...lauksime, kada radijas prašneks varnų kalba...

KELIONĖ

pavėlavę į traukinį
stebime metalinius bėgius
nutįsusius link miško
ten beržai ieško lygiagrečių takų
ir garvežio balsu švilpia tranzitinė varna
nepavirsime keleiviniais vagonais
nes dviem kojom reikia tik vieno žvyrkelio
ir pėsčios kompaso rodyklės

PATIRTIS

tylūs nemigos žingsniai
nuo durų iki lango
it sausa smėlio upė teka tamsa
jos neužgesins nei žvakė
nesušildys arbata
atsainiai atgręžę nugaras akmenėja knygos
tyli sienos
jas prakalbins tik elektrinis grąžtas
ieškantis paslėpto laido
<>
trimituos vamzdžių plienas
atvyks linksmi šešėliai ir pažadins laiptus
bet nebėgsime į mišką ieškoti ramybės
prieštvaniniai kambariai pamirš
bedugnes vandenyno paslaptis

IZOLIAZIJA

aplenkęs elektros stulpą
balose skęsta troleibusas
kliba šaligatvio plytelės
elipse sukasi galva
svyruoja rankos
mįslingai mirksi gatvių žibintai  
<>
baisu sugrįžti namo
už durų it gyvatės raitosi grindys
saugokime kojas
pro langus išmeskime sienas
tolimus žingsnius tegaudo vėjas

TIKSLAS

įbristi į aukštą žolę ir nesulinkti nuo debesų naštos
įveikti nusmukusį tiltą ir įžengti į kitą krantą
(ir)
ten šoka oranžinės varlės
oro balionais skraido greiti drambliai
snaudžia medinės pižamos
(parko suoleliai minkšti)
(balos alsuoja šokoladiniu asfaltu)
<>
žvyro karjere surasti langą
(saugantį lietų)
įrėminti svajas
(išmestas į tolimus kraštus)
tapyti kreivą gatvę
tiesų troleibusą
teisingus žmones

LAISVĖ

kai sienos nustelbs medžius
baltoje tinko drobėje nutapysime mišką
pabėgsime iš miestų apsupties
nepaklysime betono galerijoje
gervės ir vilkai nuties skruzdėlių kelius
<>
pamiršę taikingus balandžius
lauksime kada radijas prašneks varnų kalba
ir pradžiugins lietumi
<>
smėlio spalva prabils asfaltas
į akvarelinę upę įbris beržai
kartu su balomis pakilsime į dangų
ir pavirsime debesimis

BELAUKIANT ŠVIESOS

vėtrungė užbaigė mėnulio pilnatį
ir lygumose atrado kalnus
it aukštos bangos svyruoja karklai
pakrantėje skęsta akmenys ir valtys
<>
ugniniai žalčiai kursto padangių laužus
liepsnoja vakaro šešėliai
juokiasi lietus
kvatoja atviri vėjo langai
prie rūko sienos
(tarsi upės)
lauksime garlaivio sirenos
<>
sunku įžiūrėti tolimas tvoras
kai vėjas atrakins laisvus mūrininkų debesis
baloje išvysime apvirtusius jūreivių veidus
ir nebus gaila žolės
nes po velėna nėra lobio
tik burlaivių griaučiai

SCENA

čerpėmis užlopę kiaurus debesis
ties kamino kraštu sustabdysime mėnulį
pakilę
apsigaubsime nakties aksomu
ir nepavėluosim į žvaigždes
<>
kai dėkingas kaminkrėtys suderins skardinį fortepijoną
išmesime laikrodį kol nesulūžo rodyklės
ir ciferblato skaičiai nepavirto komikso paveiksliukais
tikras meistriškumas reikalauja stogo scenos
todėl išliksime paprasti
kol kris lietus
ir asfalto balos saugos saulę
<>
šlapiu asfaltu slysta nepaskandinami troleibusai
mediniai lapai
kai esi lauke
nebūtina palikti namus
galima įkvėpti gryno oro
degtuku sudeginti vidinį teatrą
ir nematyti žiauraus pasaulio

SVAJOTOJO NAKTIS

be sausų šakų smilksta laužas
medžių viršūnių jau nepasiekia dūmai
kibire šąla vanduo
žolėje skęsta batai
sunku atsitokėti kai nutyla pušys
ir užgęsta žaltvykslės
<>
lengviau nebus
kai ištirpsime pilnatyje
jau nesvarbi naktis  
atšalo žarijų pėdos

APEIGA

kol gersime arbatą
voras ant sienos nupieš portretą
grubiame tinke atpažinę laisvą veidą
atsigręšime į šešėlių nutapytas duris
<>
kai nuo langų nukris karamelinės grotos
ir šaltas vėjas aplenks lubas
(kylančias link stogo)
atsargiai padėsime tuščią stiklinę
ant snieguotų aukštikalnių stalo

LAISVĖ

stiklaputis vėjas atvers debesų langus
į prieplaukos miglą tiesime besvores rankas
nematysime kliūčių
tik moraliai nesenstantį senamiesčio stogą
<>
atplauks skardinis troleibusas
atvers pabėgusias duris
išlipsime
baltoje parko stotelėje

AIŠKUMAS

upėje
vandens tiek
kiek reikia krantams atsigerti

PUOTA

tamsu nėra pelėdų atviro varnų stalo
voro žibinto apsnūdusiame kampe
sugrįžome sustiprinti vėjo klajonių
tamsių dangoraižių langų
kiaurų barų ir ratų
<>
pakaks vienos paprastos stiklinės
tarsi atsakymo
kai žvilgsnis pilkėja ir šąla arbata
<>
išgirdę vėjo švilpimą
kartosime rūškanus gluosnių burtažodžius
sustabdysime upelio akmenis
ir skrisime numetę sunkius žygio batus
kad į pakalnę riedėtų legendos
ir rėktų deganti žolė
<>
paskutinis šuolis
sulaužys rankas ir tiltus
ir miglą
išpurentą žuvėdrų

UOSTAS

atviri it beprotnamio langai
įbridę į žolę
rūke paskendusius laivus
ant pakrantės smėlio piešime rankas
nes žuvėdros nesurinko nukritusių lapų
ir paklydęs ruduo nerado tako į pievas
<>
išbalę it sniegas
atsirėmę į gyvą tvorą
lauksime beržų
jie visada sugrįžta
nes nepajuda iš vietos

BE ORKESTRO

tarsi nesugrįžome
laukas tuščias
už miško pasislėpė ūkanotas piliakalnis
neradome ežero ir upės
mėnulis it stiklo šukė
nukrito ant tako
<>
sutemo žolė
ir vakaras tarsi kamino dūmas
sulenktas vėjo lūžo pusiau
<>
kai legendos paklus žalvario vanagams  
(pavargusiems nuo sausų šakų traškėjimo)
saulės bibliotekas atvers laužai
neprireiks sutrūnijusiu knygų
sudegusių šaligatvių balose
ištirpusių iškirstose lentynose

Vilnius, 2020 m.