Pradžia / Radikaliai
 

Aklieji mato pirštais, o daugelis akiniuočių neįžiūri nieko

Tomas Karkalas
2020 m. Rugsėjo 15 d., 12:09
Skaityta: 53 k.
Grožis - tai noras piešti gėles. Tomo Karkalo pieš.
Grožis - tai noras piešti gėles. Tomo Karkalo pieš.

Aklieji mato pirštais, o daugelis akiniuočių neįžiūri nieko.
Tačiau šaipytis iš tokių reikštų juoktis pačiam iš savęs .

O save aš radau kai pakėliau akis nuo anatomijos atlaso .
Užvertęs knygą knygą kaipmat išsivadovavau iš Homo sapiens griaučių, ir savąjį “aš” atpažinau šalia esančiuose kituose žmonėse .
Nudžiugo net ir dulkėti laukų keliukai .

kūdikis garsiai sukliko
- Aaaa...aš !!!
Jis išvydo ilgą ilgą kelią
į žmonijos "aš" pilį .

Kadaise žiojausi ,
kad būčiau išgirstas,
dabar mąstau kaip išsireikšti ,
kad būčiau suprastas .

Gera Pasakų trobelėje ,
bet ar pateksiu ten,
jei braunuosi į vidų
šokdamas per tvorą ?


Minties takelis atrodė gražiai ,
bet juo klampoti buvo sunku.
Niekada nežinai kas išdygs prieš akis .
Gerai , jei iš po kojų purptelės paukštis ,
o jei gyvatė sušnypš , arba vilkas
sumanys dantų sukandimą pasitikrinti ...

Grėsmių įsikalbėjimas  užčiaupia širdį ,
o tada baimė keičia kryptį ,verčia rinktis saugesnį aotostradų kelią  nei mielą
tėviškės laukų smėlėtą takelį ,bet ten –
gryno oro deficitas …

Nors niekas nesiginčija su kompasu ,
bet jei jo parodymus perrašytumėm ant vėtrungės , tai jo tikros tiesos taptų dviprasmišku dekoru ,“skoniu ne broliu” įgalinančiu skambioms citatoms be konteksto
viską , ką tik nori  , nor ir labai gražiai .

Taigi, akys aplenkia laiką
vasaroje matau krentančius lapus
ir vėl gurkšnoju kavą
su daktaru Faustu kartu ,
o Mefistofelis juokiasi
- judu abu jau akli ,
žalumos nebematote ...

Taip. aš griešnas buvau ...
Buvau ? O ką gi dabar darau ?
Išpažintį velku į eiles ir jūsų dėmesio tikiuosi.
Ak , ir vėl ta puikybės nuodėmė bado akis -
aš  juk ir dabar esu ne tobulybė  ,
juk girtis galima net ir luošumo deklaracija .
Taip , kažkur šviečia saulė ,bet juk
manoji stalinė lemputė tik spokso į ją .
Už lango balti debesėliai kvatoja,
o mano širdyje pliaupia lietus .

Rodosi jau gerai suprantu
ir vaikus, ir jų senelius ,
bet bendros kalbos nerandu
nei su tūtę žiaumojančiais ,
nei su jų mamomis -
kalbuosi pats su savimi ...

Kas šypsosi kvatosis ,
O gėlės išdygs ir sužydės -
ir aš džiaugsiuosi , jei tik
pakaks jėgų išlipti iš lovos .


Mūsų akys ir nosys - visi  mūsų jutimo organai funkcionuoja nepriklausomai nuo mūsų žinių apie juos , bet jei mes savo talentais nesinaudojame , tai jie nunyksta –
Štai mano kakta jau senai nupliko...


Prisiminimai tampa šiukšlėmis trukdančiomis  gėrėtis mus supančia gamta .
Silpstant regėjimui akiniai jau dabina vos ne kiekvieno mūsų nosį ...
Kitaip sakant , susidūręs su problema žmogus lyg ir randa išeitį .
Aš taip pat utilizuoju visus savo užrašus .


Viščiukai čypsi, varlės kvaksi - žemės istorija ūžauja žmonijos prakeiksmais savojo likimo .
Tik saulėlydžio atspindžiai tylėdami puošia naftos teršalus per mūsų miestus tekančiose  upėse .
Kiekvienas žmogus be bilietų ir be baimės būti kontrolieriaus pagautas gali spoksoti į juos kiek tik nori , juk tikras grožis nieko nekainuoja , juk tik muitinėse  menas vertybe tetampa .
Šiukšlės aplinkui iliustruoja mūsų mąstymą ,
O Grožis juk toks iškalbingas .

Dar tik vakar gėlės slėpė žemės purvą ,
bet sparčiai plinkančios medžių šakos
jau dairosi į dangų ,ir po kojomis pūva
sodininko nesurinkti obuoliai.
Visiems pagarbą kėlusi
GAZ-M20 Pobeda
jau senai muziejų reliktas ,
kaip ir jos vardas "Pergalė" .
Srazdanėlės jaunystės veide
jau senai tapo senatvinėmis dėmėmis ...
Kadaise sūnus klausinėjo , kas čia ?
o dabar aš pats suku galvą
na kaip vadinasi na va ta .
Jau senai kraujas nebe užverda ,
bet garas dar karštas veržiasi iš krutinės .
Pučiu į sužvarbusius pirštus ir klausiu ,
kada gi į jungs centrinį šildymą
Galvą ant pečių nešiojame ne todėl , kad ją turime ,
bet kad suprantame savo pareigą ir girdime Jėzaus
"kas turi ausis klausytis , tegul klausosi"
Jei mylime Dievą , tai augame Jo Žodžio pažinime
ir tuo įvykdome Viešpaties įsakymą – mąstome

Cogito ergo sum ...
Mąstau, vadinasi, esu - tarė Renė Dekartas.
Na taip, "nieko naujo po saule" - atsiduso Ekleziastas .
O tu ? Ką pasakysi ?

Komentarai
  • Loreta
    2020 m. Rugsėjo 16 d., 07:49
    Nuostabu...
  • Algirdas
    2020 m. Rugsėjo 15 d., 12:42
    ...o ką gi čia bepasakysiu...kai jau taip išmaniai pasakyta...nebent tai,- "rytoj saulė vėl tekės...", ir jei iš lovos išlipsiu, gal ją dar ir pamatysiu...ir dėdė Tomas gal dar ką parokuos...:)