Pradžia / Radikaliai
 

Ar nuo Dievo sampratos gali priklausyti Lietuvos gerovė?

Paliečiant religijų įvairovės klausimą, buitinėje kalbėsenoje galiausiai apibendrinama - betgi Dievas yra vienas. Analogiška, tačiau jau tarsi akademine išvada apie vieną Dievą, visa ko Kūrėją, užbaigiama 2014 m. sukurto filmo „Didžioji Lietuva. Lietuvių kalbos istorija“ ketvirtoji versija. Joje pasisako Lietuvos mokslui bei kultūrai atstovaujantys asmenys. Su Europos Sąjungos programa siejamame ne tik privačių bendrovių, bet ir LRT kultūros remiamame filme kalbama apie krikščionių prievartinį elgesį po Lietuvos krikšto, primenamas glaudus senovės baltų ryšys su gamta. Filme labai daug dėmesio skiriama žodžio „Dievas“ kilmės aiškinimui. Juo remiantis, įrodinėjama, jog pagonybę privaloma rikiuoti greta kitų Lietuvoje valstybiškai pripažįstamų religijų. Galiausiai filmas vainikuojamas mintimi, kuri teigia, kad krikščionybė savo religiniu turiniu neturi nieko išskirtinio bei pranašesnio už pagonybę. Anot filmo kūrėjų, krikščionybė tėra pagonybės kopija su iš pagonybės pasisavintomis šventėmis, o patys krikščionys - nežinia ką sau įsivaizduojantys veikėjai, padarę invaziją į pagonišką pasaulio civilizaciją. Tokia invazija buvo ypač svetima baltų tautai, nes ji su unikalia kultūra yra seniausia iš indoeuropietiškų tautų – tvirtinama filme. Faktą, kad didžioji dalis Lietuvos piliečių pasisako išpažįstantys krikščionišką tikėjimą (konfesine prasme priklauso katalikų Bažnyčiai), filmo kūrėjai komentuoja, jog dalis save vadinančių krikščionimis iš tiesų laikosi senųjų baltų papročių, todėl jie savo sąmonėje yra daugiau pagonys nei krikščionys. Anot filme teikiamos minties, tai rodo, kad būtina moderniai rekonstruoti senąjį baltų tikėjimą. Juolab kad Europos Sąjunga pasisako už religijų laisve bei toleranciją.

Henrikas Pupelis
2017 m. Birželio 21 d., 13:58
Skaityta: 36 k.
Ar nuo Dievo sampratos gali priklausyti Lietuvos gerovė?

Kylant pagoniškos religijos rekonstrukcijos judėjimui, būtina įsiaiškinti štai ką: ar tikrai filme pateiktos informacijos turinys gali būti svarus indėlis į analitinį pagonybės ir krikščionybės vertinimą, visuomenės švietimą, kultūros puoselėjimą, o kartu ir į Lietuvos Valstybės gerovę. Žinoma, šis tekstas nei savo turiniu, nei apimtimi nepretenduoja į išsamią religijų bei žmonijos kultūrinės raidos mokslinę analizę. Šiame tekste tam tikrus filme pateiktus suabsoliutinimus bus stengiamasi sugrąžinti į bendrą žmonijos raidos kontekstą ir tokiu būdu akcentuoti akis badančius dalykus. Be to, bus bandoma parodyti, jog moralinės vertybės nesuderinamos su žmogaus galios filosofija, o vadovavimasis tokia filosofija politikų mąstysenoje prilygsta tiesioginiam Lietuvos Valstybės pamatų griovimui.

Filmo kūrėjai, kalbėdami apie šventes ir krikščionių žiaurumus, propagandine prasme pataikė į dešimtuką. Juk dažniausiai sutinkami krikščionybės neakademiniai oponentai apie krikščionybę žino tik tiek, jog kryžiuočiai buvo Lietuvos priešai, kad krikščionių šventės pasisavintos iš pagonių ir kad krikščionys degino „raganas“. Tiesa, modernesni oponentai be „raganų“ dar žino ir tai, jog lietuvių kalboje daugiausia išlikę sanskrito žodžių, kurie vartojami penkis tūkstančius metų, bei kad tarp indoeuropietiškos kilmės lietuvių gyvenanti romų tauta – tai neginčytini išeiviai iš Indijos.

