Naujos ir neskelbtos eilės

nupiešk mano Dievą
tokį šviesų
kaip rugių lauką ar rugiagėlę
kai pievų upelį
mano Dievas medžių lapais
glosto bičių sparnus
o aš sėdžiu ąžuole
ir groju fleita
savo dievą linksmindama
mano Dievas nežino gedulo
gydo širdis žole ir debesimis
paskui vaikšto žaliu apsiaustu
gano pievoj baltas avis
bučiuoja plaukus mergaitei savo -
kol karalaitė pavirsta gėle
nupiešk mano Dievą
tokį šviesų kaip laukas rugių

/Mano mokykliniai eilėraščiai, čia gal kokie 1968 m./

Rytas po lietaus.
Migla ir tyla.
Tarsi kalbėčiau ne iš čia
o iš anapus.
Po langu virpa
beržas.
Alyvų žiedai įgauna
iš lėto ryškumą.
Angelas vis dar stovi galvūgaly -
nežiūriu į jį,
neatsisuku.
Aš vis dar vaikštinėju
sapne,
kuris išsisklaido ir
apnuogina kambario
kvadratą.

2019 05 12

Pro langą skrieja jazminai žydintys
alyvos
sustokite prašau sustokite
aš nespėju jūsų pamatyti ir užsirašyti
nespėju jūsų uždaryti netgi į užrašų knygelę
iš kurios lapai byra tarsi būtų ruduo
o visai ne pavasaris
amžinybė tai nėra kažkokia vieta
ar taškas
amžinybė tai tas gylis kurį aš kartą
išvydau mirštančios katės akyse
tą tylų jos riksmą tą baisų jos
prašymą - sustabdyk sustabdyk
išgelbėk mane -
o aš negalėjau
ir kritau į katės akis kritau
ir dabar dar tebekrentu
aš negalėjau sustabdyti -
tik Kristus gali

2019 05 10

Man reikia tokio veidrodžio
kuris parodytų viską nuo pradžių -
jaunystės kūno ryškią liniją laukiančias akis
ir drąsią širdį
ir kviečių lauką
kur saulės pritrenkti
apsikabinom vienas kitą
taip glaudžiai
kad nebematėme nuogumo savo
skausmo nei mirties
o tik kaip vėjas plaukia vilnimis
kviečių
ir debesys rikiuojasi ratu
o mudu vasaros valdovai -
pabuvome nors vieną dieną amžini –
- tą vieną -
kol saulė nusileido -
tada tamsa
gražino sunkią gėlą
bet buvom susitarę
vis tiek laimingi būsime
ir baimei nugarą atgręžti
ir rankų nepaleist viens kito
kaip moka tik vaikai

///

argi atradom iš labirinto išėjimą
argi laimėjom Tėve mūsų
tavo paslėptus namus - - -

ak kad tu žinotum kokie geltoni buvo
tą vasarą kviečiai - -

///

Kai krisi
kai krisi žemyn
paleisk iš saujos mano plaukus
akis liemenį
nesilaikyk už sienų
lubų grindų
kai krisi žemyn
užsičiaupk
nebe tavo tos krevetės ir ta vodka
kai krisi žemyn
negalvok kodėl tu krenti
nes krenta visi
nors ne karas ne badas ne maras
krisdamas gali
susigalvoti kokią tylią
kryčio dainelę
labai asmenišką –
apie jūreivius arba
rojaus sodą
apie basą drugelį
apie bet ką - - -

ak per daug
per daug tu buvai užsiprašęs

///

Rytoj bus pavasaris -
visada – jis rytoj -
bet jeigu vis tik
suspėsi jį pastebėti
alyvos jau bus pavargę
apsidraskiusios
apneštos dulkėmis
suodžiais

laikykis už krūmų
už sprunkančios lapės liepsningos uodegos
laikykis už krūmų
už ievos
svaigiųjų žiedų
atsargiai -
nes vėl galvą nusisuksi
juk pavasaris

jis girtas -
pavasaris visada turi būti
vidutiniškai girtas -
kitaip tai ne pavasaris visai

/Nauji/