Pradžia / Radikaliai
 

VYTARAS RADZEVIČIUS: Būti kelyje, laukti, kas bus už posūkio, yra beprotiškai įdomu

Keliautoją, žurnalistą, proto mūšių meistrą Vytarą Radzevičių pakalbinti svajojau jau seniai. Po naujausios jo ir kolegos Martyno Starkaus kelionės į Indoneziją pagaliau pasišnekėjome (2017 09 05).

Mindaugas Peleckis
2017 m. Rugsėjo 05 d., 13:11
Skaityta: 49 k.
Vytaras Radzevičius. Gabrieliaus Jauniškio nuotr.
Vytaras Radzevičius. Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Jūsų biografija gerąja prasme itin spalvinga - įvairių dalykų teko dirbti. Koks darbas buvo mieliausias?

Man tikrai būtų sunku išskirti vieną darbą, kuris buvo pats mieliausias. Pagrindinis kriterijus yra kūrybiškumas ir įdomumas. Jei pajaučiu, kad manęs veikla nedžiugina ar darosi nuobodu – keičiu veiklą. Taip ne kartą buvo, gal todėl tiek daug ir spalvų. Bet vidutiniškai tarp vienų ir kitų darbų gaunasi 5-7 metai. Permainos išjudina užsistovėjusį vandenį. Ir kaip kažkas sakė, – manote, kad nuotykiai mirtinai pavojingi? Išbandykite rutiną – tai garantuotai nužudo.

Jei neklystu, žymiųjų televizijos kelionių buvo dvylika. Ar galite išskirti, kuri Jums buvo įdomiausia, kuri sunkiausia, o kurioje labiausiai sekėsi?

Kadangi jau čia šnekamės, tai reiškia mažiau ar daugiau visose sekėsi.

Būna sunkiau, būna lengviau. Nieko naujo nepasakysiu – kelionei ir netikėtumams turi būti pasiruošęs fiziškai, psichologiškai, materialiai ir turėti reikalingų žinių. Visa tai nėra duotybė, o išugdoma ar įgyjama. Todėl keliauti gali visi. Bet keliauja ne visi. Nes ne visiems to reikia. Kiekvienas turi savo pomėgių. Man sunku įsivaizduoti gyvenimą be kelio romantikos. Nes būti kelyje, laukti, kas bus už posūkio, yra beprotiškai įdomu, ir man tarsi priklausomybė.

Sunkiausia buvo su hipišku autobusiuku pervažiuoti Andus. Smagiausia buvo keliauti pietine Australijos dalimi. Bet tai prisiminimai, kurie pirmiausia šauna į galvą. Kiekvieną kelionė palieka pėdsaką.   

Esu iš tų, kurie labai mėgsta Jūsų ir Martyno Starkaus kelionių filmus, todėl stebiuosi, kad sulaukiate ir nemažai kritikos. Asmeniškai galėčiau išsakyti tik vieną kritinę pastabą - tiksliau, klausimą: kodėl serijų sąlyginai nedaug? Kelionės ne tokios dažnos, o medžiagos, neabejoju, turite prifilmavę gerokai daugiau. Ar sudėtinga būtų padaryti, pavyzdžiui, dešimties serijų pokelioninį filmą, juolab kad vykote į tokias šalis, apie kurias tikrai yra daug ką papasakoti.

Aš ir norėčiau daugiau „Sostų karų“ serijų. Bet jeigu pasibaigus serijai lieka noras pamatyti daugiau – manau, kad tai teisingas dalykas. Nesinori nusibosti. Norime, kad viskas būtų tikra. Todėl į laidas ir patenka tai, kas įdomiausia, skaniausia ar svarbiausia.

Minėjote, kad naujausio filmo tikslas buvo parodyti tai, kas pakeliui į Balį, o ne patį Balį. Vis dėlto, ar teko pamatyti garsiąsias Balio šventyklas (jos tenvisur, tačiau turiu galvoje tas, kurios labiausiai lankomos turistų - Urusvati, Bratano ir kt.)?

Ne, neteko. Balio laiką paaukojome nardymui, todėl po salą daug nekeliavome. Paradoksaliai pataikėme į vieną geriausių pasaulyje nardymo vietų, prie laivo „Liberty“ nuolaužų Amede. Tai buvo vienas geriausių potyrių šioje kelionėje.

Kelionėse sugebate rasti "razinkų", toks jausmas, kad tai ir yra pagrindinis jų tikslas. Kokia "razinka" Jums asmeniškai iš visų kelionių buvo įspūdingiausia - juk ir sumo išbandėte, ir įvairiausią egzotišką maistą, ir kelionę Borneo upėmis.

Kol kas niekas neprilygsta mūsų rodeo jojimams ant bulių Australijoje. Kai prisimenu tas akimirkas, dar dabar šiurpas eina. Adrenalino gavau metams į priekį. Buvo ir baisu, ir smalsu, ir nesuprantama, ir juokinga. O tų razinkų dažniausiai neieškome. Jos mus pačios susiranda. Turime kažkokį magnetą, traukiantį keistus dalykus.

Esate gerai žinomas ir kaip kulinaras, visada pradžiuginate ką nors pagamindamas kelionėse. Koks Jūsų mėgstamiausias patiekalas?

Turbūt geriausias patiekalas yra mėsa. Ypač Argentinoje. Keptos mėsos rinkinys assado, raudonas Malbec vynas, fone tango, ekranuose – futbolas. Labai skanu.

Taip pat Jus gerai žino ir kaip didelį Lietuvos patriotą, juolab kad porą metų patyrėte sovietinės armijos, kurioje, spėju, ne pyragai buvo. Ką pasakytumėte tokiems, kurie ironiškai dainuoja apie puolančius rusus ir apskritai šaiposi iš patriotizmo? Juk jo per daug nebūna?

Paradoksas, bet tik laisvoje šalyje jie ir gali ironizuoti. Aš ironijos tame nematau. Nei verktinių projekte, nei praeities literatų nusikaltimuose, nei politiniame popse. Bronius Krivickas miške vertė „Faustą“, o Kostas Kubilinskas, išdavęs ir nušovęs buvusius bendražygius, rašė vaikams eilėraščius. Labai ironiška. Rusija puldinėja kaimynus, pražudo tūkstančius žmonių, bet tai irgi ironiška tema, pasirodo.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai