Pradžia / Radikaliai
 

Pradžioje buvo... Dievas? Bakterijos? (Ištrauka iš rašomos knygos)

Stasys Gliaudys
2020 m. Gegužės 07 d., 10:02
Skaityta: 19 k.
https://webneel.com/wallpaper/3-nature-wallpaper-mountain?s=o
https://webneel.com/wallpaper/3-nature-wallpaper-mountain?s=o

„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ (Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. V., 1998. Pr 1. 1.) Tai pirmasis Biblijos sakinys!

     Ir Jis tai padarė gyvybės pagalba!!

     Žemės atmosferos santykinis dydis lyginamas su lako sluoksniu, kuriuo padengtas gaublys. Tačiau būtent šis dujinis apdangalas sulaiko šilumą ir išlygina didžiulius dienos ir nakties temperatūrų skirtumus. Be savo atmosferos mūsų žydroji planeta būtų tik baltas ledo kamuolys. Šiuolaikinė Žemės atmosfera - tai penktadalis deguonies ir keturios penktosios azoto su vandens garų, anglies dioksido ir kitų dujų pėdsakais.

     Tokios atmosferos kūrimą prieš milijardus metų pradėjo melsvabakterės (Cyanophyta), galinčios atlikti fotosintezę. Būtent jos kadaise redukuojančią Žemės atmosferą pavertė oksiduojančia. Fotosintezė vyksta Saulės šviesos energijos dėka. Šviesą sugeria žalias magnio junginys, vadinamas chlorofilu. Fotosintezės metu vanduo suskaidomas į vandenilį ir deguonį. Deguonis išmetamas į atmosferą, o vandenilis naudojamas anglies dioksidui redukuoti iki įvairiausių organinių junginių.

     „Atmosfera - tikras gyvybės kūrinys. Ištisas eras mėlynai žali dumbliai į orą pumpavo deguonį.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 176.) Dumblių išskirtas deguonis Žemėje oksidavo metano dujas ir geležį, suformavo ozono sluoksnį. Ozono skydas planetą apsaugojo nuo Saulės ultravioletinių spindulių. Tik sukūrus jį buvo galima galvoti apie daugialąsčius organizmus.

     „Saulė yra galingas variklis, ir joje nuolat vyksta milžiniškos audros. Vienas toks Saulės blyksnis – Žemėje net nepastebimas – išskiria milijardo vandenilinių bombų galingumo energiją ir į kosmosą išmeta maždaug 100 milijardų tonų žudančių ypač didelės energijos dalelių. Magnetosfera ir atmosfera nusviedžia jas atgal į kosmosą arba saugiai nukreipia ašigalių link – taip susidaro įspūdingos šiaurės pašvaistės...“ (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017. (2003.) P. 353.)

     „Žemės planeta priklauso bakterijoms, ir mes joje esame tik todėl, kad jos leidžia mums čia būti. Nepamirškite, kad bakterijos milijardus metų ištvėrė be mūsų. Mes gi nė dienos be jų neišgyventume. Jos perdirba nesuvartotus medžiagų apykaitos produktus, ir jie tampa vėl tinkami; be jų kruopštaus apdorojimo niekas nepradėtų pūti. Jos išgrynina mūsų vandenį ir dirvožemį padaro derlingą. Bakterijos mūsų žarnyne sintetina vitaminus, mūsų suvalgomą maistą paverčia į naudingus cukrus ir polisacharidus ir stoja į mūšį su svetimais mikrobais, kurie patenka į mūsų organizmą per virškinimo traktą. Tik bakterijų dėka galime iš oro paimti azotą ir paversti jį mums naudingais nukleotidais ir aminorūgštimis. Tai milžiniškas ir labai reikalingas darbas. (...) Be jų perduodamo azoto joks stambesnis organizmas negalėtų egzistuoti. (...)

     Mikrobai, kuriems priskiriamos ir šiuolaikinės melsvabakterių atmainos, teikia didžiąją dalį tinkamo kvėpuoti planetos deguonies. Dumbliai ir kiti mažyčiai organizmai, kurie burbuliuoja jūrose, kasmet šios medžiagos išskiria apie 150 milijardų kilogramų.“ (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017-2003. P. 312.)

