Pradžia / Radikaliai
 

Kas yra laikas ? Empirinis mokslas ir metafizika

XX amžiaus mokslinėje kosmologijoje laiko problema yra išspręsta – laikas, kaip žmogaus proto sukurtos matematikos dėka apibrėžiamas dydis, egzistuoja kartu su singuliarumu ir laikas žymi Didžiojo sprogimo pradžią. Taigi materijos dėka, laikas įgauna išmatuojamą dydį (kosmologinis Planco laikas), nors su materija, laikas neturi jokio fizinio ryšio, jokios fizinės sąveikos (nes laikas neturi jokių fizinių savybių). Dėl pastarosios priežasties, praeito šimtmečio tam tikrų mokslininkų filosofavimuose, laikas bandomas suprasti kaip tam tikra jungtis tarp fizinio ir metafizinio pasaulių. Taip atsiranda nemažai painiavos pasaulėvaizdžio formavime (tiesa, nesulyginamai daugiau painiavos sukelia žodis „energija“).

Henrikas Pupelis
2019 m. Gegužės 28 d., 18:43
Skaityta: 220 k.
Šaltinis: https://wallpapercave.com/surreal-wallpaper-hd.
Šaltinis: https://wallpapercave.com/surreal-wallpaper-hd.

Štai charakteringas tokių dalykų  pavyzdys (parodantis kaip mokslo žinios keičia ankstesnį  materialistinį pasaulėvaizdį):  žymus fizikas ir chemikas, Nobelio premijos laureatas, I. Prigožinas, ieškodamas  išsamaus paaiškinimo  materijos struktūrizacijai,  atsigręžia  į klasikinės filosofijos tam tikras sąvokas  ir teigia, jog laikas ankstesnis už egzistenciją (už Didįjį sprogimą). Pasak I.Prigožino, tik į vieną  pusę tekantis  laikas   apsprendžia  medžiagos struktūrizaciją  vis sudėtingesniems dariniams  (Prigogine, 2006, 201). Kaip žinoma, modernioji fizika kalbėdama apie materiją, kartu privalo kalbėti ir apie judėjimą. Nors filosofuodamas, I. Prigožinas,  suteikia laikui judėjimo dėmenį (tarsi laikas būtų kažkoks naujai atrastas  materijos būvis), bet galiausiai tai ne kas kita, o mokslininko metafizinė pretenzija norint laikui  suteikti kažkokios tai neapibrėžiamos (nepamatuojamos) jėgos  statusą.  Žinoma,  tokia  metafizinio  laiko  sąvoka (neapibrėžiama žmogaus sąmonės)  su mokslu  bei eksperimentais  negali turėti nieko bendra, nes bet koks empirinis  pažinimas užsibaigia ties Planco Riba, t.y., Riba,  nuo kurios  materialią tikrovę aiškinančios sąvokos įgauna fizikinį turinį, o laikas (dėl materijos judėjimo bei kaitos) įgauna matematiškai  apibrėžiamą dydį (laikas įgauna matematinę, bet ne fizinę savybę).  Taigi  kalbėdamas apie laiką, I. Prigožinas, ieško tinkamos sąvokos  niekaip neapibrėžiamai jėgai  (turinčiai veikiamąją galią materijai, kaip neapibrėžiamos jėgos pasekmei) paaiškinti. Deja,  mokslininko  atsakymas  nepranoksta visų kitų XX amžiaus  filosofinių  ieškojimų, pvz., H. Bergsono ir jis (I.Prigožino atsakymas) kaip ir ankstesni filosofiniai samprotavimai pakimba ore „tarp tradicinės spekuliatyvios metafizikos ir moderniojo empirinio mokslo“ (Radžvilas, 2008, 375).  Kita vertus,  analogiški mokslininkų  ieškojimai  parodo  pasaulėvaizdžio kaitą jų  sąmonėje, kad  materijos struktūrizacijos  pirminė priežastis glūdi metafiziniame pasaulyje (t.y., anapus Planko Ribos). (Čia galima pastebėti, kad nepriklausoma nuo žmogaus sąmonės ir  priešegzistenciją  išreiškianti laiko samprata sutampa su aristoteliška  Būtimi, kuri tapatinama su  nejudančio  Dievo kaip pirminio Judintojo samprata).  Galiausiai,  XXI amžiuje,   senasis  mokslinis pasaulėvaizdis  be metafizinio dėmens keičiasi iš esmės: šiandieninėje modernioje fizikoje, nebelikus abejonių dėl tam tikrų eksperimentinių faktų (ypač apie per atstumą atskirtų fotonų vienalaikę koreliaciją - tarpusavio priklausomybę),  formuojasi naujas mąstymas, įtraukiantis nepriklausomą nuo žmogaus sąmonės metafizinį dėmenį kaip  egzistuojančią informaciją   kosmologine prasme.
