Pradžia / Radikaliai
 

Pokalbis apie vis labiau populiarėjančią kinų kalbą ir kalbinę situaciją Kinijoje

Pokalbis su Konfucijaus instituto direktoriumi Baliu ASTRAUSKU.

Mindaugas Peleckis
2021 m. Sausio 05 d., 13:25
Skaityta: 27 k.
Balys Astrauskas. B. Astrausko asmeninio archyvo nuotr.
Balys Astrauskas. B. Astrausko asmeninio archyvo nuotr.

Esate Konfucijaus instituto vadovas. Kiek žinau, ši institucija rūpinasi kinų kalbos sklaida. Kiek plačiai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje populiarėja kinų (mandarinų) kalbos mokymasis? Kiek žmonių vidutiniškai (Lietuvoje, pasaulyje) per metus laiko HSK egzaminus?

Kinų kalbos populiarumas nuosekliai auga, šiandien jau nemažai Lietuvos didžiųjų įmonių, dirbančių tarptautinėje rinkoje, turi savo kinų kalbos specialistus; pasaulyje (tiek Vakaruose, tiek ir, tarkim, Rusijoje ar Azijos valstybėse) ši tendencija pastebima jau seniai. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto, Azijos ir transkultūrinių studijų institutas (buvęs Orientalistikos centras), anksčiau bakalauro studijoms kas antrus metus priimdavęs vos po 10 sinologijos krypties studentų, pastaraisiais metais kasmet priima po maždaug 25 studentus, tad kinų kultūrą ir kalbą studijuojančių žmonių srautai pastarųjų dešimties metų bėgyje išaugo daugiau nei dvigubai. Konfucijaus institutas taip pat nuolat sulaukia stabilaus kiekio norinčių kinų kalbos įgūdžius patobulinti žmonių, kinų kalbos mokoma ir per dešimtį Lietuvos gimnazijų ir progimnazijų. Tad mokančių ar besimokančių kinų kalbos lietuvių skaičius nuolat auga, o su juo auga ir bendro išprusimo, nusimanymo apie kinų kultūrą, visuomenę ar Kiniją kaip valstybę lygis.

Kalbant apie HSK egzaminus, kasmet Lietuvoje bendras laikančiųjų skaičius būna artimas šimtui. Tikslių duomenų apie laikančiųjų pasaulyje skaičių neturiu, bet esu matęs duomenis, kad kasmet šį egzaminą laiko apie 2 milijonus žmonių.  

Kinija – viena galingiausių pasaulio ekonomikų, joje taip pat gyvena daugybė įvairių tautų, kalbančių, Ethnologue duomenimis, maždaug trimis šimtais kalbų, iš kurių daugiausia kalbėtojų turi mongolų, tibetiečių, žuangų kalbos. Kokia Kinijos kalbų politika? Kokia mažumos kalbų situacija? Ar jomis kalbantieji turi pakankamai geras sąlygas mokytis gimtosios kalbos? Klausiu, nes spaudoje vis pasirodo pranešimų, kad esą tibetiečiams, mongolams, galbūt ir uigūrams neleidžiama mokytis jų gimtųjų kalbų. Ar tai gali būti tiesa?