     „Bakterijos buvo pirmieji organizmai, kurie patys pasigamino sau maisto. Šiam procesui, vadinamam fotosinteze, jie pasitelkė saulės energiją. Fotosintezės šalutinis produktas – deguonis, o šių dujų buvo išskiriama tiek daug, kad jos pakeitė mūsų planetos atmosferą. Turime būti dėkingi bakterijoms, kad gyvename pasaulyje, kuriame galime kvėpuoti deguonimi. Net ir dabar vandenynuose gyvenančios ir fotosintezę atliekančios bakterijos pagamina pusę deguonies, kuriuo kvėpuojate, ir tam jos suvartoja atitinkamą kiekį anglies dioksido.“ (Ed Yong. Manyje gyvena milijonai. V., 2018. P. 16.)

     Pionierinės gyvybės formos, gebančios vykdyti fotosintezę, sukūrė sąlygas gyventi sudėtingesniems organizmams (eukariotams).

     Daugiausia deguonies „sugėrė“ geležimi prisotinti vandenynai. Sunkios geležies oksido dalelės nuolat sėdo ant dugno. Ten kur po vandeniu buvusi žemė iškilo į paviršių randami raudonai oranžinių uolienų klodai. Pvz., šiaurės vakarų Australijoje stūkso minėtos spalvos uolos. Tikrai ne visi žino, kad jas netiesiogiai sukūrė pirmosios mūsų planetos gyvos būtybės.   

     Daugelis mineralinių žaliavų sankaupų: geležies rūdos (džespilitų, geležies konkrecijų, pirito ir kt.), sieros, salietros, grafito, fosforitų yra susijusios su pirmųjų gyvų organizmų (bakterijų) veikla.

     Žemės civilizacijos sukūrimui labai pravertė nafta ir dujos. Dėl jų kilmės nėra vieningos nuomonės, tačiau fosilinės kilmės versija yra pirmoje vietoje. Pasak jos žuvę organizmai grimzdo į dugną, vėliau slėgio ir karščio veikiami virto aliejaus konsistencijos degiu ir tamsiu skysčiu. Visa tai vyko bakterijų dėka. Gamtinės dujos ir nafta susidaro iš organinės medžiagos – augalų ir gyvūnų liekanų. Milijonus metų giliai po žeme be deguonies jos veikiamos didelio slėgio ir aukštos temperatūros.

     „Trečiame dešimtmetyje du Čikagos universiteto mokslininkai, Edsonas Bastinas ir Frankas Greeras, pranešė, kad naftos gręžiniuose rado bakterijų rūšį, prisitaikiusią gyventi 600 metrų gylyje. Ši naujiena buvo atmesta kaip absurdiška (...). Dabar jau žinoma, kad giliai žemėje gyvena aibė mikrobų, ir daugelis jų neturi nieko bendro su tradiciškai suprantamu organiniu pasauliu. Jie minta uolienomis, tiksliau, uolienose randamomis medžiagomis: geležimi, siera, manganu ir t. t. O kvėpuoja irgi keistai: geležimi, chromu, kobaltu, net uranu. Šie procesai gali palengvinti aukso, vario ir kitų vertingų metalų susidarymą ir, galimas dalykas, padeda susikaupti naftos ir gamtinių dujų telkiniams. Buvo net nuomonė, kad dėl šio nepertraukiamo organizmų kramsnojimo ir susidarė Žemės pluta. (...) Thomas Goldas iš Kornelio universiteto yra paskaičiavęs, kad jei surinktume visas Žemės viduje esančias bakterijas ir sukrautume paviršiuje, planetą jos padegtų 15 metrų storio sluoksniu...“ ((Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017-2003. P. 314.)