Taigi ar pagoniškos ir krikščioniškos religinės koncepcijos taip giliai įsisavintos ir jose nebeįžvelgiama jokia tarp jų esanti konfrontacija? Ar krikščionybė tėra kitas pagonybės drabužis? Kaip sako filmo autoriai, juk Dievas yra vienas visiems. Taigi pirmiausia, kalbant moralinių vertybių bei socialiniais klausimais, žodis „Dievas“ nūdienos Lietuvoje tarsi nebegali kelti jokios painiavos bei Dievą išpažįstančiųjų priešpriešos. Galbūt tikrai taip ir yra? Juk po pastarųjų Lietuvos Seimo (LS) rinkimų beveik visi išrinkti tautos atstovai(išskyrus vieną) kartu su Seimo nario privalomos priesaikos žodžiais ištarė ir štai šiuos neprivalomus tarti žodžius: „tepadeda man Dievas“. Tad nūdienos LS, ko gero, yra labiausiai teistinis ir todėl pats sąžiningiausias Europoje (juk, pasak Kanto, sąžinė yra iš Dievo). Taigi dėl tokio „vieningai“ suprantamo sąžiningumo LS turėtų būti iškiliausias moralinis autoritetas Europoje ir už jos ribų.
Turėtų būti, bet tikrovėje taip nėra. Kodėl?

Ogi pirmiausia todėl, kad žodis „Dievas“, kurio kilmę aiškinosi filmo kūrėjai, nėra tapatus Dievo sampratai (sąvokai). Kiekvienas religijotyros ar filosofijos mokslo šiek tiek ragavęs asmuo tai patvirtins net staiga pažadintas iš giliausių miegų. Tad būtų labai įdomu, jei paprašytume teistus LS narius paaiškinti, kaip jie supranta Dievą, kuriuo tiki ir prašo pagalbos. Galima būti tikriems, jog, be krikščioniškos Dievo sampratos, išgirstume labai skirtingų aiškinimų – jau nekalbant apie lietuvišką pagonybę, tikrai paklausytume apie Brachmaną, Šivą, Višnų, Budą, Dao, energijas ir t.t. Juk ne ant Šv. Rašto dedama ranka prisiekinėjant ištikimybę valstybei.
Taigi čia išplaukia pats svarbiausias klausimas: kokias dvasines bei moralines vertybes suponuoja Dievas, kurio pagalbos prašoma?

O galbūt išvis netikima, kad Dievas egzistuoja, ir žodis „Dievas“ ištariamas tik gerbiant rinkėjus, nes dauguma Lietuvos gyventojų pasisako išpažįstantys katalikų tikėjimą? Tačiau, jei netikima jokiu Dievu, tai kas tuomet apibrėžia moralines vertybes – sąžinė, o gal tik baimė prieš įstatymą?

Apibendrinant visas žmonijos kalbas vartojant žodį „Dievas“, pastebėtina, kad Dievo kaip tokio neįmanoma apibrėžti, o Dievo sąvoka buvo kuriama žmogaus sąmonės bei iš jos išplaukiančio intelekto dėka (kitaip nei Kanto filosofijoje, bendroje kalbėsenoje, o ir krikščioniškoje teologijoje intelektas tapatinamas su protu). Pasigilinę į kultūrinę pasaulio įvairovę, pamatysime, jog nėra įmanoma sukurti visoms tautoms bei kultūroms bendros Dievo sąvokos. Žmonijos kultūrinėje raidoje Dievo sąvoka buvo gludinama kaip pasaulio bei žmogaus empirinio pažinimo, kaip tam tikrų žmogaus vidinių dvasinių procesų, tam tikros žmogaus atsakomųjų veiksmų į pasaulį patirties bei jos apmąstymų turinys. Būtent surastas skirtingas turinys lėmė kultūrų skirtumus. Nuo Dievo sąvokos tiesiogiai priklauso dvasingumo ir sąžinės sampratos. Todėl akivaizdu, jog skirtingų kultūrų žmonės turi skirtingą dvasingumą bei sąžinę, o kartu ir skirtingą kultūrinę sąmonę. (Pvz., Kanto sąžinės negalima prilyginti sąžinei žmonių, kurie tuo metu gyveno kažkur džiunglėse ir aukojo savo dievams žmones. Ar tokius žmones dėl jų glaudaus ryšio su gamta galima pavadinti dvasingais ir sąžiningais? Žinoma, juk jie nuoširdžiai bendrauja su jų sąmonės dėka atpažintais gamtiniais dievais ir uoliai vykdo jų prašymus – aukoja jiems žmones). Taigi Dievas, kaip neapibrėžiamas, yra vienas visiems. Tačiau ėjimas Dievop kiekvienoje kultūroje skirtingas.