Paprastas atsakymas būtų, kad Kinijos kalbų politika yra užtikrinti ir stiprinti bendrinės kinų kalbos (arba mandarinų, nors šis terminas ne visai tikslus) vartojimą viešojoje erdvėje, ir ši politika turi tendenciją metai iš metų vis griežtėti. Etninių mažumų kalbų vartojimas viešojoje erdvėje valdžios diskurse laikomas ypatinga privilegija, skirta išimtinai tik autonominiams administraciniams vienetams (pvz., Sindziango uigūrų autonominis regionas), kur gatvėse matomos dvikalbės lentelės kinų ir minimo autonominio vieneto dominuojančios etninės mažumos kalba. Tokio regiono dominuojančiosios etninės mažumos vaikai turi teisę rinktis lankyti kinakalbę mokyklą ar mokyklą, kur mokoma etninės mažumos kalba. Suponuojama, kad etninės mažumos lyg ir turėtų jausti dėkingumą valdžiai dėl tokių „ypatingų“ privilegijų. Savaime aišku, etninės mažumos Kinijoje yra labai nevienalytės, tad ir minėtasis „dėkingumas“ yra labai nevienodas. Didelė problema – nedarbas, t. y. bet kurios vietinės kitos nei bendrinė kinų mandarinų kalba mokėjimas darbo rinkoje retai kada teikia naudą, o nekiniškoje mokykloje mokyti asmenys dažnai nevaldo bendrinės kinų kalbos žemyninės Kinijos vidaus rinkos sąlygų reikalaujamu lygiu. Kitaip tariant, etninių, pvz., mongolų tėvai susiduria su dilema – leisti savo vaikui išlaikyti savo protėvių kalbą ir kultūrą ar negyventi skurde. Deja, tai reiškia, kad nemaža dalis etninių mažumų kiniškai kalba geriau nei savo gimtąja kalba, kuria tegali tik palaikyti pokalbį buitinėmis temomis. Tas pats pasakytina ir apie hanius ir didžiąją dalį kinų kalbos dialektų. Kaip tam tikrą išimtį išskirčiau Kinijos korėjiečius, kurie būtent dėl Pietų Korėjos ekonominio bumo yra itin suinteresuoti mokėti tiek kiniškai, tiek korėjietiškai, kas jiems atveria milžiniškas verslo ir karjeros galimybes. Todėl korėjiečiai yra viena turtingiausių ir viena stipriausiai savo etninę kultūrą puoselėjančių Kinijoje gyvenančių etninių mažumų grupių.

O kuo skiriasi kinų mandarinų ir bendrinė kinų kalba?

Visų pirma yra tam tikro netapatumo su terminais kinų kalboje, t. y. kinų kalboje nėra tiesioginio Mandarin atitikmens. Bendrinė kinų kalba kiniškai – putonghua (plačiai paplitusi kalba), ir mandarinų dialektų grupė – guanhua (valdininkų kalba). Bet kinai nevartoja termino guanhua bendrinei kinų kalbai įvardyti, kaip kad anglų kalboje yra Mandarin. Guanhua šiandien vartojamas kaip plati kinų kalbos dialektų (dominuojančių Šiaurės ir Pietvakarių Kinijoje) grupė.

Kitaip tariant, mandarinų kalba savyje apima ir Pekino, ir Sičuanio, ir Šaansi, ir Gansu, ir daug kitų dialektų, tarp kurių skirtumai gan dideli?

Galbūt terminas „standartizuota mandarinų“ būtų tikslesnis, arba tiesiog galima sakyti „bendrinė kinų kalba“.

Kokių užsienio (ir galbūt – šalyje esančių) kalbų noriausiai mokosi patys kinai? Ar Kinijoje galima nesunkiai susikalbėti rusiškai, angliškai? Ar mandarinų kalbą moka visi?