     Kaupiantis mirusių organizmų liekanoms susidarė sekančios biologinės uolienos: klintys, kreida, diatomitas, trepelas, durpės, gitija (saprofelis), rusvoji ir akmens anglis, nafta, degieji skalūnai... Pvz., karbono periode pūnantys asiūklūnai  drauge su lepidodendronais (lepis – žvynas; dendron – medis) atsidūrę po žeme virto akmens anglies klodais. Vėliau papartūnai drauge su pušūnais lėmė juros periodo akmens anglies sluoksnius. Stromatolitus formuoja melsvabakterės (Cyanophyta).

     Jūrų ir vandenynų dugne karbonatinių skeletų sankaupos suformavo iškilias reljefo formas, vadinamas koraliniais rifais. Pastarieji gali driektis šimtus kilometrų. Rifai vandens floros ir faunos klestėjimo sąlyga. Kartu su pinčių kolonijomis tai jūrų ir vandenynų miškai, sudarantys unikalias ekosistemas. Šiandien dėl klimato šilimo ir žmogaus taršos koraliniai rifai sparčiai nyksta. To pasekmes galima palyginti su dykumų plitimu sausumoje.

     Koralai arba koraliniai polipai yra gyvūnai minkštais vamzdeliniais kūnais ir dilginančių čiuopiklių karūna. Jie slepiasi klintiniame kiaute, kurį patys pasistato. Didžiuliai šių kiautų junginiai ir vadinami koraliniais rifais. Koralai rifus suformavo per šimtus milijonų metų. Ir tai yra dar vienas faktas rūšių pagrindinių savybių nekintamumui įrodyti.

     „Kiekviename koralų paviršiaus kvadratiniame centimetre  yra apie 100 milijonų mikrobų, tai yra apie 10 kartų daugiau nei ant tokio pat žmogaus odos ar miško dirvos ploto. Nors koraliniai rifai pasižymi nepaprasta gyvybės įvairove, beveik visa ta gyvybė yra nematoma. (...) Šylantys ir rūgštėjantys vandenys, maisto medžiagų perteklius sutrikdo koralų ir jų įprastų mikrobų partnerystę...“ (Ed Yong. Manyje gyvena milijonai. V., 2018. P. 136.) „Kai kurie dumbliai yra koralų sąjungininkai. Jie gyvena koralų ląstelėse ir tiekia jiems maistą arba formuoja tvirtą rausvą plutelę, kuri sujungia koralų kolonijas į vieną tvirtą visumą. Bet mėsingieji dumbliai yra konkurentai, kurie konkuruoja su koralais dėl erdvės. Vos šių dumblių padaugėja, koralų ima mažėti, ir atvirkščiai. Daugumoje rifų mėsingųjų dumblių populiacijas kontroliuoja tokios augalėdės kaip chirurgžuvė ir papūgžuvė, kurios nukramsnoja šiuos dumblius taip, kad jie atrodo lyg puiki veja. Tačiau šias žuvis žmonės išgaudo žeberklais, kabliukais ir tinklais. Žmonės išžudo ir tokius stambius gyvūnus, kaip rykliai, o dėl to smarkiai padidėja vidutinio dydžio plėšrūnų populiacijos, kurio taip pat prisideda prie augalėdžių naikinimo.“ (Ten pat. P. 137; 138.) Jų prižiūrėtos vejos virsta apžėlusiais laukais, o šalia augantys koralai ima nykti.

     Liūdnas faktas, bet koralų dienos gali būti jau suskaitytos. „Beveik visos Karibuose buvusios koralų populiacijos sunyko. Australijos Didysis barjerinis rifas neteko daugumos savo koralų.

     Žmonija ir žemdirbystė – du neatsiejami dalykai. Tačiau ar susimąstome kaip atsirado dirvožemis? Dirvožemį – prielaidą tolesnei žmonijos egzistencijai ir civilizacijos vystymuisi - suformavo gyvybė!!

     Prieš 370 milijonų metų Žemės planetos paviršius buvo skurdus ir uolėtas. Atsiradus medžiams jų šaknų išskirtos organinės rūgštys pradėjo skaidyti silikatus (akmenis) į druskas. Druskas kaip maisto (statybines) medžiagas medžiai naudojo patys ir dalinosi su kitais augalais. Palaipsniui vis vešlesnė augmenija pakeitė ir grunto, ir atmosferos fizines bei chemines savybes.    