Tad jei beveik šimtaprocentinėje teistinėje Lietuvoje vienas jos pilietis meluoja bei ima kyšius, o kitas ne, vienas supainioja viešus interesus su savo, o kitas ne - tai įrodymas, kad jų vartojamas žodis „Dievas“ suponuoja absoliučiai prieštaringas sąvokas. Kartu tai įrodymas, jog Lietuvos piliečiai, nepaisant vartojamos bendros kalbos, atstovauja skirtingą dvasingumą bei sąžinę. Kitaip tariant, Lietuvos piliečiai skirtingai supranta moralines vertybes, todėl jos nėra kultūriškai vienalytės. Kažkas pasakys, jog taip išvedžiojant analogišką kultūrinę padėtį surasime ne tik Europos, bet visose pasaulio valstybėse. Tikrai taip. Tačiau Lietuvos kultūros pakopą kitų Europos valstybių atžvilgiu parodo statistikos duomenys. Sakykim, duomenys apie korupcijos lygį byloja, kad Lietuva nėra Europos moralinis lyderis bei autoritetas. Atvirkščiai – Lietuva autsaiderė, nes joje yra problemų dėl moralinių vertybių. (Deja, statistika neteikia optimizmo ir dėl savižudybių, alkoholizmo, smurto, emigracijos). Vadinasi, yra problemų su mūsų kultūrine sąmone, nes ji nepakankamai pasisavinusi vakarietiškas moralinių vertybių apibrėžtis.

Kodėl niekaip nepavyksta išsikapanoti iš autsaiderių padėties? Galbūt kultūrinę Lietuvos sąmonę pagerintų pagonybės pripažinimas valstybine religija? Juk, kaip įrodinėja filmo kūrėjai, krikščionybė, primesdama savas vertybes, pagonis prievarta atplėšė nuo jų šaknų, taip sutrikdydama jų dvasinę raidą, todėl jie nebegali realizuoti savo kultūrinės savasties, suponuojančios gilias baltiškas dvasines vertybes. (Filme vienpusišku kalbėjimu apie krikščionybės smurtavimus bandoma sudaryti įspūdį, jog krikščionys išrado karą bei smurtą, o ankstesnis pagoniškas pasaulis tokių dalykų tarsi net nebuvo girdėjęs. Toks pseudoistorinis žvilgsnis žiūrovui akivaizdžiai proteguoja dvasinį pagonybės pranašumą.)

Šiame tekste, kalbant apie filme iškeltus klausimus, liko nepaminėti du labai svarbūs dalykai, tarsi galintys parodyti, jog naująją pagonybę privalu lygiuoti į aukštesnę bei intelektualesnę religinę pakopą nei krikščionybė. Tai teiginys, jog senieji Lietuvos pagonys nebuvo stabmeldžiai ir kad dievų skaičiumi baltų mitologija ne mažiau turtinga nei graikų.

Stabmeldystės sąvokos gimimą galima tapatinti su Abraomo pasirodymu žydų tautos istorijoje. Gyvendamas Artimųjų Rytų civilizacijos lopšyje, Abraomas Dievą suvokia esantį Visagalį visatos Kūrėją. To meto politeistinės kultūros erdvėje Abraomas pademonstruoja nepalaužiamai tvirtą monoteistinį tikėjimą - besąlygišką pasitikėjimą savo Dievu, netgi pastarajam paliepus paaukoti sūnų. Šis dramatiškas, Abraomui ir jo sūnui laimingai pasibaigęs epizodas ne tik parodo, jog Abraomo Dievas privalo užimti pačią svarbiausią vietą žmogaus gyvenime, bet ir tai, kad Jam nereikia žmogaus aukos. Taip į žmonijos sąmonę įžengia Dievas, kuris, priešingai politeizmo dievams, sau negeidžia žmogaus gyvybės, tačiau reikalauja prioritetinės savo padėties. Tad kartu su Abraomo Dievu gimsta ir nauja kultūrinė sąmonė. Monoteistams žydams konfrontuojant su politeistinėmis kultūromis, kartu rutuliojama ir stabmeldystės sąvoka.

Ši sąvoka įgauna apibrėžiamą prasmę tik tuomet, kai judaizmo ir iš jo kilę religiniai mokymai atskiriami nuo pagoniškų.

Kratydamiesi politeistinių religijų primityvumą parodančio stabų garbinimo, filmo autoriai kreipėsi į akademiką Z. Zinkevičių. Jis paaiškino, jog senovės lietuviai garbino ne stabus, bet gamtos jėgas. Tačiau akademiko nebuvo paklausta apie tai, jog iš judaizmo, krikščionybės ir islamo teologinių pozicijų gamtos jėgų garbinimas (panteizmas) tėra ta pati stabmeldystė - pagonybė. Net nesigilinant į teologiją, panteizmas akivaizdžiai nesuderinamas su Abraomo Dievo - visa ko Kūrėjo kosmologine samprata bei iš jos išplaukiančia antropologija. (Esmė ta, kad panteizme Dievas tapatinamas su gamta, o paminėtose religijose - ne. Būtina atkreipti dėmesį, jog filmo teksto autoriai nėra įsisavinę esminių šių religijų sąvokų skirtumų, todėl Dievo sampratos yra suplakamos. Etimologijos dėka jie suranda, jog žodis „Dievas“ reiškia pasaulį bei gamtą (gyvąja prasme) ir kartu teigia, kad Dievas yra visa ko Kūrėjas, t.y., pasaulio bei gamtos. Taigi šiuo atveju Dievas sukuria pats save, kaip materialų Dievą, todėl jis nėra Abraomo Dievas - Dvasia.)

