Pradžia / Radikaliai
 

„TIKRAS ŽODŽIŲ ŽMOGUS“

Bronius Prėskienis
2018 m. Liepos 29 d., 14:01
Skaityta: 39 k.
„TIKRAS ŽODŽIŲ ŽMOGUS“

„TIKRAS ŽODŽIŲ ŽMOGUS“
                     (prof. V. Daujotytė)

PAŽYMINT RAŠYTOJO LEONO PELECKIO-KAKTAVIČIAUS GIMIMO ŠEŠIASDEŠIMTMETĮ

2003 m. balandžio 18 d. Lietuvos rašytojų sąjungos klube įvykusiame „Varpų“ vakare prof. V. Daujotytė, apibūdindama L. Peleckio-Kaktavičiaus naują knygą „Žodžių žmonės“, pastebėjo, jog labai geras, tikslus knygos pavadinimas „gerai apibūdina ir patį šios knygos autorių – tikrą žodžių žmogų (...). šios ir kitų knygų autorių ir drauge „Varpų“ redaktorių dabar galima matyti kaip žmogų, kuris daug padaro naudinga literatūrai, pats galbūt likdamas ne literatūros centre“. Iš tikrųjų jubiliato, Lietuvos rašytojų sąjungos nario, literatūros tyrinėtojo, eseisto, publicisto, literatūros almanacho „Varpai“ vyr. redaktoriaus ir sudarytojo nuopelnai lietuvių literatūrai yra didžiuliai.
Malonu pažymėti, kad ši labai kūrybiška ir labai darbšti asmenybė yra Šiaulių krašto žmogus. Jis gimė 1946 m. gegužės 4 d., galima sakyti, Šiaulių miesto pašonėje. 1969 m. Kaune baigęs vidurinę mokyklą, nuo tų metų apsigyvena Šiauliuose. Čia baigė tuometinį Pedagoginį institutą, aštuoniolika metų dirbo Šiaulių medžio apdirbimo kombinate inžinieriumi konstruktoriumi. Čia dirbdamas buvo aktyvus miesto jaunųjų rašytojų sekcijos narys, bendradarbiavo miesto, rajono, respublikinėje spaudoje. Atkūrus nepriklausomybę, ilgai dirbo dienraštyje „Lietuvos aidas“, pradžioje korespondentu, vėliau Šiaulių skyriaus vedėju. Nuo 1989 m. yra „Varpų“ vyr. redaktorius ir sudarytojas.
L. Peleckis-Kaktavičius stebina savo produktyvumu. Be kasmet išleidžiamų „Varpų“, parašė ir išleido trylika knygų. Galima sakyti, kad kasmet pasirodo jo knyga, o kartais net dvi. Jubiliatas, jo teigimu, šiuo metu renka medžiagą dar porai biografinių knygų, gilinasi į žymių mūsų prozininkų gyvenimą ir kūrybą.
L. Peleckis-Kaktavičius kūrybinį kelią pradėjo eilėraščiais, 1991 m. išleisdamas poezijos knygą „Sugrįžta giedra“, kuri susilaukė palankaus vertinimo spaudoje. Paklaustas, ar dabar poezijos neužmiršo, prisipažįsta, kad dabar rašo, bet nepublikuoja. Tiesa, jubiliejaus proga žada paskelbti keletą eilėraščių.
L. Peleckis-Kaktavičius išleido penkias publicistikos bei memuarinės eseistikos knygas, kurių keturios – Šiaulių tematika. Biografinėje apybraižoje apie mecenatę, pirmąją lietuvių aktorę, įžymią kultūros veikėją S. Jakševičiūtę-Venclauskienę „Namuose ant Pasadnos ulyčios“ (1991) pasakojama, kaip ji su savo vyru, žymiu visuomenės veikėju, advokatu, priglaudė, išaugino ir į žmones išleido daugiau kaip šimtą beglobių vaikų.
Autorius teigia, kad medžiagą šiai knygai pradėjo rinkti 1980 m. Taigi jos atsiradimas – ilgo darbo rezultatas. „Tai knyga, - rašė jos autoriui rašytojas J. Avyžius, - kupina iki ašarų jaudinančio gerumo, kelianti pasididžiavimą žmonėmis – dvasios milžinais, pasiaukojančiai dirbančiais, anot tautinės giesmės, savo tautos gėrybei (...)“.