     Dirvožemį sudaro neorganinės ir organinės medžiagos: smėlis, akmenys, žvyras, molis dumblas, lapai, spygliai, šakos, gyvos ir yrančios šaknys... Dirvožemis pilnas gyvų organizmų, jų ekskrementų ir liekanų, sporų, žiedadulkių, sėklų...

     Šimtame gramų dirbamos žemės vien bakterijų rūšių suskaičiuojama apie dešimt tūkstančių. „Viename arbatiniame šaukštelyje dirvos galima rasti apie vieną milijoną bakterijų.“ (Ar žinai, kad? Kolekcija B. Atsakymai į nuostabaus pasaulio klausymus / Iš ko sudarytos bakterijos? 2015. Nr. 2. P. 58.) Žurnale Iliustruotasis mokslas parašyta, kad viename grame geros dirvos gyvena 2,5 milijardai bakterijų. (2010. Nr. 7. P. 42.)

     Kalbant apie kokybiško ariamo sluoksnio susidarymą negalima nepaminėti Lumbricidae šeimos. Sliekai minta pūvančiomis augalų atliekomis, purena dirvą, gerina oro ir vandens apytaką. Tai dar labiau spartina organinių medžiagų mineralizaciją. Lietuvos dirvose randama iki 400 sliekų viename kubiniame metre. Sliekais minta kurmiai, šernai, paukščiai, varliagyviai...

     Dirvožemyje apstu žinduolių, augalų, vabzdžių, jų lervų, grybų, pirmuonių... Dirvožemis, sudarantis specifinių ekosistemų aibę, panašus į gyvą organizmą. Dirvožemio mikrofloros ir mikrofaunos sunaikinimas  turi tiesioginę įtaką jo derlingumui (vertei).

     Tikriausiai tai ir buvo Pasaulio kūrimas


Biblija prasideda pasakojimu apie Pasaulio kūrimą. Iš šio trumpo fragmentiško teksto buvo labiausiai šaipomasi. Tačiau tiksli įvykių seka rodo, jog tai ne žmonių sugalvota pasaka. Sukuriama diena ir naktis. Galbūt reikiamu greičiu apie savo ašį pasukama Žemė? Padaromas skliautas, kuris atskyrė vandenis - tikriausiai atmosfera su lietaus debesimis. sausumos ir jūros.

     Antrą dieną Dievas rūpinosi sausuma, vėliau „tarė: teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis! Taip ir įvyko.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 1. 11.) Trečią dieną Dievas rūpinasi dangaus šviesuliais, kad jie ženklintų šventes, dienas ir metus. Padaro „mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti“ (Ten pat. Pr 1. 16.)

     Ketvirto kūrimo etape Dievas tarė: „teknibžda vandenyse gyvūnų daugybė, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu! Taip ir įvyko. (...) Dievas palaimino juos tardamas: būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ (Ten pat. Pr 1. 20; 22.) Penkto kūrimo etape „Dievas tarė: tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius! Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius.“ (Ten pat. Pr 1. 24, 25.)

     Turint tikslą sukurti daug gyvūnų prieš tai reikėjo pagaminti daug aminorūgščių (daug „lego kaladėlių“) ir sukaupti gyvūnams reikalingą energiją. Visa tai buvo puikiai paruošta augalų pagalba. Jie - daugumos gyvūnų maistas. Tai liečia ir visus plėšrūnus, nes jų aukos maitinasi augalais. Be augalų gyvūnai negalėtų išgyventi ir veistis pagal savo rūšį. Gyvūnų organizme oksiduojantis angliavandeniams, riebalams ar baltymams išsiskiria jiems būtina energija, vanduo ir anglies dioksidas.

