Pradžia / Radikaliai
 

... po šviesaus mėnulio smūgio pasibaigė šventė,,,

Algimantas Lyva
2020 m. Spalio 23 d., 16:55
Skaityta: 25 k.
https://www.treehugger.com/betelgeuse-star-dimming-supernova-4863479
https://www.treehugger.com/betelgeuse-star-dimming-supernova-4863479

PRIEMIESTYJE

nukirtę raudonas sankryžų šviesas
arešto laukia troleibusai
metalinio kiosko liudytojai
lietumi mazgoja purvinas ausis
ir vengia atvirų dirvonų
nes trokšta cementinių plytelių
belaukdami upės pamiršta bangas
ir su kormoranais sugrįžta į salas
nakvoti

RAMU

stogas tarsi debesų stalas
nepasiekus čerpių lengva sukeisti vietomis saldainius
įsukti elektros lemputę surasti didžiulę stiklinę
atsigerti tyro čiaupo vandens
<>
užkalbėti ilgais voratinklių tinklais be šuolio atsitrenkę į lubas
išrankiomis plytomis užlopę sienas grąžinsime arbatai pirminį skonį
ir kai užges tamsa prisiminsime jungiklį paslėptą degtukų dėžutėje
ir taps neišpasakytai šviesu
<>
neužkliudžiusi elektros lemputės standartine orbita praskriejo musė
ir pakvipo degėsiais

RUDENS POEMA

ištirpo rūko suspausti kaminai
tirštėja debesys
patvory lengva pašaukti lietų
laukti saldainių išdalintų vaikams
sumindęs lauko žibintus
(ties kalnu sulenktu per pusę)
už debesų pasislėpė mėnulis
parimęs prie metalinio kiosko
apvalėju it skardinė alaus
padangų plastilinas minkomas ratų
<>
ilgomis laiptų rankovėmis nutįso šaligatvis
be burių balomis plaukia automobiliai
laukiu varnų skrendančių į pietus
<>
sudužo stiklinė
žolės kilimas išgėrė arbatą
po šviesaus mėnulio smūgio pasibaigė šventė
apvirto debesys ir balų veidrodžiai neteko ryškumo
<>
pametęs klevų atspindžius
stogų šešėlius
brendu ketaus žole
nereikia irkluoti
batais akėju molio dirvonus
ieškau troleibusų
bet atrandu tik kiosko duris
užkaltas vinimi pageltusia nuo vėjo
<>
sudrumsti šaligatviai stabdo žingsnius
vis sunkiau pataikyti į pievos taką
pavyti skrendančius lapus
išjungti minčių variklį
pamiršti tvoras
<>
apsiblausė pastatų žvilgsniai
namai mato tik namus
(pušys liko nepastebėtos)
tarsi smaugianti virvė prailgo ilga diena
nepaskandinamos žuvys
į jūreivišką mazgą surišo abu upės krantus
džiūsta neįvertintos balos
lietaus santaupos šviesioms dienoms
<>
į sieną atremtas žvilgsnis
tarsi kopėčios į debesis
į rasotas pievas
saugomos mėnulio
<>
kai pavargusi saulė
prisės ant parko suolelio
pritrūks oro
po skrydžio virš stogų
(kiek siekia gatvės kreiva ranka)
nutils vėjas
ir tuščia stiklinė vėl bus pilna arbatos
be garlaivio atplauks tyla
iš vieškelių vėjo
ežero gelmių
<>
laužas
sušildo įkvepia suliepsnoti
ištrūkti iš dugno
iš ten kur blaškosi suodini kaminai
<>
kai susvyruos žvyru užgaląsta tvora
neliks sulopytų klevų
nugrimzdęs į rūką lauksiu
kada ištiestomis rankomis pagaus upė
<>
kai sustiprės letargo trauka
ir marškinių rankovės
pavirs metalinėmis apyrankėmis
į lygų peleninės paviršių
užgesiu neuždegtą cigaretę
ir po stalu ieškosiu durų
laisvę garantuojančių sienų
<>
stebiu salas
nutolusias tik per vieną colį
kai atrasiu pelėdos riksmą
suderinęs rudens spalvas
nupiešiu pušį