  Taigi palikime ramybėje K.Markso filosofinį materializmą (kad materija veikia jusles, todėl materija pirminė, o sąmonė tėra materijos pasekmė) ir atsigręžkime į empirinį mokslą bei iš jo išplaukiančius tam tikrus paaiškinimus.
             Pradžioje pažvelkime kaip  anksčiau buvo aiškinama žmogaus mintis ir kokį pasaulėvaizdį toks aiškinimas formavo.
Siekiant efektyvaus informacijos apdorojimo, kaupimo bei perdavimo ir tam tikslui kuriant dirbtinį intelektą, pagrįstą elektromagnetiniu (t.y., mechanistiniu) veikimo principu, mokslininkams drauge iškilo klausimas: ar žmogaus mintis yra energijos tvermės dėsniu apibrėžtos materialiosios visatos dalis? Šis klausimas agresyvaus ideologinio materialistinio pasaulėvaizdžio fone nuskambėjo kaip iššūkis materializmui. Jame buvo teigiama, kad sąmonė tėra išsivysčiusi nervų sistema, kuri mechanistiniu principu reflektuoja aplinką. Mąstymo procesai buvo priskiriami nematerialiai sričiai, kuri gali būti vystoma tik tuomet, kai fiziškai funkcionuoja žmogaus smegenys. Negalėjo būti nė kalbos apie kokį nors nepriklausomą nuo žmogaus sąmonės nematerialaus pasaulio egzistavimą bei tokio nematerialaus pasaulio įtaką žmogui. (Kitaip tariant, visų idėjų  pasaulis priklauso nuo žmogaus sąmonės). Tačiau tokiame sąmonės aiškinime atsiranda prieštaravimas gamtamokslio teiginiui, kad be materijos – energijos bei jos judėjimo  visatoje daugiau nieko nėra. Todėl nukaldinama neapibrėžtos  psichinės energijos sąvoka, kuri  iškilusį prieštaravimą tarsi užglaisto.Tad griežtai laikantis demokritiško mechanistinio sąmonės veikimo principo ir teigiant minties materialumą, materializmas, pagimdo naująjį panteizmą, nes, remiantis pagrindiniu fizikos dėsniu - energijos tvermės dėsniu, mąstymas (kaip psichinė energija) negali išnykti be pėdsakų. (Materialiu sąmonės  supratimu pagrįstos transhumanizmo „mokslinės“ idėjos apie sąmonės perkėlimą į dirbtinį intelektą).
          Tad ką gi šiandieninis  mokslas gali pasakyti apie iš žmogaus sąmonės išplaukiančią mintį?