Publicistikos knygose „Odininku per metus netampama“ (1998), „Vizitinė kortelė“, „Vandens namai“ (abi 2004) pasakojama apie Šiaulių gamyklas „Stumbrą“, „Rūtą“, pateikiama Šiaulių vandentiekio istorija. Eseistikos knygoje „Sustabdytas laikas“ (2001) supažindinama su žymiais kultūros, meno žmonėmis. Dauguma jų – G. Bagdonavičius, V. O. Virkau, V. Noreika, S. Sondeckis, K. Tamkevičius, V. Kochanskytė, E. Juchnevičius, V. Puronas ir kt. – yra susiję su Šiauliais.
Vieni jų, čia gimę, augę, brendę, vėliau išsikėlė iš miesto, kiti į jį atvyko su aukštojo mokslo diplomais ir čia pasiliko. Kiekvienas jų yra nusipelnęs miesto kultūrai, palikęs ryškių pėdsakų jo žemėje. Pradėjęs kai kurių gyvenimu ir kūryba domėtis prieš porą dešimtmečių, autorius ne kartą prie jų grįžo, buvo paskelbęs pasakojimų miesto spaudoje. Ši knyga buvo įvertinta Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
„(...) tiek daug gražių žmonių šitoj knygoje“, - tokiais žodžiais rašytojas L. Gutauskas apibūdino L. Peleckio-Kaktavičiaus esė knygą „Pasaulio pabaiga atidedama“ (2001). Joje pateikta šešiolika pasakojimų apie Lietuvos partizanus, disidentus, tremtinius, jų suluošintus likimus ir dvasios stiprybę.
Literatūros tyrinėtojams, visiems, besidomintiems rašytojų kūryba, jų gyvenimu, ypač vertingos yra jo esė, kūrybinių portretų, pokalbių su rašytojais knygos. Tai „Laimingas atsitiktinumas: Dialogai Amerikos žemėje“ (1992), „Baltas lapas – lyg altorius“ (1995), „Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai“ (1999), „Žodžių žmonės“ (2002). Nėra kito tyrinėtojo, kuris po nepriklausomybės paskelbimo būtų pateikęs tiek daug medžiagos iš susitikimų su išeivijos rašytojais. Ir dažnai tai darė pirmasis.
Pirmosiose trijose knygose vyrauja pasakojimai apie egzodo rašytojus, kitų profesijų kultūros žmones, paskutinėje – daugiausia apie Lietuvoje gyvenančius rašytojus. Paskutinių trijų knygų paantraštės – „Gyvenimas. Likimas. Kūryba“. Autorius teigia, kad minėtą temą nagrinėja jau keletą metų.
Knygose pateikta nemažai pokalbių, aprašyta susitikimų su skirtingo amžiaus, įvairiausių įsitikinimų ir pažiūrų („Kai kurie jų, - autoriaus teigimu, - gyvenime vienas su kitu net nesisveikina“) rašytojais. Autorius žodžiu arba raštu kalbina (kartais ir ne kartą) daugiau kaip 60 kūrėjų, jų artimųjų, supažindina su visuomenei mažai žinomais arba iš viso nežinomais egzodo leidiniais („Atolu“, „Tremties metais“, „Pradalgėmis“).
Šiose knygose, kaip nurodoma vienos jų anotacijoje, autorius „gilinasi į įvairių kartų kūrėjų gyvenimą, kūrybos esmę, žodžio galią, rašytojo priklausomybę nuo gyvenimo aplinkybių“. Iš aprašytų susitikimų, atsiųstų laiškų, pokalbių išryškėja nemažai nežinomų faktų, rašytojų samprotavimų, kurių anksčiau negirdėjome. Sužinome apie kai kuriuos literatūrinio gyvenimo epizodus, rašytojų bendradarbiavimą, ryšius, paaiškėja, ką jie lauko savo literatūriniais mokytojais, kokie jų kūrybiniai planai, požiūris į savo ankstesnius kūrinius, jaunųjų ir vyresniųjų rašytojų santykius, patenkame į vieno kito rašytojo kūrybinę laboratoriją.