LYRINĖ EKSPEDICIJA

kai susilpnėja miško spalva
išblunka langų rėmai
pažeminti namai augina aukštus čerpių stogus
iškilusius virš gatvių
kad akmenys ir plytos sugrįžtų į savo vietas
ir apgauti miestai papuoštų parkus mediniais suoleliais
<>
ramiame arbatžolių vandenyne atradome ilgą beržų koridorių
įžengėme į nepastebimą lauką
aptvertą stikline tvora
suvyniojome debesų suktinę
užtraukėme sodrų dūmą
jau galima atkimšti dar vieną butelį
nes vynas pavirtęs vandeniu sugrįžo į pievas
<>
smilksta kvapi lazdelė
nedega stalas
kai nėra kam įspirti ir batai grasina bado dieta
galime užgesinti degtuką
į ledo gabaliukus sukapoti bokalą
arbatos stiklinėje paskandinti cukrų
<>
verta skubėti
už lango gatvės suspaustos namų
žibintai paryškinti rūko
jau užvirė vanduo
kvatoja stiklinės
traukia arbata
šokoladas raiko saldų pyragą
lyja riešutais
ant stalo saldainių tvora
<>
aušta lubos
kai pasitrauks sutemų aikštelė
galima palikti namus
už pievos vingio tiesi upė
kiek toliau nuo vieškelio sustabdyti namai
į debesis paniręs ežeras
<>
stikliniai atšvaistai negelbsti nuo dinozaurų atakos
po asfaltu nutrūkę elektros laidai
sudilę žvyro stabdžiai
apvirto šalikelė
iš rūko išniro piliakalnis
sugrįžo paklydę mūrai
<>
lauko akmenys jau skina saulės gėles
lapų ištakose patvino upė
nesutramdytos tvorų apvalėja pievos
debesų viršukalnėje tirpsta ledas ir sniegas
į vandens puotą skuba lietus
<>
atradę šešėlius pamirštame spalvas
kai iš užmaršties rūko išnirs beržai
ir gėlėmis patvins naktis
kartu su vėju įkopsime į kalną
lygumą virš upės
<>
aštri naktis skina žvaigždes
pušys vaduoja mėnulį
skęstantį meldų salose
jau galima sustoti
ir ties bedugne pavyti rugius
<>
ant nupieštos sienos šešėlių durys
mirksi bejėgės žvaigždės
neveža Grįžulo ratai
aklėja oro duobės
gal pataikėme į sapną
vilkų
<>
vėjas ištrynė žvaigždes
išblėso naktis
liko tik minkšta bedugnė
prarasti toliai
atkelkime audrai debesų vartus
kad skambėtų valtys it kanklės
<>
supančioti minčių žaibais
apgauti svajonių rūko
panirome į arbatos dugną

BEVEIK RAMU

ir vėl jau rytas
po lova neloja šlepetės
delsia giedoti pelėdos
rudens medžioklė jau arti
ant palangės obuoliai lyg prinokę kiškiai
būtų žymiai ramiau jei tylėtų sienos
ir neišduotų manęs
aštrūs pušų spygliai
jau siuva nematomą debesų kepurę
už kampo elektriniame rūke
paskendęs troleibusas
į sąvartyną vežu paltą
batus
ir visą save

ATEITIS

ant stogo dyksta kaminai
lietuje išmirkusios čerpės
nesuminkštėja
nepavirsta cukrumi
netrukus pakils tvora
mediniai vartai pakels iki debesų
atvers mėnulio slėnį
margą beržų muziejų
<>
kai vėjas aplenks dar vieną naktį
užmigsime pievose
šalia medžių pamiršime namus
nes saulės dėmės greitesnės nei balos

