, kad tai tik miražas, kosminė apgaulė, magiškas šou, tokiam akiplėšai pasakysite, kad jo vieta tik beprotnamyje, ir niekur kitur. Bet lyrinis herojus yra pastabus ir nuovokus: „kai užmiegu, dingsta realus pasaulis / patenku į kontinuumą, nesukurtą, nesuformuotą, neaišku, į ką patenku”. Įstabu, bet ne kiekvienas susimąsto: “kuo matau, kai sapnuoju?” Taip, ir ne kitaip – akys išjungtos, ausys taip pat, bet tai netrukdo stebėti, girdėti, jausti...