Nemažai žmonių domisi kūrėjų, kaip ir politikų, ne vien profesine veikla. Šiose knygose rašytojai vieni mažiau, kiti daugiau praskleidžia užuolaidos kampelį, leidžiantį pamatyti kai kuriuos jų asmeninio gyvenimo momentus, charakterio savybes. Smaguriai šiose knygose tikrai suras kūrėjų gyvenimo, elgsenos įdomių detalių. „L. Peleckio-Kaktavičiaus literatūriniai tyrinėjimai, eseistika, - teigia rašytojas P. Dirgėla knygos „Žodžių žmonės“ pabaigoje, - gniuždo suvokimo stereotipus, atveria naujų įžvalgų te, kur, atrodė, jau viskas sudėliota į vertybių lentynėles“.
Todėl suprantama literatūros kritiko V. Sventicko nuostata, kad „jau nebus galima apsieiti be jos – rašant, galvojant apie literatūrą, skaitant ją, analizuojant“. Vienas žinomas poetas knygą „Baltas lapas – lyg altorius“ pavadino „knyga darbininke, mat, rašydamas kultūros istorijos etiudus, dažnai ją cituojąs (...)“. Galiu pridurti, kad šios rūšies L. Peleckio-Kaktavičiaus knygas cituoja, jomis remiasi ir ŠU studentai savo darbuose. Galima sakyti, kad šie pokalbiai ne tik vertinga medžiaga literatūros tyrinėtojams, jie patrauklūs ir plačiajam skaitytojų ratui.
2005 m. išėjo L. Peleckio-Kaktavičiaus didelės apimties (400 p.) įdomi ir vertinga knyga „Kazimieras Barėnas“. Tai monografija apie šiais metais mirusį vyriausią Lietuvos rašytojų sąjungos narį, gyvenusi Anglijoje, apie kurį Lietuvoje buvo mažai žinoma. Monografijoje pirmą kartą pateikta daug naudingos medžiagos apie lietuvių visuomeninį, kultūrinį bei literatūrinį gyvenimą Anglijoje.
1989 m. daugiausia jubiliato iniciatyva buvo atnaujintas 1943-1944 m. Šiauliuose ėjusio literatūros almanacho „Varpai“ leidimas. Nuo to laiko jis yra šio leidinio vyr. redaktorius ir sudarytojas.
Lietuvoje yra nemažai periodinių kultūros, literatūros leidinių. Visi jie nori būti saviti, turėti savo specifiką. Tačiau ne visiems tai pavyksta. Šito negalima pasakyti apie „Varpus“. „Mes turime originalų leidinį, išsiskiriantį iš visų kitų ir suradusį savo nišą, savo labai gražią vietą“, - kalbėjo poetas A. Mikuta, buvęs vieno respublikinio kultūros žurnalo redaktorius.
Per aštuoniolika metų almanachas augo ir keitėsi. Teisus V. Martinkus, teigdamas: „Mūsų akyse jis tvirtėjo savo drabužiu ir turiniu“. Daugiau kaip dvigubai padidėjo jo apimtis (dabar yra 19 sp. l.). Kai kuria prasme keitėsi „Varpų“ profilis, tikslai, paskirtis. Almanachas tapo solidžiu, visos šalies literatūros problemas atspindinčiu leidiniu, kuriame bendradarbiauja apie 90 poetų, beveik 70 prozininkų, daugiau kaip 20 literatūros tyrinėtojų, nemažai kitų kultūros sričių darbuotojų.
Matyt, nesuklysime pasakę, kad, be šio almanacho, joks kitas šalies kultūros leidinys neskiria tiek vietos egzodo literatūrai. Ypač tai pasakytina apie ankstesnius almanacho numerius. Daugeliu atvejų skaitytojams tai buvo pirmoji pažintis su išeivijos literatūra po okupacijos metų.