          Sąmonės esmė yra  joje kuriama bei esanti informacija (tapatybė „aš“, mąstymas, jausmai ir pan.) - teigia nūdienos neurologija ir ją papildanti filosofija (kadangi fizinio sąmonės paaiškinimo neužtenka, todėl formuluojama universali filosofinė koncepcija, kad informacijos  nešėjas yra  fizinis procesas, tačiau pati informacija nėra fizinis procesas).  Drauge empirinis mokslas  ir  filosofija, pabrėžia pagrindinę sąmonės išsamaus paaiškinimo problemą: medžiaginių smegenų bei mechanistinio juslinio veikimo sąveikavimas su nematerialia mentaline sąmonės dalimi - informacija. Čia problemos esmių esmė ta, kad informacija neturi jokių fizinių savybių ir todėl jos neįmanoma apibrėžti bei paaiškinti fizikinį turinį turinčiomis sąvokomis. Kitaip tariant, sąmonėje kuriama informacija yra ne fizinė (ne psichinė energija), bet metafizinė tikrovė, todėl jos sujungti arba atskirti su fizine sąmonės dalimi (smegenimis) yra neįmanoma užduotis empiriniam mokslui. (Būtent dėl šios priežasties transhumanizmo idėjos pasmerktos žlugti).
Taigi akivaizdu, kad sąmonės klausimas veda prie pasaulėvaizdžio su nematerialiu dėmeniu. Todėl mąstymo proveržio esmė yra metafizinio dėmens įsisavinimas šiandieninių mokslo žinių kontekste.
Norint sužinoti, kad  realiai egzistuoja metafizinis pasaulis veikiantis materiją (ir drauge pasiaiškinti, kaip reikia suprasti nematerialumą) yra būtina pažvelgti kokie mokslinio pažinimo aspektai lemia naują XXIa. pasaulėvaizdį, į kurį vis labiau įtraukiamas metafizinis dėmuo.
                 XX a. pabaigos ir XXIa. pradžios empirinio mokslo faktai apie metafizinę tikrovę tapo neginčijami. Tokiems dalykams fizikos moksle pradžią (1982 m.) padaro prancūzų  fizikų grupė (vadovas Alain Aspekt), atlikusi taip vadinamą EPR eksperimentą1, o neurofiziologijos moksle - J. C. Eccles. Jis įrodo, kad fizinė energija nepereina į psichinę (Eccles,1994,38). Nors Eccles kalba apie nematerialų sąmonės dėmenį, bet deja, jis naujai panaudoja psichinės energijos sąvoką ir tokiu būdu sukelia didžiulį nesusipratimą Planco konstantos, o kartu ir empirinių  mokslo galimybių atžvilgiu2. (Kalbant apie psichinę energiją, kaip metafizinį sąmonės dėmenį, galima tam tikra analogija su I. Prigožino laiku – abiem atvejais atrandamas su materija netapatinamas dėmuo).
                Taigi norint išnarplioti painiavą dėl naudojamo  žodžio „energija“ ir drauge suprasti, kad informacija nėra jokia energija,  būtina  žinoti kaip aiškinant fizinę tikrovę gimsta sąvokos be fizikinio turinio (t.y., suprasti, kaip gimsta  metafizinė sąvoka „informacija“).