Baltiškos mitologijos palyginimas su graikų - tai filmo kūrėjų noras baltų kultūrinę sąmonę pakelti į tikrai neginčytinai aukštą kultūrinę žmonijos pakopą. Juk niekam negali kilti abejonių dėl kultūrinio senovės graikų išskirtinumo to meto Europoje. Graikų filosofai buvo pirmieji intelektualai, įsitraukę į debatus su pasirodžiusiais Kristaus mokymo sekėjais.

Nors ir labai paviršutiniškai pažvelgus į žmonijos kultūrinę raidą, galima pamatyti, jog pateiktasis palyginimas ne tik kad nėra tinkamas, bet netgi labai nekorektiškas baltų kultūros atžvilgiu.

Senovės žmogaus susidūrimas su grėsmingomis gamtos jėgomis negalėjo nekelti baimės. Taigi baimės jausmas buvo(o ir dabar tebėra) labai stiprus žmogaus mokytojas. Betgi žinoma, jog vėlesniame žmonijos kultūrinės evoliucijos etape atsiranda naujas dvasinis matmuo, pranokstantis baimę – tai sąmoningas apsisprendimas dėl tam tikrų dvasinių vertybių (tarkim, Graikijoje Sokrato pavyzdys). Kitaip tariant, prieš jausmus (aistras) sukyla sąmoningas valios aktas, kuris teikia prioritetą tam tikram žmogaus vidinių dvasinių procesų turiniui.

Kalbant apie Vakarų kultūros raidą, galima įžvelgti maždaug štai tokį algoritmą: gamtos jėgų garbinimas, jų suasmeninimas į galią turinčias dvasias bei dievybes(ankstyvasis panteizmo laikotarpis, su kuriuo siejamos visų civilizacijų ištakos); žmonių - dievų garbinimas (aukščiausia intelektualinė panteizmo išraiška); vieno Dievo, kaip visa Kūrėjo, garbinimas (dalinis Artimųjų Rytų laikotarpis siejamas su Abraomu); vieno Dievo, kaip visa Kūrėjo bei įstatymo davėjo Jo nustatytai pasaulio tvarkai įgyvendinti, garbinimas (žydų istorinis laikotarpis, siejamas su Moze). Galiausiai seka iš Palestinos plintantis istorinio Kristaus mokymas. Tai pats trumpiausias (tik treji metai), tačiau patį didžiausią postūmį dvasingumui davęs laikotarpis (ankstyvasis panteizmas tęsėsi daugelį tūstančių metų).

Taigi grįžtant prie baltiškos mitologijos palyginimo su graikų, galima pastebėti štai tokį esminį dalyką: iki Lietuvos krikšto Lietuvos tautos kultūrinė sąmonė tebuvo sudaryto algoritmo ankstyvojo panteizmo kontekste. Ji nebuvo pasiekusi panteizmo kultūrinės viršūnės, t.y. žmonių – dievų garbinimo. Tai labai svarbu, nes žmogaus sudievinimas parodė išskirtinį jo indėlį, suteikusį svarų postūmį civilizacijos raidai. (Pvz., graikų civilizacijos tyrinėtojų tarpe yra nuomonių, jog netgi medicinos ir gydymo dievas Asklepijus yra realiai gyvenęs asmuo bei labai tolimas Hipokrato prosenelis). Graikijoje klestėjo filosofija, kuri kritiškai galėjo vertinti visus dievus, ieškoti pasaulio tvarkos bei kelti egzistencinį žmogaus klausimą. Tokios filosofijos esmę sudarė savęs pažinimas, kritiškas savo minčių bei elgesio vertinimas, o kartu ir moralinių vertybių ugdymas (savižina - graikiška sąžinės sąvokos ištaka). Todėl graikišką kultūrinę sąmonę labai lengvai absorbavo Kristaus mokymas. Jo esmių esmė buvo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu bei Jo nustatyta pasaulio tvarka ir dvasinių žmogaus savybių ugdymas siekiant bendrabūvio gėrio, kaip Dievo nustatytos tvarkos atitikmens. Kartu nurodant ir žmogaus sąmonės projekcijos kryptį į Kristaus mokymą bei Jį patį kaip žmogiškai gyvąjį Dievą. (Šiandien galima išgirsti nuomonių, jog siekiant idealaus bendrabūvio Kristus Asmuo nėra pati tobuliausia žmogaus sąmonės projekcija. Jam priešpastatomas Krišna. Taip teigiant, akivaizdžiai pamirštama, kad žmonijos į sąmonę  Dievo įžengimo alegorinė simbolika yra visiškai priešinga. Krišna vadelioja trijų galingų baltų žirgų traukiamą puošnų kovos vežimą, o Kristus joja ant labai jau neprestižinio ramaus ir taikaus balto asiliuko). Kitaip tariant, graiko sąmonė žengė į aukštesnę dvasinės evoliucijos pakopą. Priėmę krikštą (žinoma, pradžioje tik maža dalis, jau nekalbant apie epikūrininkus), graikai tapo taip vadinamais dykumos tėvais („dykumos filosofais“), besiformuojančios Bažnyčios mokytojais. Jie ne tik apmąstė Dievą, žmogaus egzistenciją, bet ir sukūrė dvasinių praktikų metodikas, skirtas kylančioms žmogaus aistroms įveikti. (Beje, beveik prieš du tūkstančius metų suklasifikuotos aštuonios aistros gerai žinomos ir šiandienos psichoanalizės moksle. Nors šiek tiek skiriasi terminologija, jos savo esme yra neurozės ligų priežastys. Viena iš aistrų – godumas, tačiau jau kitu aspektu yra dažniausiai linksniuojama priežastis,  kalbant apie visuomenės gerovę.)