Pagrindinė užsienio kalba Kinijoje – anglų. Ji visuotinai privaloma visų vidurinių mokyklų mokymo programose. Turtingesni kinai net veda savo vaikus į specializuotus vaikų darželius, kur mokoma anglų kalbos. Anglų kalba Kinijoje siejama su prestižu ir turtais, tad šios kalbos mokėjimas laikomas „investicija į ateitį“, visai kaip Vakaruose neretai su tuo siejamas kinų kalbos mokėjimas (iš čia ir anekdotai: „Optimistai mokosi anglų, o realistai – kinų.“). Nežinau statistikos, bet kita kalba, itin populiari tarp jaunimo, yra korėjiečių. Net sakoma, kad daugiau kinų moka korėjiečių kalbą, nei pasaulyje yra pačių korėjiečių. Žinoma, tai Pietų Korėjos popkultūros ir minkštosios galios pasekmė – korėjietiška popmuzika, TV serialai ar filmai žymiai populiaresni ir patrauklesni, ypač jaunesnei kinų auditorijai, nei kiniška produkcija (nors jos kokybė pastaruoju metu irgi pamažu auga). Ko gero, trečia populiariausia kalba yra japonų – nors čia irgi stiprų vaidmenį atlieka popkultūros ir minkštosios galios faktorius. Mano supratimu, dauguma žmonių mokosi japonų „iš reikalo“ – dėl pragmatinių, karjeros sumetimų ar tiesiog todėl, kad universiteto studijų programa reikalauja pasirinkti antrą užsienio kalbą (po anglų), ir japonų kalbą daugelis kinų suvokia kaip „lengviausiai išmokstamą“ (panašiai kaip Lietuvoje yra su rusų kalba). Toliau populiarumo hierarchijoje neabejotinai yra prancūzų, po jos –  rusų ir vokiečių kalbos (nežinau, kuri iš jų populiaresnė). Kitos populiarios kalbos: ispanų, arabų, italų, tailandiečių, vietnamiečių. Visų kitų kalbų mokosi nebent pavieniai asmenys.

Bendrinę kinų (mandarinų) kalbą moka beveik visi. Pats būdamas Kinijoje niekada nesusidūriau su situacija, kad koks nors kinas nesuprastų mandarinų, net jeigu jo kalbos įgūdžiai būdavo riboti. Žinoma, nesu buvęs visuose Kinijos kampeliuose, bet visur, kur važiuoja turistai, vietiniai ar užsieniečiai, visur įmanoma be problemų susikalbėti bendrine kinų kalba. Su užsienio kalbomis žymiai sudėtingiau. Naudingiausia užsienio kalba yra anglų, bet ir ja susikalbėti įmanoma tik jau itin dažnai užsieniečių lankomose vietose. Sakyčiau, neskaitant didžiųjų žemyninės Kinijos miestų –  Pekino, Šanchajaus ir Guangdžou, visur kitur rasti angliškai kalbančių žmonių gali būti sudėtinga. Susikalbėti rusiškai įmanoma kai kuriose vietose, kur verslas specialiai orientuotas į rusų turistus. Tai būtų Sanja kurortinis miestas Hainanio saloje, Beidaihe kurortas Hebėjaus provincijoje, Harbinas, Dalienas ir kiti didieji Šiaurės Rytų Kinijos miestai, ar pasienio su Rusija miestai, į kuriuos kaimynystėje gyvenantys rusai gali patekti be vizų. Kartais tokiose vietose net stovi prekybos centrai, skirti tik rusams (kinams draudžiama į juos net įeiti, gal todėl, kad ten parduodamos prekės be PVM).

Internete besimokantieji kalbų dažnai diskutuoja, ar esama vienos kinų kalbos ir įvairių jos dialektų (pvz., kantoniečių, hakka, hokkien ir t. t.), ar vis dėlto tai atskiros kinų kalbos (Sinitic languages). Kaip yra iš tikrųjų? Kiek, mokant mandariniškai, galima suprasti, tarkim, kantoniečių arba hokkien kalbą (dialektus)?