                 Kaip buvo minėta, nūdienoje, bet kokius neaiškumus (dėl realiai egzistuojančio metafizinio dėmens) išsklaido fotonų sieties (kvantinio susietumo) EPR eksperimentai. EPR eksperimentai įrodo, kad vienas su kitu sąveikavę du elektronai (arba kitos kvantinės dalelės, išspinduliuotos iš vieno šaltinio) vienu ir tuo pačiu laiko momentu, turi galią daryti įtaką vienas kitam, nors jie yra atskirti. Taigi čia esmių esmė ta, jog bet kokias fizikinį turinį turinčias sąvokas bei paaiškinimus implikuoja materijos judėjimas, kuris negali viršyti šviesos greičio vakuume. Todėl vienalaikiam dalelių sąveikavimui negalioja laiko ir erdvės, o kartu, ir judėjimo mokslinės sampratos. Toks fenomenas pagimdo informacijos sąvoką kosmologine prasme (nes dalelės apie viena kitos sukinius susietos informacija). Tokiu būdu gimusi informacinio lauko sąvoka ne tik leidžia paaiškinti per atstumą atskirtų fotonų (energijos bei jos nešėjų) vienalaikę koreliaciją, bet ir teigti, kad informacija negalėjo rastis singuliarume (mikroerdvėje, kaip lokalioje energijos sankaupoje) , t.y., informacija yra išorinė bei prioritetinė visatos pradžios atžvilgiu. Vienalaikiai įvykiai sugriauna ankstesnį fizikos mokslo idealo pagrindą (išrutuliotą  po Galilėjaus inercijos dėsnio, kad nėra  įšorinės jėgos  veikiančios materiją, nes visos jėgos slypi pačioje materijoje). Kitaip tariant, vienalaikiai įvykiai sugriauna įsitikinimą (kaip pasaulėvaizdį), kad be tarpusavyje sąveikaujančių bei judančių kūnų visatoje daugiau nieko nėra. ((Todėl buvo tikimasi, kad išsamiai (objektyviai) apibrėžus judėjimą, bus galima atsakyti į visus gamtos veikimo paaiškinimo klausimus (omenyje turimas matematiko Laplaso determinizmas). Tačiau tokią fizikų svajonę, o ypač Einšteino, galutinai palaidojo Heizenbergo neapibrėžtumo principas)).  Remdamiesi dalelių sieties faktu (jo jokiu būdu negalima painioti su dalelės neapibrėžtumo principu), iš savo akiračio turime neišleisti ir kito  mokslinės teorijos fakto, kad visata buvo išspinduliuota iš vieno šaltinio - iš singuliarumo. Kadangi informacija pranoksta bet kokias materijos – energijos, judėjimo  bei laiko ir erdvės sampratas, o kartu pranoksta ir mikroerdvinį singuliarumą, todėl singuliarumo atžvilgiu informacija yra prioritetinė. Kitaip tariant, informacijos negalima tapatinti su mikroerdviniu singuliarumu (arba talpinti į singuliarumą) ir todėl informacija yra išoriška (pirminė) singuliarumo atžvilgiu. (Kaip akivaizdžiai matome,  kosmologinė informacijos sąvoką savo nematerialia esme yra analogiška Aristotelio pirminiam Judintojui, kuris nėra judinamas).
                XXI a. mokslininkai, įvertinę eksperimentinio mokslo galimybes paaiškinti visatą fizikinį turinį turinčiomis sąvokomis, buvo priversti priimti postulatinį sprendimą  ir teigti štai tokią esmę: kadangi oficialus fizikos mokslas gali kalbėti tik apie materialią egzistenciją (apie išmatuojamus bei apskaičiuojamus dydžius), o apie nematerialią tikrovę pasakyti nieko negali, todėl dalelių informacijos tarpusavio pasikeitimo reiškinys vertinamas kaip dalelių tam tikros turimos savybės (Neffe, 2010, 386-388). Kita vertus, šiuolaikiniame moksle informacijos sąvoka kosmologine prasme yra visuotinai pripažinta, tad vis gausiau pasirodo solidžius fizikos mokslo centrus atstovaujančių mokslininkų straipsnių apie po žmogaus fizinės mirties išliekančią informaciją, kaip amžinai egzistuojančią informaciją  bei pan. (EPR eksperimentai  laidžia daryti analogiją su sąmonės paaiškinimu, nes kaip žinoma,  materialūs  smegenys - tai kvantinės dalelės). Savaime aišku, kad tokiuose straipsniuose sąmonės informacija yra griežtai skiriama nuo taip vadinamos dirbtiniame intelekte kaupiamos informacijos, kuri tėra elektromagnetiniai signalai, kvantinės dalelės kaip informacijos nešėjai (t. y., fizikos mokslo dėka išmatuojami dydžiai).
                    Išvados:
                EPR eksperimentai iš esmės keičia pasaulio pažinimo metodologiją - loginius argumentus. Kaip Einšteino reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijos (šiomis teorijomis pagrįsta visa šiuolaikinė fizika) suformavo XXa. pasaulėvaizdį, taip EPR eksperimentai formuoja naują XXIa. pasaulėvaizdį (kuris ankstesniojo nepaneigia, bet jį papildo metafiziniu dėmeniu).