Iš labai trumpai pateiktos graikų kultūrinės sąmonės raidos matyti, jog krikštas Lietuvai – tai tikrai labai skaudi invazija į jos kultūrinę sąmonę. Nors dievų skaičiumi baltai galbūt ir nenusileido graikams, tačiau baltų dievai negalėjo lygintis su graikų dėl aukštos intelektualinės pastarųjų personifikacijos. Ne taip, kaip senovės Graikijoje, baltai neturėjo šventyklų, kuriose būtų iškalti, pvz., tokie įrašai: „pažink pats save patį“, virš visko saikas“, „tarp draugų viskas bendra“ ir kt. Tiesa, dabartinėje Lietuvos teritorijoje nuo praeito tūkstantmečio antrosios pusės atsirado labai daug piliakalnių. Galbūt filmo kūrėjai pasakytų: „Juose, nors ir beveik tūkstančiu metų vėliau negu Graikijoje, vienos nuo kitų baslinėmis tvoromis atsiribojusios baltų gentys (įvaizdis pagal Kauno karo muziejuje eksponuojamą piliakalnio rekonstrukciją) savo šeiminės genties klane praktikuodavo „tarp draugų viskas bendra“. Tačiau tokia optimistine versija būtų galima pagrįstai suabejoti. Juk tam, kad galėtų vykti sąmoningi altruistinio draugiškumo ryšiai, būtina vidinių dvasinių procesų dėka įsisavinti kitas dvi nuorodas, skirtas senovės graiko sąmonės evoliucijai. Betgi čia niekas neieškojo nei pasaulio tvarkos, nei Tiesos, nei teisinės demokratinės visuomenės valdymo sistemos, o buvo vadovaujamasi jėgos principu – stipresniojo teise (iš čia tęsiasi skirtingi pono ir baudžiauninko mentalitetai). „Demokratiškiasne“ samprata senovės baltų kultūroje net nekvepėjo. Galiausia, jei taip būtų buvę, tai nereikėtų laukti agresyvaus kryžiuočių pasirodymo ir prūsų genčių asimiliavimo. Atskiros baltų gentys būtų sukūrusios vieningą valstybę, todėl išvengtų skaudžios fizinės bei kultūrinės konfrontacijos. (Kaip teigia istorikai, kryžiuočius pasikvietė su baltų gentimis kariaujantys mozūrai. Šis įvykis lietuvių gentims sukėlė gyvybinę būtinybę jungtis į vieningą darinį, ateityje suvaidinusį lemiamą vaidmenį užkariaujant jau krikštą priėmusias, bet nesusijungusias kaimynines teritorijas. Vėlesnieji lietuviški jų valdovai privalėjo priimti krikštą).

Deja, svarstymas kaip būtų buvę, – nevaisingas. Tačiau gali būti vaisingas klausimas: kodėl šiandien negali išsipildyti Lietuvos piliečių lūkesčiai dėl jų gerovės?

Nors atsakymo naujai ieškoti nebereikia, nes jis peršasi iš jau išdėstyto teksto, tačiau trumpai galima pasakyti taip: visuomenės gerovės lūkesčių išsipildymas tiesiogiai priklauso nuo jos kultūrinės sąmonės augimo.