RITUALAS

sudrausminti aukštų akropolio sienų
giedame bedugnes maldas
bulvių maišais pakeitę senas rodyklės
apsemsime laukus minkšta žole
<>
prie galerijos durų
lauksime kada dailininkai pakvies į vidų
grožėtis apytamsiais koridoriais
neatveriamomis durimis
bespalviu mišku
<>
atviri asfalto kontūrai
šoksime kol iškris debesų dantys
ir troleibusai pavirs garlaiviais
<>
mėnulyje šviesu
saulėje šilta
o mieste
lyja

SIEKIAI IR VEIKSMAI

sustojus prie durų
nebūtina nukristi ant kilimėlio
nes sienos laukia skrydžio į lubas
kad laiptai nesustotų
ir riedėtų iki pat šaligatvio
<>
surinkę nesudužusios stiklinės šukes
iš tuščio butelio išgėrę orą
nepajusime vakuumo galios
neapsvaigsime nuo mirgančių žvaigždžių
kosmosas transliuoja pabodusį juodai baltą filmuką
ir laukia kada pamiršime antikvarinį mėnulį
<>
apgauti žydinčių medetkų
paliksime saugias lysves
ir tamsioje giriose ieškosime laukinių kriaušių
su ežiais dalinsimės kankorėžiais ir grybais
stebėsime kaip dangumi plaukia ežeras
temsta aukštapelkė
nepasiekusi piliakalnio aukštumų

PILNATIS

spindi lėkštas stalo lakas
apie nepasiekiamas lubas postringauja kėdės
atšipęs bokalas neįkerta medinės durų paslapties
dar neatvertos sienos
neatkimštas mėnulio vynas
pasvirsime be vėjo
su debesų kulka
galvoje

UOSTAS

nesigirsime lietumi
iki debesų nusviedę mėnulį
surinkę kankorėžius krisime ant pievos
ji minkšta ir nebijo bičių
<>
kai vėjas išpūs rūko bures ir atgins pušis
marių veidrodyje regėsime kopas
akmenėlių sklidinas pakrantes
<>
laužo dūmai išblaškė žuvėdras
aplenkė beržų karavaną
o keliauninkės varlės
nutiesė grybų tiltą
link laumžirgių uosto

PAVOJUS

iš girios prie ežero atklydo driežas
ir eglių kankorėžiais pažymėjo teritoriją
prazvimbė sunerimusi vapsva
karingai riktelėjo varna
<>
apginsime beržus
išminuosime pievas nuo grybų
nudažysime pakrantę geltona smėlio spalva
<>
kai žolėti takai pakirs kojas
prisėsime šalia kadagio
ištiesime sužvarbusias rankas
lauksime kada iš debesų nukris
šiltas lietaus apsiaustas  

ŽEMĖLAPIS

trumpėja
spalvotais pieštukais nubrėžti atstumai
liniuotės matuoja tik padalas
tenka orientuotis į žvaigždes
pamerktas į juodą arbatą
<>
nenyksta apvali mėnulio trauka
sukasi ratai aplenkdami vieškelio vingius
duobėtomis pievomis bėga beržai
ir kas sustabdys medžius
gal skaidrūs ežerai
plačios upės
<>
į kalvas lipa žolė
paguostos sustirusių dilgėlių ošia apytamsės pušys
jei nepagausime vėjo genančio į lygumas
patvory neliks vietos nakties šokiui

ŠVENTĖS PASIBAIGIA

kai nukrenta durys
gal iš debesų
o gal nuo stogo
kur jas užkėlė kaminai
kad būtų lengviau palikti barą
pakilti kiek aukščiau skardos ir čerpių
<>
kanda sniegas
kol pamėlsta nosis
atokiau stotelių cukrumi patvino gatvė
kad neliptum į troleibusą
keliauti be zuikių leidimo

Vilnius, 2020 m.

Komentarai