                Remiantis paminėtais mokslo dalykais apie nematerialią informaciją ir darant analogiją su religinėmis bei filosofinėmis sąvokomis, galima teigti, kad nūdienoje nematerialios dvasios pirmumo klausimas yra išspręstas. Akivaizdu, jog bendras paminėtų mokslinių žinių kontekstas filosofijos plotmėje pagrindžia Aristotelio būties metafiziką -  kalbėjimą apie  nepriklausomą nuo žmogaus sąmonės Būtį.  Darant informacijos sąvokos analogiją su  religijose naudojamomis gero ir blogo  dvasinio poveikio  sampratomis, galima teigti, kad  žmogaus egzistencija tiesiogiai priklauso nuo į jo sąmonę patenkančios informacijos (nes neįmanoma paneigti fakto, kad žmogaus dvasiniai ir fiziniai  procesai tiesiogiai priklauso nuo  jo sąmonėje esančios  informacijos).
             Nuorodos ir paaiškinimai
1 EPR  - tai  fizikų pavardžių  pirmosios  raidės (Einšteinas, Podolskis,  Rosenas). Praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, norint paaiškinti atomo skilimą bei  išspinduliuotos dalelės savybės pokytį, Einšteino ir Boro ginčas išrutuliojo mintinį eksperimentą, ir iš jo išplaukiantį  štai tokį klausimą:  ar dalelės  tarpusavyje gali keistis informacija nesugaištant laiko? Einšteinas bei du jo bendradarbiai, Podolskis ir  Rosenas, atsako, kad to negali būti, nes toks dalykas  prieštarauja reliatyvumo teorijai (kadangi vienalaikiai įvykiai kvestionuoja ribinį šviesos greitį, o kartu ir materijos bei jos judėjimo sąvoką). Todėl  dalelių tarpusavio koreliacija buvo paaiškinta postuluojant - kaip  iš anksto turima dalelės savybė. 1982 m., panaudojus eksperimentinę įrangą buvo atliktas pirmas realus eksperimentas, kuris parodė, kad iš vieno šaltinio išspinduliuotos dalelės tarpusavyje keičiasi informacija nesugaištant laiko.
2 Planco konstanta eksperimentiškai bei matematiškai parodo patį mažiausią materialaus pasaulio  dydį, t. y., pačią mažiausią gamtoje spinduliuojamos  energijos porciją  – kvantą. Todėl aprašant bei paaiškinant  fizinį pasaulį, Planco konstanta apibrėžia  fizikos mokslo galimybių ribas (nes eksperimentuose, pats subtiliausias matavimo įrankis yra   spinduliuotė). Vaizdžiai galima sakyti, kad  Planco konstanta  implikuoja  daiktą, nuo kurio prasideda mokslui matomas (apčiuopiamas, paliečiamas) pasaulis.  Todėl fizinio pasaulio pažinime, jokios eksperimentinės (o drauge ir technologinės) vertės  neturi Planco konstantos dalijimas į dar mažesnius dydžius. (Kaip žinoma, visos fizikos teorijos aprašomos  sąryšiais tarp tokių dydžių, kuriuos galima išmatuoti ir  fizikos teorijos galiausiai  sukuriamos suderinus keletą faktų bei išvedus juos  siejančią formulę, pagal kurią  galima apskaičiuoti naujų dydžių vertes. Ir tos vertės privalo  būti patvirtintos eksperimentu). Todėl realių fizikos mokslo eksperimentinių bei stebėjimo galimybių atžvilgiu (materialaus pasaulio pažinimo atžvilgiu), tam tikros matematinės teorijos tėra metafizinės mokslininkų fantazijos (pvz., Stygų teorija).