Ką gi šiandieninei Lietuvos kultūrinei sąmonei galėtų duoti etnokultūriniais pagrindais rekonstruojama baltų religija? Kaip sako rekonstrukcijos iniciatoriai, iš atgaivinto ir  modernizuoto tikėjimo tikintieji galėtų semtis dvasinės stiprybės. Kaip apskritai suprasti dvasinę stiprybę ir iš kur jos semiamasi? Ar lietuvis nepasisemia dvasinės stiprybės po jo mėgstamos krepšinio komandos pergalės? Pasisemia tokios, kad oras virpa ir žemė dreba, o ne vienas dvasiškai sustiprėjęs dar ir uždainuoja „paduok, sesute, kardą“. Bet nebijokit. Mes taikūs. Čia tik dainos žodžiai. Juk mūsų nėra net trijų milijonų... O kaip su sėkmingu verslininku ar politiku? Ar jie nepasisemia dvasinės stiprybės iš savo darbo rezultatų?

Gaila, kad nėra rekonstruotų religijų pavyzdžių. Graikams, italams, prancūzams bei kitoms Europos tautoms net į galvą nešauna mintis bandyti sugrįžti į buvusią kultūrinę savo sąmonę ir kažkaip naujoviškai ją interpretuoti. Suvokiama, kad šiuolaikinėje Europoje krikščioniškas vertybes demoralizuojančios modernybės ir taip jau per akis. Todėl ES vadovai įžvelgia būtinybę periodiškai apsilankyti pas Popiežių, kaip pas neginčijamą moralinį autoritetą. Kartu tai ženklas pasauliui, kad ES nesiduos išmušama iš krikščioniškos kultūros vėžių, nepaisant iš kitų kultūrų plūstančių emigrantų. Europos tautos irgi turi savitas etnokultūras ir jas tikrai gerbia, tačiau nesiruošia senovės priešinti su krikščionybe. Tradicijos ir tinkamo visuomeninio švietimo dėka puikiai įsisavinta, kad tai buvo žemesnės pakopos kultūrinis etapas. (Beje, į ES išrinkti Lietuvos atstovai susidūrė su Lietuvoje nepraktikuojamu dalyku – tai oficialus pareigūno nuoširdumo vertinimas.). Tiesa, vakariečiai maždaug tris kartus ilgiau nei lietuviai ugdė krikščionišką sąmonę, todėl jiems tai savaime suprantama. Nors jie rečiau lanko Bažnyčią nei lietuviai (kuriems tikrai dar reikia paplušėti dėl gilesnio Kristaus mokymo įsismelkimo į sąmonę), tačiau iš Vakarų valstybių mūsų emigrantai nebenori grįžti į tėvynę. Ir ne tik dėl ekonomikos ir švelnesnio klimato. O ir dėl ten vyraujančios aukštesnės kultūrinės pakopos bendrabūvio, kurį simboliškai galima iliustruoti vieno emigranto žodžiais: „Ten būnant man nereikia šunų dresiruotojo patarimo, kad negalima pažiūrėti į akis, nes žinau, kad ten manęs niekas troleibuse agresyviu tonu nepaklaus – ko žiūri?“ Labai daug ką apie dvasingumą, o kartu ir bendravimo kultūrą pasakantis klausimas. Galbūt kitas, labiau socialiai integruotas pilietis tokio klausimo garsiai neištars - jis tik taip pagalvos. Galima būti tikriems, kad tokį klausimą savo vidinių dvasinių procesų dėka „subrandinęs“ asmuo tikrai po to nenueina į Bažnyčią išpažinties. Bet galbūt jis naudojasi krikščioniška simbolika ir aplanko Bažnyčią per didžiąsias jos iškilmes. Galbūt jis nepraleidžia ir krikščionių pasisavintos dvasingos Rasų šventės – Joninių. Viskas gerai – žmogus semiasi dvasinės stiprybės. O ir pasisemia – todėl nepajunta jokio dvasinio diskomforto, kai važinėja savo automobiliu, kurio vieno rato kaina didesnė už trijų dorybingų Jonų bendrai sudėtas metines pensijas. Labai įdomu būtų tokio dvasingo piliečio paklausti, kokį Dievą jis tiki ir kaip Jį supranta? Tai tikrai nebūtų krikščioniškas tikėjimas bei krikščioniška Dievo samprata, o kokia - neverta spėlioti. Tačiau galima būti tikriems, kad jis tikrai neprieštarautų, kad Dievas yra vienas visiems.

Taigi kaip rekonstruotoje pagonybėje galėtų būti suprantama dvasinė stiprybė ir į kokį religinį objektą arba kokią kultūrinę sąmonę projektuos save modernusis pagonis? Ką galima pasakyti apie galimybę projektuotis į visiems vieną Dievą, kuris kaip sakoma filme, žinomas jau penkis tūkstančius metų?