     Paskutinę „darbo dieną“ Dievas (Procivilizacija) daro žmogų „pagal savo paveikslą (genomą – aut. past.) ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Ten pat. Pr 1. 26.) Iš tikrųjų maždaug prieš 40 tūkstančių metų Žemėje pasirodome mes. Antropologai pirmuosius, absoliučiai šiuolaikiniai žmonės, pavadino kromanjoniečiais.

     Mokslo pasiekimų dėka mes matome ne evoliuciją, bet kūrimo eigą! Gyvybė nėra atsitiktinio ir savaiminio vystymosi rezultatas. Tai suplanuota priemonė užsibrėžtam tikslui pasiekti! Sunku įsivaizduoti, kaip šiandiena atrodytų mūsų planeta jeigu jos nebūtų užvaldžiusi gyvybė.

     Marsas tėra dulkėtas ir užšalęs Žemės pusbrolis. Bet mokslininkai jau mato galimybę kaip jį paversti žmogui tinkama gyventi planeta, kurioje ateities kartos galėtų it Žemėje kvėpuoti šviežiu oru ir nedėvėtų astronauto skafandrų. Tam tikslui ruošiamasi panaudoti melsvabakteres.

     Norintiems apie tai sužinoti plačiau rekomenduoju skaityti paleontologijos (palaios – senas, ontos – būtybė, logos – mokslas) vadovėlį.

     Vėliausiai Dievas (Procivilizacija) sukūrė žmogų, o šis Žemės planetą ėmė pertvarkyti iš esmės. Žmogui pavesta – atkurti Rojaus sodą visoje Žemėje. Mes darome daug klaidų. Tačiau Dievas tikrai ne tam sukūrė biosferą (gamtą) ir žmogų, kad leistų jiems vienas kitą sunaikinti...

     Žemės planetai daugiau nei 4,5 milijardo metų. Sprendžiant iš liekanų pirmieji gyvi Žemės organizmai buvo prokariotai (Procaryota), pasirodę jau archėjuje (prieš 4,0 – 2,5 mlrd. metų). Jie gyveno tiek vandeny, tiek sausumoje. Išskirtos dvi prokariotų karalystės: eubakterija (Eubacteria) ir archėja (Archeae). Vienaląsčiai eukariotai (Eucariota) atsirado 2 mlrd. metų vėliau, o daugialąsčiai – tik prieš kokius 600 mljn. metų. „Prokariotų morfologija (išvaizda ir sandara – aut. past.) per ilgą geologinį laiką mažai kito. Prekambre atsiradusios ir šiandieninės jų formos yra labai panašios.“ (Kabailienė M., Radzevičius S. Paleontologija. V., 2011. P. 37.) Priminsiu: prokariotai yra bebranduoliniai organizmai, tiek vienaląsčiai, tiek daugialąsčiai, jų dydis įvairuoja nuo 0,015 milimikrono iki 20 centimetrų. Jiems priskiriami virusai, bakterijos ir cianobiontai. Eukariotai – visi kiti: protistai, grybai, augalai ir gyvūnai. Prokariotų genetinė informacija saugoma vienintelėje chromosomoje. Prokariotai dalijasi be mitozės, neturi lyties, dauginasi vegetatyviškai arba sporomis, ląstelės membrana paprastesnės cheminės sudėties, jų organoidai be membranų.

     „Tik eukariotai turi citoskeletą. Jų baltymas tubulinas ląstelėje suformuoja ilgus pastolių strypus. Šie mikrovamzdeliai minkštam ląstelės maišeliui suteikia stuburą ir formą. Be to susieja organoidus su membrana ir atlieka vidinių bėgių, kuriais galima greitai nusiųsti  medžiagas, vaidmenį. Jie tai daro augdami viename gale ir irdami kitame – todėl ląstelėje juda ne traukinys, o patys bėgiai.“ (pagal Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 23.) Mezoproterozojaus pradžioje, prieš 2,5 – 2,0 mlrd. įvyko pirmasis svarbus organinio pasaulio raidos pokytis – atsirado eukariotai. Antras svarbus organinio pasaulio raidos pokytis sutampa su mezoproterozojaus eros viduriu. Tuomet, prieš 1,4 – 1,2 mlrd. metų, Žemėje atsirado pirmieji daugialąsčiai augalai ir gyvūnai.  