Taip, išties yra daug diskusijų šiuo klausimu. Bet, mano supratimu, tai nebūtinai prieštaravimas. Skirstymas į kalbas ir dialektus, tarmes, patarmes, šnektas yra vakarietiško kategorijų aparato dalis. Ne visuomet riba tarp kalbos ir dialekto gali būti aiškiai nubrėžta. Neretai ši riba brėžiama politinės galios įrankiais. Juk yra sakoma: „Kalba – tai dialektas su kariuomene.“ Tradiciškai Kinijoje nebuvo tokio skirstymo į kalbas ir dialektus, koks egzistuoja šiuolaikinėje lingvistikoje, o ir pati kinų kalba leidžia šia ir kitomis temomis kalbėti aptakiai. Kantoniečių, hakka, hokkien ir kiti minėti dialektai drąsiai galėtų būti laikomi atskiromis kalbomis. Nuo bendrinės kinų (mandarinų) kalbos tarimo, gramatikos ir žodyno skirtumai tokie dideli, kad tarpusavyje susikalbėti būtų neįmanoma. Galima būtų lyginti su slavų kalbomis – skirtumai tarp hakka ir hokkien bei mandarinų yra lyg skirtumai tarp rusų, lenkų ir kroatų kalbų, jeigu ne dar didesni. Kita vertus, kinų kalboje egzistuoja viena vieninga rašytinė kalba, kurioje naudojama mandarinų kalbos gramatika ir žodynas. Kad ir kokiu kinų kalbos dialektu žmogus bekalbėtų, jis rašys standartizuota rašytine kinų kalba, pagal mandarinų kalbos sakinio struktūrą, ir toks rašytinis tekstas be problemų bus suprantamas visiems raštingiems kinams, nepriklausomai nuo jų vartojamų dialektų. Kadangi egzistuoja tik viena (neskaitant tam tikrų retų išimčių, tarkim, bandymų sukurti rašytinę kantoniečių kalbos formą) rašytinė kinų kalbos forma, naudojama žmonių, kalbančių visais įmanomais kinų kalbos dialektais, tai leidžia kinų kalbą laikyti viena. Panaši situacija yra ir su vokiečių kalba, kurioje egzistuoja daugybė vienas nuo kito gan smarkiai besiskiriančių dialektų, bet egzistuoja vieninga rašytinės kalbos forma, paremta Hochdeutsch. Skirtumas tas, kad kinų raštas iš esmės nėra fonetinis, tad kiniškas tekstas gali būti be problemų perskaitomas bet kuriuo kinų kalbos dialektu.

Ar Jums teko susipažinti su interneto platformomis, skirtomis mandarinų kalbos mokymuisi (Duolingo, Mondly, Memrise ir t. t.)? Kaip įvertintumėte jų lygį? Kokiomis priemonėmis norintysis išmokti gerai suprasti, kalbėti, skaityti kiniškai (B ar net C lygiu) turėtų naudotis? Ką labiausiai patartumėte? Kiek žinau, egzistuoja oficialios svetainės, nemokamai leidžiančios pasiruošti HSK egzaminams.

Esu naudojęs Duolingo, bet ne kinų kalbos mokymuisi, tad nelabai galiu ką pasakyti. Aš kinų kalbos mokiausi senamadiškai – universitete iš vadovėlių, vėliau dvejus metus Kinijoje. Visa tai pastiprindavau savarankišku mokymusi – imdavau popieriaus lapą ir tol jame rašydavau hieroglifus, kol atsimindavau. Taip pat itin padeda filmų, serialų, Youtube kanalų kinų kalba žiūrėjimas, knygų skaitymas. Ir, žinoma, reikia kuo daugiau bendrauti su žmonėmis.

Kiek laiko apytiksliai gali trukti aktyvus kinų kalbos mokymasis, kad žmogus pasiektų gana neblogą (intermediate) lygį?

Priklauso nuo to, kiek laiko skiriama kalbos mokymuisi. Kaip sinologijos studentas, bakalauro studijų metu turėdavau 5 savaitines kinų kalbos paskaitas (10 akademinių valandų per savaitę), po poros metų studijų metams išvažiavau į Kinijos Šandongo pedagoginį universitetą. Po trejų metų tokių studijų jau turėjau tikrai gerą kinų kalbos lygį (maždaug B2). Po dar pusantrų metų išlaikiau aukščiausią, t. y. 6 HSK egzamino lygį. Bet turiu atkreipti dėmesį: kinų kalbos mokymasis užėmė didžiąją tuometinio gyvenimo dalį. Mokantis ne taip intensyviai tai gali užtrukti ir kelis kartus ilgiau.