O ką gi nūdienos žmonijai byloja šitie metai? Be įvairiausių samprotavimų byloja dar ir tai, kad maždaug prieš penkis tūkstančius metų atsiradusio rašto dėka šiandieną galima daug ką pasakyti apie Dievo sampratos raidą, o kartu ir žmogaus sąmonės refleksinį objektą.(Beje, seniausias raštas yra šumerų. Rašto kilmė Indijoje penkių tūkstančių metų nesiekia.). Ką reiškia, kad lietuviai iš visos Europos turi daugiausiai Indijos religinės kalbos – sanskrito - žodžių? Tai reiškia, kad mūsų kultūroje tebegyvena Dievas, artimiausias prieš penkis tūkstančius metų Indijos teritorijoje gyvenusių žmonių suvokiamam Dievui. Kitaip tariant, iš visų Europos tautų būtent mūsų lietuviškoje sąmonėje labiausiai užsilikęs ankstyvasis panteizmo laikotarpis, kuriame žmogaus sąmonėje užgimė Dievo abstrakcija. Taigi jeigu iki mūsų sąmonės per užpelkėjusius tankiausius miškus nebūtų prasibrovusi kita kultūrinė sąmonė, tai rašto dėka užrašytų Krišnos apmąstymų, jam vadeliojant kovos vežimą, Jo proteguojamos kastų sistemos – turėtume laukti. Kaip ir šachmatų žaidimo su gyvais žmonėmis nukertant jiems galvas dar tektų laukti. Ir filosofijos apie žmogaus egzistenciją, jo santykį su kitais, pagarbą žmogui bei jo gyvybei – dar lauktume. Ir netgi galbūt lauktume „raganų“ deginimo, krikščioniškų konfesijų tarpusavio karų, o po to atgailavimo, jog padaryti dalykai radikaliai prieštarauja Kristaus mokymui. Ir daug dar ko tektų laukti iki pasiektume tam tikrą dvasinės raidos pakopą. Filmo kūrėjai labai apgailestauja, kad tokį „romantišką“ laukimą prieš tūkstantį metų nutraukė mus barbarais vadinantys ir Evangelija aktyviai mosuojantys krikščionys. (Bet iš tiesų argi mes barbarai? Pasirodžiusius krikščionis ir jų Dievu patikėjusius mes pagarbiai sudeginome - paaukojome savo dievams.)

Taigi akivaizdu, kad senosios religijos rekonstrukcija neturi jokių galimybių pasiūlyti ką nors kultūriškai nuoseklaus. Prieš akis neturint vientisos ašies, aplink kurią galėtų suktis kultūrinė raida (baltų kultūrinę ašį nutraukė krikščionybė), bet koks bandymas moderniai rekonstruoti senąją religiją tegali nuvesti į religinę, o kartu ir kultūrinę eklektiką.

O ir be oficialaus eklektikos įteisinimo mišri kultūrinė sąmonė, pripažįstanti visiems vieną Dievą, jau senokai persmelkusi Lietuvą. Tokią sąmonę ypač taikliai apibūdina liaudies posakis: „du lietuviai - trys partijos“. Deja, posakis nedaro nuorodos į aukštą politinę kultūrą, o kartu ir į visuomenės gerovės perspektyvą. Priešingai. Šis posakis suponuoja neigiamas dvasines asmens savybes, kurios tą asmenį veda į jo užsibrėžtų tikslų realizavimą bet kokiomis priemonėmis. Taip suformuluotas žmogaus siekis yra kertinis jėgos filosofijos akmuo. Politikoje pirmiausia tai būtų asmeninių savo ambicijų bei savanaudiškumo iškėlimas virš kitų ir visuotinai siekiamo tikslo. Jėgos filosofija (arba sėkmingo žmogaus filosofija) išveda savo Dievo sąvoką – tai žmogus bei jo paties apibrėžiami poreikiai. Argi galima būtų sakyti, jog tam tikras modernus žmogus, mylėdamas gamtą bei joje medituodamas (iš Dievo „siurbdamas energiją“), nepasisemia dvasinės stiprybės? Žinoma, kad pasisemia. Ir ne kokios nors nemoderniu Kristaus mokymu apribotos, bet tokios, kuri užtikrina jo paties išrutulioto dvasinio turinio realizaciją. Štai kas yra žmogaus sąmonės projekcija į visiems vieną Dievą, kuris žinomas jau penkis tūkstančius metų.

Reikia pasakyti, kad filme nuskambėjusi mintis apie pagoniškus krikščionis iš dalies teisinga. Lietuvos Katalikų Bažnyčia aktyviai skiria papildomą dėmesį tokiems klausimams. Žinoma, kalbama ir apie tokias „smulkmenas“ kaip spjaudytis per petį, belsti į medį, nesisveikinti per slenkstį ir pan. (Beje, labai įdomu, kaip naujosios pagonybės autoriai savo liturgijoje, dvasinės stiprybės sėmimui išnaudotų senovės pagonims privalomų atlikti ritualų gausybę?).