Dievas neturėjo iliuzijų, kad gyvūnų pasauly (Žemės „dykumoje“), kur buvo perteklius lengvai pasiekiamų gamtos gėrybių, žmogus išliks doras, darbštus, besimokantis..., todėl prašė daryti tai, kas jam maloniausia... daugintis. Dievas žinojo, jog tik didėjant žmonių skaičiui susidarys tokia aplinka, kurioje žmogus bus priverstas daugiau triūsti, mąstyti, tyrinėti... asmeninių interesų susidūrimuose ieškoti kompromisinių sprendimų, o ne griebtis vis tobulesnių ginklų... Liepimas daugintis – tai aiškus suinteresuotumas Civilizacijos (Dangaus karalystės) Žemėje sukūrimu! (Žodžiai „Dievo“ arba „Dangaus karalystė“ Naujajame Testamente pavartoti 122 kartus – tai pagrindinis Jėzaus skelbimo leitmotyvas.) Kad šis nurodymas buvo stropiai vykdomas, byloja vaisingumo simbolių (pvz., paleolito venerų) gausa.

     Aplinka, kurioje daugėja protingų būtybių, nepaprastai greitai keičiasi, tampa vis sudėtingesnė... Paleolito epochos pabaigoje (maždaug prieš 12 tūkst. metų) dėl Homo sapiens sapiens skaičiaus didėjimo ir jam gyvybiškai svarbių gamtos resursų mažėjimo daugelyje pasaulio vietų žmogus žmogui tapo konkurentu naudojant gamtos dovanas. Jo atžvilgiu susidarė kritinė aplinka. Įamžintos smurto scenos byloja, jog susidariusių problemų sprendimas neretai būdavo gyvūnų (biologinės programos) lygio. Iki tų esminių aplinkos permainų, sukėlusių konfliktines situacijas, tarp jų ir Kaino bei Abelio tragediją, kurių priežastimi buvo pats žmogus (jo vaisingumas), kromanjonietis nesidomėjo žmogumi ir jo nepiešė. Kitas žmogus jam sąlyginai neegzistavo, kaip nepastebime oro ar vandens, kol jie švarūs ir jų visiems užtenka.

     Žinoma, žmonės turėjo prisitaikyti – ne biologiškai, o socialiai: ieškoti naujos veiklos, „vystyti istorijos dar neatskleistus gyvenimo kartu būdus“ (Claude Levi-Strauss. Rasė ir istorija. V., 1992. P. 70), kurie toje pačioje erdvėje leistų santaikoje (harmonijoje) gyventi vis didesniam jų skaičiui. Tai reiškia kurti naujas visuomenines ir ekonomines formacijas, turinčias vis daugiau socialinių nišų.

     „Auginant kartu dvi klumpelių rūšis vienalytėje terpėje (...) viena rūšis išstumia kitą iš judviejų gyvenamosios erdvės. Tačiau tuomet, kai jos auginamos heterogeninėje terpėje, pvz., mielių suspensijoje, kuri vertikaliai pasiskirsčiusi į du skirtingus maitinamuosius sluoksnius, abiejų rūšių klumpelės visai gerai sugyvena kartu. (...) Skirtingi mielių suspensijos sluoksniai – tai atskiros nišos, kuriose pasiskirsto skirtingos rūšys taip išvengdamos aršios konkurencinės kovos.“ (Pagal Natkevičaitė-Ivanauskienė M. Natūraliosios atrankos teorija. 1987, Nr. 7. P. 8.)