Kokios perspektyvos veriasi išlaikiusiam HSK egzaminus? Ar Kinija siūlo nemokamų kalbos, kultūros, filosofijos studijų?

HSK egzaminas labiausiai reikalingas Kinijos valstybinei ar Konfucijaus instituto stipendijai gauti, arba norint Kinijoje studijuoti laipsnį suteikiančią studijų programą kinų kalba. Turint HSK 4-o arba 5-o lygio sertifikatą, jau galima studijuoti tam tikras bakalauro arba magistro studijų programas Kinijoje kinų kalba, o 6-o lygio sertifikatas atveria ir galimybes studijuoti doktorantūrą prestižiškiausiuose KLR universitetuose. Žinoma, HSK sertifikatas gali turėti naudos ir įsidarbinant, nes jis parodo darbdaviui, ko vertos kandidato kinų kalbos žinios, nors ir neteko girdėti, kad Lietuvoje koks darbdavys šio sertifikato reikalautų.

Grįžkime prie kalbų politikos Kinijoje. Ar, norėdamas mokytis vienos iš trijų šimtų joje esančių kalbų ir kalbelių, galiu lengvai rasti pakankamai informacijos apie jas, vadovėlių, žodynų, audiokursų ir t. t.? Jei taip, kur?

Nėra lengva. Aš pats studijų metais šiek tiek mokiausi tibetiečių kalbos, resursų pasirinkimas buvo tikrai itin skurdus. Buvo pora elektroninių žodynų, deja, ženkliai atsiliekančių savo kokybe nuo kinų ar japonų kalbų žodynų. Tuo metu net Windows operacinės sistemos neturėjo iš anksto įdiegto tibetiečių rašmenų šrifto, nors visų didžiųjų Azijos kalbų rašmenys jau būdavo įdiegti iš anksto. Šiandien situacija turėtų būti nors truputėlį geresnė. Vis dėlto tibetologijos studijos tiek Vakaruose, tiek apskritai visame pasaulyje yra dar palyginti neblogai išvystytos. Nėra ko lyginti, pvz., su hmongų, nuosių, yao ar oročėnų kalbomis. O kalbant apie kinų kalbos dialektus… Nesu tikras, ar egzistuoja bent kokių vadovėlių nors ir kinų kalba.

Koks Jūsų kelias į Kinijos kultūrą?

Mano kelias į kinų kultūrą prasidėjo įstojus į Azijos studijų, sinologijos krypties bakalauro programą Vilniaus universiteto tuometiniame Orientalistikos centre. Iki tol domėjausi pačiomis įvairiausiomis kultūromis, istorija, literatūra, kažkiek filosofija ir religijomis, Kinijos kažkaip neišskyriau. Mane itin traukė kalbos, vartojančios nelotyniškus rašmenis ir iš jų kiniški hieroglifai pasirodė patys įdomiausi, paslaptingiausi. Svajodavau, kaip būtų nuostabu suprasti, ką jie reiškia, gebėti perskaityti šį raštą. Galbūt tai ir buvo esminis impulsas, paskatinęs baigus 12 klasių stoti į sinologiją. Ir niekada nesu dėl šio sprendimo pasigailėjęs.

Kokia Kinijos nykstančių kalbų gelbėjimo strategija?

Visos kalbos Kinijoje yra daugiau ar mažiau aktyviai tyrinėjamos, vietos regionai neretai išnaudoja jiems būdingas kalbas ar dialektus turistiniais, reklaminiais ar vietinio identiteto konstravimo tikslais. Vietinės kalbos puoselėjamos kaip kultūrinio paveldo dalis. Deja, bet galimybių organiškam kalbų vartojimui ir skleidimuisi nėra labai daug. Kaip jau minėjau, galimybės vartoti kitas nei bendrinė kinų kalbas viešojoje erdvėje yra itin ribotos.

Ačiū.

Komentarai