Almanachas neretai pirmasis supažindina skaitytojus ir su Lietuvos rašytojų naujausiais kūriniais. Pavyzdžiui, paskutiniame almanacho numeryje spausdinami Just. Marcinkevičiaus „Šių metų eilėraščiai“, O. Baliukonės eilėraščiai iš prieš metus sukurto ciklo, E. Ignatavičiaus rašomo romano ištrauka. Almanachas skiria reikiamą dėmesį ir regiono kultūriniam, literatūriniam gyvenimui, spausdina šio krašto žmonių kūrybą, nuolat atsigręžia ir į palikimą. Ir aptariant išeivijos, ir Lietuvoje gyvenančius rašytojus, labiau orientuojamasi į kilusius iš Šiaulių regiono, stengiamasi akcentuoti, koks jų ryšys su gimtine, kokį poveikį ji turėjo kūrybai.
Tyrinėtojai pabrėžia išskirtinį „Varpų“ bruožą – toleranciją, atvirumą įvairioms kartoms, įvairių literatūrinių krypčių, estetinių ir politinių pažiūrų autoriams. Almanacho leidėjai nuolat pabrėžia, kad jie visada laikysis geranoriškos, vaižgantiškos linijos.
Nuo devyniolikto almanacho numerio tituliniame puslapyje yra įrašyti mons. K. Vasiliausko žodžiai: „Kad jūs sugebėtumėt visus suburti prie savo „Varpų“!“ Tai tarsi pirmųjų „Varpų“ redaktoriaus K. Jankausko minčių („Į „Varpus“ aš noriu suburti visus (...)“) pakartojimas. Visų kvietimas jokiu būdu nereiškia nuolaidžiavimų kūrinių vertingumui. „Galėčiau tik pakartoti, ką jau ne sykį esu sakęs, - teigė literatūros kritikas V. Sventickas, - almanachas – tikra opozicija galimam provincialumui, į savo puslapius jis surenka puokštę mūsų geriausių kūrėjų (...)“. Išsispausdinti „Varpuose“ tampa prestižu. Net V. Daujotytė, Just. Marcinkevičius teigia, jog jie didžiuojasi patekę į almanacho puslapius, laikydami tai garbės dalyku.
Reikėtų paminėti „Varpų“ ryšius su literatūros bendruomene, apskritai skaitytojais. Tų ryšių nuolat ieškoma, jie plečiami, kai kurie tampa pastovūs. Pavyzdžiui, nuo 1995 m. kiekviena „Varpų“ knyga pristatoma Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos klube, kur kartu įteikiama literatūrinė „Varpų“ premija už naujoje almanacho knygoje paskelbtus geriausius poezijos, prozos, eseistikos kūrinius. Reikėtų paminėti, kad šiame klube nėra organizuojami kitų periodinių kultūros leidinių pristatymai.
Ne vienas iškilus rašytojas, kultūros veikėjas siūlo, kad almanachas taptų Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniu ir eitų bent du kartus per metus. Tokie siūlymai, be abejo, liudija jo populiarumą.
„Varpai“ taip pat populiarina miestą. Prof. V. Daujotytė, priminusi viduramžiais gyvavusią nuostatą, jog tikram miestui reikia dviejų dalykų: šventovės ir universiteto, ją patikslino, teigdama, kad dabartiniais laikais tikram miestui būtinas dar trečias dydis – literatūros almanachas. „Tai, kad šiandien Šiauliai turi tokį svarbų Lietuvai literatūros almanachą – „Varpus“, patikrintus istorijos, - teigia mokslininkė, - miestui teikia didelę garbę“.
Panašios nuomonės yra akademikas Just. Marcinkevičius („Šiauliai tikrai gali didžiuotis šituo leidiniu“), poetas M. Martinaitis („Šiauliai turi pačius geriausius „Varpus“ Lietuvoje“). Kita vertus, almanachas, būdamas visos šalies kultūros reiškiniu, tokią pat garbę teikia visai šaliai, kuriai jo leidybos nutraukimas padarytų neigiamą poveikį.
„Jeigu išnyktų, jeigu nutiltų „Varpai“ Šiauliuose, - pažymėjo Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas, prozininkas V. Martinkus, - ta tyla apgaubtų visą Lietuvą“.
„Varpai“ išeina vieną kartą per metus, pavasarį. L. Peleckis-Kaktavičius prasitarė, kad numatęs almanachą leisti du kartus per metus. Rudenį išeisiantis numeris bus regioninis. Jis skirtas Šiaulių apskrities kultūrai, istorijai.
