Pradžia / Radikaliai
 

Smilksta ugnimi pašerti kaminai...

Algimantas Lyva
2020 m. Birželio 17 d., 15:55
Skaityta: 14 k.
https://www.pinterest.com/pin/474355773235667358/
https://www.pinterest.com/pin/474355773235667358/

DANGUS

už horizonto linijos varnų nupieštas suolelis
liūdnų minčių atrama ir tenka ilgai žiūrėti į sieną
kol ant grindų nukrenta akys ir sustoja visi laikrodžiai

LOMBARDAS

ryte pabudę užstatysime buvimą
ir be akcijos pirksime laimės konservus
kad vakare užmigtum
nealkani

BELAUKIANT NAKTIES

kai dulkes siurbia langai
ir nepajudinami namai
užgožia debesis balkonais
verta ištiesinti taurių šešėlius
---
nustoji galvoti
(vis vien nesužinosi kas stovi už durų)
nes tik vakare pageltęs vynas smėliu užlies parketą

ABEJONĖ

krentame ne kampu bet tiese
nubrėžta per du taškus
nepavyks smūgiu sulaužyti taisyklių
pažeminti geometrijos dėsnių
ir skrydis bus toks trumpas
kad nesuprasi
ar kritai
ar tik miegojai ant žolės

PRIGIMTIS

žiūrėdami į dangų
negalvokite apie žvaigždes
pamirškite kaukolę
skeletą
ieškokite mėnulio
trečiosios vėjo akies

LIETUS

Pasislėpę po plačiu debesų grybu
stebime  kaip į pakalnę rieda sunki bala
ir skęsta varnų torpeduotas kioskas

ĮŽEMINTI

debesys
saugo keturias vėjo puses
jei užlipsi ant kelmo
nepavirsi medžiu
į dangų nekyla miško takai
aukščiau nėra tavo namų

ĮKVĖPIMAS

stalčiuje
nerasime rankų
kurios parašė liūdnas eiles
tik tuščia lapą
ir seną sulaužytą pieštuką  

LOBIS

kai smaugia upės kilpa
ir betonu slegia namai
atrandi debesis žemus
ir šlapią žolę
po lietaus

VAKARE

kai namo sugrįžti
uždegi elektros lemputę
tuščią koridorių užpildai
savimi
ir vėl tas pačias sienas
atrandi

NAMO

duris atvėrė vėjas
nuvijo senatvę
namo
sugrįžo vaikystė

KELIONĖ

lietus
nupieš tavo liūdną veidą lange
vėjas atplukdys debesis
ir tu lauksi
kada pušys pakvies tave
į šilą dainuoti

DAR NE DIENA

lopšinę gieda vėjas
sienas supa klevai
užmigsi virš debesų
ant kiauro čerpių stogo

LIEPSNOJANTIS TEATRAS

užgaląsti nuoskaudų dilde
atšimpa jausmingi dalgiai
minčių dumble tą pačią melodiją
įkyriai kvaksi varlės
jau vėlu surūdijusiu laistytuvu
gaivinti svajonių gėles
---
sutaupę valandą arbatai
nusipirksime laimingą spektaklio bilietą
ir lauksime kada naują veiksmą
pradės greitoji sirena

PORTALAS

bala drumsto vandens stiklas varlių vitrina
sekliam dugne nukainoti akmenys
vitamininga žolė dumblinas alus
saugi riba nubrėžta troleibuso ratais
stabilia konteinerių talpa
šalin kanalizacijos grotas
gerkime rūgštų lietų
dugne visi lygūs ir laisvi
<>
pamiršę kietą asfaltą įžengsime į pelkę
sugausime pavargusį lapą
laimingą bilietą skrendantį virš liūno
pastumsime supuvusį kelmą
atkelsime vartus į tolimus žvaigždynus
kur sukasi planetos į kitą pusę

ŠVIESA

sunku sutarti su besistumdančiais minčių stulpais
vis dar norisi ramybės pasaldintos gurkšniu arbatos
žvilgsniu sušildytos sienos švelnaus pušų ošimo
ir jei nukristų bent viena žvaigždė
užsidegtų liūdnos akys ir vėl būtų šviesu
<>
apvirsta labdaros karučiai aptemsta milinės pradurtos sausu šešėlio durklu
neturime rankų galinčių kiek toliau nuo asfalto intrigų pastumti nuliūdusį beržą
pabeldę į kopūsto galvą išgauti žalvarinį varpo skambesį
kai surimtės varnos atsivers vartai ir tuščiame lauke neliks nė lašo rasos
bejėgė tvora jau nesutūrės link stadiono bėgančių sraigių  
<>
kai trūksta mėnulio apšvietimo ir kiauro dangaus
kas geria lietų išpilstytą į aukštas langų stiklines
trys gurkšniai ištįsta judriomis skruzdėlių kolonomis
į vamzdžius suvyniotais blynais juodais laivyno makaronais
portretas ilgas raikytas batonas apipelijusi klaviatūra
lagaminas vėliava piliakalnio fortui pamestas pamatų akmuo
vėlu atbuline data išvykti iš nepakeliamai baltų ledynų
<>
ištuštėsime lietumi praskrieję virš oro uostų
pamiršti dėl oro stokos
apraudoti aukštų vandentiekio bokštų

