Tylos beieškant...

IR

nežinai kada gali sustoti
lauki kada išbluks kelio rodyklės
---
kai iš atminties išbyrės skyrybos ženklai
liks tik turinys
tarsi įėjimas į tylėjimą

ŠVIESA

paraginti tamsių gatvelių
lipame ugniagesių kopėčiomis
kai pasibaigs siena
užlipsime ant kamino
ir debesų galerijoje
pakabinsime mėnulį

NAKTIS

į akis pučia miglą tunelį į laisvę trošku be sniego aštrūs pušų spygliai drasko debesis smėlyje skęsta lietaus akmuo kai į ledą sustings rankos stale iškirtę eketę žvejosime batus

RYŽTAS

sukrėsti pušų ošimo
krenta kankorėžiai ir nesprogsta
ir kai varnos sules uždususius batus
atsigręžime šuoliui į tamsą
kol dar neataušo žaros liepsna
ir nuo stogo nenuvirto mėnulis

VAKARAS

po lietaus
trumpalaikė užmarštis
akmenys
nežiūrintys į dangų
dirvonai
tarsi išardyti skruzdėlynai
diena jau lipa į pakalnę
neskubėdama atslinks naktis
trumpa išgerti taurei

RYTAS

pušų šešėliai
be sniego
debesyse
žibintų šviesa
plaukia troleibusai
asfalto upe

KVIETIMAS

po neatsargaus žingsnio
bedugnė pasipuošė žiedais
dabar jau niekas nenustelbs
pušų ošimo

VARIO EŽERAS

pagavusi audros debesį
tvora atkelia vartus
kad sugrįžtum ten
kur nesi buvęs
ir lėtai
nepastebimai
išeitum iš proto

FINIŠO JUOSTELĖ

balose plūduriuoja alaus skardinės
ant stogų dūmoja kaminai
gal todėl netenkame galios pakilti
iki debesų perono
kur laukia traukinys į Marsą
---
iki išvykimo tik minutė
bet valandų nėra
tik išilginis dryžis ant asfalto

GATVĖ

nukirsti medžiai
vis tikresni
ir tikresni
ir šviesus rytas
gali apgauti
tik sienas

LYGUMA

arbatos ežeruose
skęsta liūdni vakarai
smilksta kaukės
praradę gelmę
paklydę minčių labirinte
kartu su sienomis
augame
iki pat kiaurų stogų

RAMYBĖ

miške
įpranti prie medžių
nesistebi ežero sala
---
atviras lietus
molėtu taku
plaukia
prie upės

APEIGA

verkia dangus
meldžiasi medžiai
gyvenimas vertas mirties

DANGUS

apako saulės langai
baltas debesų tiltas piešia jūrą
pakėlusi geltonas pienių bures
atplaukia vaikystė

SAUSRA

kiaurame mieste pragėrę lietų
trupa molėti čerpių gėlynai
laisvėja vėjas
išblukusios tvoros vis dar laukia debesų
į kuriuos vakare atsiremia saulė

DŪMAI

kaminų pašvaistė
kas tai
čerpių aksomas
žemi žmonės
kerta medžius
pamiršdami
kad paprasta šakelė
tai beribis dangus
sunku mąstyti
kai matai tik lėkštus stogus

DEKORACIJOS

negali apgauti tamsos
išvyti valandas atgal
vėluoja žvakės
juodas kostiumas laukia
kada išauš pirmoji diena

Vilnius, 2019 m.