Ne vienas rašytojas, literatūros tyrinėtojas, pažymėdamas didelius „Varpų“ nuopelnus lietuvių kultūrai, labai vertina jų leidėjų ir redaktorių darbą. Priminsime vieną kitą jų teiginį. „Reikia stebėtis, kaip sakė Juozas Aputis, kad yra Šiauliuose toks Leonas, kuris nepailsta ir „Varpus“ tebejudina. Iš tikrųjų galėjo jau per tuos ilgus metus jam pačiam tas dalykas pabosti, energija išsekti“ (V. Martinkus). „Šiauliai turi žmogų, kuris labai gerai žino, ką reikia daryti“ (J. Aputis). „Leisti almanachą mūsų laikais reikia pasiryžimo, reikia didelių pasiryžėlių. Ir tos potencijos reikia ilgam, nes distancija užsimota didelė: (A. Maldonis). „Tai, kas daroma leidžiant „Varpus“, daroma labai kvalifikuotai ir įdomiai“ (A. Mikuta). „Almanacho redaktorius – labai įdomus žmogus, originaliai mąstantis ir dirbantis“ (A. Bieliauskas). Šie žodžiai pasakyti ne šventės proga, o darbo, dalykinėje aplinkoje. Manau, kad juos labai tinka pakartoti L. Peleckio-Kaktavičiaus jubiliejaus proga.
L. Peleckis-Kaktavičius turi daug įvairių pareigų, galima sakyti, tiesiog apsikrovęs įvairiais darbais. Jis yra vienintelis Šiauliuose Tarptautinės rašytojų draugijos (PEN centro) ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos bajorų kareliškosios sąjungos senatorius, dešimt metų vadovavo Šiaulių apskrities bajorams, nuo 2005 m. yra žurnalo „Lietuvos bajoras“ vyr. redaktorius, kurio vadovaujamas žurnalas tapo ir rašytojų tribūna. Leidinys aktyviai gręžiasi į visuomenę.
Kai kuri jo veikla betarpiškai susijusi su Šiauliais. Aštuonetą metų jis buvo Venclauskių atminimo įamžinimo darbo grupės pirmininkas, regis, daugiausia jo sumanymu Venclauskių namų kieme atsirado skulptūra, jo iniciatyva Gubernijos rajone gatvė pavadinta K. Jankausko vardu, ant Apygardos teismo rūmų pastato (Dvaro g.) atidengta memorialinė lenta, skelbianti: „Šiame pastate buvo įsikūrusi literatūros almanacho „Varpai“ redakcija (1943-1944), gimė pirmasis „Varpų“ redaktorius, prozininkas, politinis kalinys Kazys Jankauskas (1906-1996)“. Buvo išeivijos dailininkų A. Vaičaičio ir J. Bagdono meno kūrinių parodų Šiaulių dailės galerijoje kuratorius ir katalogų autorius, suorganizavo mieste penkiolika „Varpų“ vakarų su rašytojais. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo vakarai su K. Bradūnu, B. Brazdžioniu, J. Jankumi, vėliau – su Nacionalinės premijos laureatais. Minėtinas atnaujintų „Varpų“ dešimtmečio minėjimo vakaras 1999 m., kuriame dalyvavo 10 žinomų rašytojų, ne ką mažesnė rašytojų grupė atvyko į „Varpų“ literatūros vakarą 2003 m. Tokie vakarai šiauliečiams suteikia galimybę pabendrauti su žymiais rašytojais.
L. Peleckio-Kaktavičiaus darbai susilaukė įvertinimo. Be jau minėtos S. Lozoraičio premijos, jis yra Tarptautinio publicistinio konkurso motinystės tema (1987) laimėtojas, Lietuvos žurnalistų draugijos premijos už geriausią objektyvios ir visapusiškos informacijos pateikimą spaudoje, „Varpų“ premijos (abi 1995), K. Daugėlos (JAV) kultūros premijos (1998) laureatas.
Narcizo FREIMANO nuotraukoje: Rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius.

„ŠIAULIŲ KRAŠTAS“, 2006 m. gegužės 4 d. (ATOLANKOS)

 

Komentarai