Taigi, kad tautos sąmonė niekaip negali atsiskirti nuo pagoniškų dvasinių galių, byloja ir Bažnyčia. Ją lankantys ir save vadinantys krikščionimis kartu apsilanko, ir pas astrologus, pranašautojus, būrėjus bei pan. (Nekalbant apie žiauresnius būrimus, reikia tikėtis, kad šiais laikais, merginos, norėdamos vaikinų dėmesio, nebekapoja katinams kojų ir neužkasinėja jų ten, kur vaikšto jų geidžiamieji). Pagoniška sąmonė siejama ir su krikščioniškų simbolių naudojimu, tikint, jog tokie simboliai veikia nepriklausomai nuo juos naudojančio žmogaus dvasinių procesų, t. y., teisingo santykio su Dievu ieškojimo, o tai reiškia, teisingo santykio su kitu žmogumi  apibrėžties.

Galbūt tikrai mūsų tautos daugumai krikščionybė per sunki. Tariamą laisvę varžančios moralinės normos, sąmoningi valios aktai, dvasinė kova su puikybės, godumo, tuštybės bei kt. aistromis ir t.t. Betgi tokie dalykai neatsiejami nuo asmens brandos klausimo, jo dvasinio bei moralinio ugdymo. Kokia gi Lietuvos mokykla galėtų pasakyti, jog joje geriau ugdomos moralinės vertybės nei Bažnyčioje? Žinoma, jog tai retorinis klausimas. Kad krikščioniška sąmonė svetima ir visiškai nesuprantama filmo autoriams, byloja filme nuskambėjusi štai tokia frazė: „krikščionys tėra nežinia ką sau įsivaizduojantys, didesnę visuomenės dalį atmetantys užsidarėliai“. Teiginys, kad krikščionys atmeta didesnę visuomenės dalį, parodo galutinį analfabetizmą kalbant apie Kristų bei Juo besekančius. Esmė ta, kad Kristus savo mokymą siekė paskelbti visam pasauliui. Žmonės, besilaikantys (bent jau nuoširdžiai besistengiantys laikytis) Kristaus mokymo bei šį mokymą perduodantys kitiems (ne tik žodžiu, bet ir savo pavyzdžiu), turi teisę vadintis krikščionimis. Krikščionys daugiskaitoje vadinami Bažnyčia (taip vadinamas ir pastatas, į kurį jie susirenka). Taigi kalbėjimas, kad krikščionys uždari pasauliui, yra nelogiškas krikščionių kaip tokių  atžvilgiu. Krikščionys pasauliui privalo būti atviri. Tai krikščionybės dogma. Jeigu kalbama apie kokią nors religinę bendruomenę, kuri atmeta kitą visuomenės dalį, tai reiškia, jog kalbama ne apie krikščionis, nors jie save taip ir vadintų bei naudotų krikščionišką simboliką .Bet tebūnie tai nesvarbu, nes dėl visiško krikščionybės neišmanymo netinkamai suformuluotas teiginys nepanaikina egzistuojančios realybės. Kaip byloja tikrovė, viskas vyksta atvirkščiai: Kaip ir privalo būti, Bažnyčia atvira visiems. Tačiau ne kiekvienas savo dvasiniuose ieškojimuose, savo minčių bei poelgių apmąstymuose subręsta tiek, kad įžvelgtų Kristaus mokymo prasmę savo dvasinei raidai bei iškeltų egzistencinių klausimų atsakymui.

Galiausiai būtina paklausti: kokia gi sąmonė - krikščioniška ar pagoniška - uoliau tarnauja moraliniam nuosmukiui: žiaurumams, nusikaltimams, okupacijoms, ideologijoms? Iš kur sėmėsi dvasinės stiprybės mūsų rezistentai ir tremtiniai: ar sunkiaisiais savo gyvenimo momentais jie kreipėsi į labai gerai matomus objektus – Saulę, Mėnulį ir pan., ar jiems savo sąmonėje užteko kryžiaus įvaizdžio bei projekcijos į jį?

Išvada:

Filmas „Didžioji Lietuva. Lietuvių kalbos istorija“ yra ypač tendencinga propagandinio - ideologinio pobūdžio profanacija, kuri akivaizdžiai veda į kultūrinį supriešinimą, o kartu ir į visuomenės narių nepagarbą vienas kitam. Filmas neskatina intelektinio kritinio mąstymo, išsamesnio Lietuvos kultūrinės raidos supratimo, o yra nutaikytas į žmogiškuosius jausmus tarsi siekiant teisingo revanšo. Todėl šis filmas, užuot pasitarnavęs lietuvių tautos švietimui bei kultūros puoselėjimui, daro visiškai priešingą poveikį žmogaus sąmonei. Paminėti dalykai neatsiejami nuo Lietuvos Valstybės stabilumo, o kartu ir jos piliečių gerovės. Belieka tik stebėtis, kaip tokio neobjektyvaus turinio filmą galima susieti su ES programa ir LRT kultūra.

Komentarai