     „Originaliose teorijose, aprašančiose pirmuosius žmogaus žingsnius, nėra trūkumų, tačiau be atsako lieka svarbiausias klausimas: kodėl „neolito revoliucija“ prasidėjo prieš 11–12 tūkstantmečių (kalbant apie Artimuosius Rytus), o ne anksčiau ar vėliau? Juk principinių skirtumų žmonijos kultūroje tiek prieš 10, tiek prieš 20 amžių iki Kristaus nepastebėta. Be abejo, gamtoje ir visuomenėje kažkas keitėsi, tačiau būtent kokios aplinkybės suvaidino pagrindinį vaidmenį? Žemdirbystės pradžios ir paskutinio apledėjimo periodų sutapimas kai kuriuos tyrinėtojus skatino galvoti, jog svarbiausi veiksniai buvo klimatiniai ekologiniai: ledynmečio pabaigoje nuskurdo fauna, žmonėms teko ieškoti naujų maisto resursų. Tačiau Artimuosiuose Rytuose šie pokyčiai nebuvo tokie audringi. Labai svarbu pabrėžti, jog civilizacijų užgimimo procesas tuo pačiu metu prasidėjo ir Centrinėje, ir Pietų Amerikoje. Nieko nežinodami apie vienas kitą Naujojo ir Senojo Pasaulio gyventojai ėmė kultūrinti augalus ir jaukinti gyvūnus (tačiau ir viena, ir kita jau buvo – aut. past.), o po 6–7 tūkst. metų pastatė pirmuosius miestus ir sukūrė valstybes. Abiejuose kontinentuose vystymosi formų ir tempų sutapimas reiškė, jog materialinės bazės kūrimas yra dėsningas, tačiau kokios šio dėsningumo priežastys?“ (Bereskin J. Počemu otstali civilizacii drevnei Ameriki / Znanije–sila. 1984, Nr. 6. P. 41.) „Tokių pačių technologinių ir socialinių perversmų vienalaikiškumas dideliuose, vienas nuo kito labai nutolusiuose regionuose įtikinamai rodo, kad tai priklausė ne nuo vienos kurios nors rasės ar kultūros genialumo, o nuo aplinkybių, kurios yra už žmogaus sąmonės ribų.“ (Claude Levi-Strauss. Rasė ir istorija. V., 1992. P. 53.)

     Vienoks buvo pasaulis, kai Žemėje gyveno tik Adomas su Ieva. Kitoks tapo pasaulis, kai Žemėje atsirado šimtai jų palikuonių (medžiotojų bei rinkėjų), išsibarsčiusių po įvairius planetos kampelius ir laisvai (be jokių socialinių apribojimų) besinaudojančių gausiomis gamtos gėrybėmis. Bet viskas kardinaliai pasikeitė tuomet, kai žmonių prisidaugino tiek, kad ėmė trūkti medžioklės ir žvejybos plotų, kai lengvai paimami maisto, aprangos, natūralių būstų resursai išseko – t. y. kai buvo išnaudota ne žmogaus sukurta materialinė bazė.

     Tik vykdant Dievo nurodymą „daugintis“, kai atsirado kritinis žmonių skaičius (kritinė aplinka) – o ne anksčiau ar vėliau – prasideda kitas Žemės Civilizacijos kūrimo etapas. Štai kokiu toliaregio šachmatininko ėjimu žmogus buvo priverstas statyti savo materialinę ir techninę bazę.

     Daugėjant žmonių skaičiui ir tuo pačiu keičiantis aplinkai vaisingumo, idealizmo ir tarpusavio santaikos (paleolito) epochą pakeitė sunkaus fizinio darbo, materializmo ir smurto (neolito) epocha. Šioje aplinkoje žmogus žmogui tapo ne tik pagalbininku, bet ir konkurentu naudojant gamtos ir savo darbo vaisius. Iš daugybės faktų akivaizdu, jog statant materialinę bazę smuko vaizduojamojo (matyt, ir kitų rūšių) meno bei tarpusavio bendravimo lygis.

     Per 40 tūkst. metų laikotarpį niekas neužfiksavo žmogaus genomo pokyčių. Socialinį progresą (evoliuciją) lėmė sparčiai kintanti aplinka – didėjantis protingų būtybių skaičius. To priežastis – gyvų organizmų savybė daugintis (vaisingumas). Ar aplinkos pokyčiai tokią įtaką turi tik žmogui?

Komentarai