PARKAS

sūpuoklėse svaigsta linksmas vėjas
jau neįdomu be tikslo lakstyti gatve
smėlio dėžėje statyti pilį
kibirėliu kepti šaltas bandeles
nepasigedę šuns sugrįšime į parką
kur loja skylėta tvora
čia lengva skaičiuoti varnas
pasvirti nuo vėjo
aplenkti vabalą
nuspirti sukirmijusį grybą
ir laukti žaislinio autobuso

KAI

kai sunkiasvoriai uodai
pramušę automobilių skardą siurbia benziną
nedera tuščiu kibiru grasinanti lietui
be teleskopo žvelgti į saulę
melo detektoriumi tikrinti duris
<>
kai atvės rugiai
kokteilių šiaudeliais užlopę prakiurusį stogą
įkopsime į kopėčių rūką
paparčių plantacijoje skinti žiedų

NEMIGA

kai nuo vėjo naštos
linksta stogo sparnai
ir žaibo vargonais groja lietus
dingsta noras sode kasti žemę
ravėti aštrias piktžoles
tai kas kad nemiga beldžia į lubas
ir kvadratais išlankstyti langai
kviečia į lauką
verčiau žiūrėti į sieną
kol nukris visi paveikslai  
ir mėnulio jūrose nurims audra

ATRADIMAS

virš debesų
baltas svajonių asfaltas
pasakų šalis
arčiau
nei ieškai

ATVAŽIAVOME

iškritę iš troleibuso stebėsime varnas
sukančias ratus aplink stiklinį kioską
nepasiekę dangoraižių langų
pažvelgsime į balos dugną
kur mirksta raiti batai
pasmerkti šuoliui per tvorą
<>
belaukiant žaibų
prailgs diena
liks tik šaligatvis
tiltas
paskendęs upėje

DRAUGAI

išpilstykime po lygiai debesis į stiklines
kad apgirstų bejausmis dangus
ir nuo stogo
senais lietaus vamzdžiais
tekėtų vynas

SUPRATIMAS

praktikuojant bėgimą aplink balą ratu
pamirštama tiesė
nubrėžta krentančiu klevo lapu
įžeminti smūgiu į nugarą
surinkame be balso
be balsių tampame atviresni
asfalto monologui

NAKTĮ

šiukšlėmis kvėpuoja tarpuvartės
varnos ant stogo augina rugius
šviesu
elektros lemputėms nereikia benzino
<>
nuo lietaus vamzdžių atsuksime varžtus
iš konteinerių surinksime ilgą troleibusą
ir riedėsime į parką
<>
sunkią valandą paguos
ryški alaus etiketė
šešiastygė gitara

LAIMĖ

nors varnos rėkia
įkyriai ragindamos skraidyti
sudūžtame
atsitrenkę į orą
<>
surinkę liūdesio šukes
išliekame gyvi
nepakilę virš asfalto
betono

NEVERTA

ridenti į pakalnę lietaus statinę
girti rūką
mokyti pušis
mazgu
surišti nutrūkusią stygą
ir smėlyje ieškoti kritusios žvaigždės
<>
apibrėšime kreida slibino dantis kad nesikandžiotų dangus
kad aukštuose debesų bokštuose užmigtų sakalai
ir uždrausti gamtovaizdžiai atvertų
žaibų užkaltus langus

DIENOTVARKĖ

sugausime numestą žodį aplipusį pernykščiais lapais
ir aulinių batų žingsniais dergsime gėlių pievas
artėdami prie laisvės vartų
išvengsime pušų dūrio į nugarą
pažadais besišvaistančių varnų
<>
žvilgsnio ristele abejingai pro tamsius akmenis
atridentus iš tolimo klonio pažvelgsime į pastatus
kurie nugrius dar nepastatyti
kur sieniniai laikrodžiai bėga į ateities supirktuvę
kur juokdarys atneš šaltą pyragą
ir metalinės lydekos užplikins kvapią dilgėlių arbatą
<>
žinodami apskritimo ilgį
išmatuosime trikampes sapno kraštines
nes nuolydžio kampai
šalti žemi neramūs
<>
sulaužysime bemieges lovas
į laisvę išleisime balandžius
pagirdysime lietumi upes
kad dykumose auksu spindėtų smėlis
ir tyla surinktų liūdesio perlaužtus žodžius
<>
nežinome kurioje gatvės pusėje šviesiau
kur temsta granitas
kur niekas negali pabusti
nes pasiutęs dangus pakeitė veidrodžio atspindį
bežvaigžde troškimų gelme

PRIPAŽINIMAS

poetas it klevas nukirstas per pusę
nukritusių kankorėžių tarme šnekina pušį
ir į kelmų taures pila auksinį smėlį
<>
kai eilės sutrumpėja iki vieno atodūsio
ir ties praraja kaupiasi debesų tiltai
nelieka virtuoziškų pasakų
kur raudonos kepurėlės kepa blynus
ir alkani vilkai geria sidrą
<>
delsia dirižablio propeleriai
nes oras visiškai skaidrus
ir į pripažinimo aikštę
jau galima kristi be parašiuto

AUKŠTIS

debesų dugne
neįžeminti dangoraižiai
ugnimi pašerti kaminai
rūke paskendęs miestas
<>
kai trūksta tvorų
sunku apriboti judėjimo laisvę
apdairus funikulierius saugo laiptus
sušluotus į krūvą
<>
išgirdus garlaivio sireną
negaila bibliotekose pamestų akvariumų
į tolimą kelionę išplaukusių žuvelių

Vilnius, 2020 m.

Komentarai