 Kalbant apie J. Eccles panaudotą psichinės energijos sąvoką  tai čia iš esmės yra nematerialios sielos ir fizinio kūno sąveikavimo klausimas. Šio klausimo nei J. Eccles, nei jam į pagalbą atskubėję fizikai – matematikai (pvz., F.Bekas) įtikinamai  paaiškinti nesugebėjo (būtent, čia išryškėja problema, t.y., fizikinį turinį turinčiomis sąvokomis neapibrėžiamos informacijos  ir medžiaginių smegenų jungties klausimas). Pastarąjį dešimtmetį, EPR eksperimentų dėka tam  tikriems fizikams    vis labiau įsisavinant nematerialų visatos dėmenį (pvz., Polkinghorne, 2014, 47) ir jį (kaip informaciją)  vis labiau įtraukiant į  sąmonės paaiškinimą, yra teigiama apie amžiną sąmonės tam tikros informacijos egzistavimą visatoje (tokių monografijų bei straipsnių autoriai: pvz., Heizenbergo mokinys, buvęs  ilgametis Maxso Planco fizikos instituto vadovas, prof. Hans – Peter Dürr,  Stuart  Hameroff iš Arizonos universiteto,  britų fizikas seras Roger Penrose ir kt.)
((Beje, žvelgiant į populiarioje literatūroje pasitaikančius aiškinimus (neva mokslinius),  reikia pastebėti dar vieną  keliamą   painiavą – tai kvantinėje mechanikoje aprašomo bangos ir dalelės dualumo (kaip materijos, kaip spinduliuotės paaiškinimo) analogija su žmogaus sielos ir kūno dualumu (kaip nematerialios sielos ir materialaus kūno vienove. Deja, dėl nematerialumo sąvokos neįsisavinimo savo pasaulėvaizdyje, painiavą kelia ir tam tikri labai solidūs mokslininkai neurologai bei filosofai (pvz., David  Izraelevič  Dubrovskij), kurie, viena vertus, tarsi kalba apie  informaciją kaip neturinčią jokių fizinių savybių, o kita vertus, nesuvokia, kad dalykai be fizinių savybių, mokslo dėka negali būti  sujungiami su dalykais turinčiais fizines savybes, t.y., su medžiaginėmis smegenimis arba dirbtinio intelekto elektromagnetiniais signalais)).

Literatūra
         Bergson H. Kūrybinė evoliucija. Vilnius:  Margi raštai, 2004.
         Eccles J. C.  Evolution of the Brain, Creation of the Self. Routledge, 1989.
         Eccles J. C  How the Self  Controls Its Brain. Springer – Verlag,1994.
         Neffe J.  Einšteinas. Vilnius: Alma litera, 2010.
         Polkinghorne J.  Kvarkai, chaosas ir krikščionybė. Kaunas: Vox  Altera, 2014.
         Prigogine  I.  Tikrumo pabaiga. Vilnius: Margi raštai, 2006.
         Radžvilas V.  Gyvybinis polėkis: Bergsono filosofijos interpretacijos. Vilnius: Versus aureus,  2008.

2019.05.24,
Henrikas Pupelis
henrikas.pupelis@gmail.com

 

Komentarai
  • Tomas Karkalas
    2019 m. Birželio 09 d., 23:46
    ... AČIŪ - straipsnis nuleido mane žemėn (tai - puiku, nes jau tamsu už lango ir jau senai visi miega , tuoj-tuoj prabus vaikų žaislai , o tai reiškia, turiu ir aš užsimerkti tam, kad neišgąsdinčiau jų), na o jei kalbėti rimtai, tai skaitydamas suvokiau, kad mano "žinios" - darželinuko vapėjimas : vou, kiek žodžių čia išgirdau, kažkur kažkada girdėtų , bet kaip ir viskas, ko nenaudojame, senai pamirštų ... - ačiū, už gražinimą į jaunystę (už kelionę laiku) į nuostabos ir pagarbos pasaulį - aš vėl ne maestro, bet dėkingas fuksas - ačiū už dėkingumą, o jis - laimės raktas. AČIŪ