Pradžia / Radikaliai
 

ŠV. RAŠTO IR MOKSLO SINTEZĖ. Biologijos ir tikybos mokytojams

2017 – 03 – 01 versija. Kopijavimas ir platinimas neribojamas.

Stasys Gliaudys
2017 m. Kovo 18 d., 11:41
Skaityta: 45 k.
ŠV. RAŠTO IR MOKSLO SINTEZĖ. Biologijos ir tikybos mokytojams

Sukurti ar evoliucionavę?

II dalies fragmentas

Ar tikrai žuvys lipo iš vandens gyventi į sausumą?

     Kokios turėjo būti priežastys, kad žuvys liptų iš vandens ir mėgintų išgyventi ant žemės? Gal taip atsitiko ten, kur vandens telkiniai trumpam beveik išdžiūdavo, arba kur jų džiūvimas vyko labai ilgai ir lėtai? O gal žuvys iš vandens lipo ten, kur joms pritrūkdavo maisto?

     XX amžiuje buvo užteršta šimtai ežerų ir upių, žuvys masiškai gaišo, tačiau nė viena iš jų nebandė keltis į sausumą. Žuvys užprogramuotos gyventi vandenyje ir niekada savo noru neis į sausumą. Varganas žuvų šliaužiojimas žeme remiantis pelekais, tai evoliucinis mitas, kurio niekas net nemėgina įrodyti eksperimentais.

     Žiūrint iš evoliucijos taško sausumoje turėjo būti pranašesnės tos žuvys, kurių pelekai darėsi panašesni į dabartinių sausumos gyvūnų kojas. Tačiau faktai byloja ne apie pelekų pokyčius sausumoje, o nesuprantamą žuvų metamorfozę  joms dar tebegyvenant vandeny.

     „Iki šiol mokslininkai manė, kad pirmoji į sausumą išlipusi žuvis judėjo tik priekiniais pelekais, nes dubens pelekai buvo maži ir silpni. (...) O užpakalinės kojos jų palikuonims užaugo gerokai vėliau.“ (Žuvų pelekai tapo kojomis / Iliustruotasis mokslas. 2014. Nr. 8. P. 35) Tačiau gerai išsilaikiusių Tiktaalik fosilijų atradimai byloja, jog šie gyvūnai pasižymėjo ne tik dideliais priekiniais pelekais su tvirtais pečiais, alkūnėmis, daliniais riešais, bet ir tikru dubeniu, lanksčiu kaklu bei klubu, kas visai nebūdinga žuvims. Paslankus klubo sąnaris „leidžia peleku irtis kaip irklu ir žengti kaip koja. Remdamiesi šiais atradimais mokslininkai padarė išvadą, kad visi keturi pelekai tuo pačiu metu virto kojomis, kai gyvūnai dar tebegyveno vandenyje. (Tai ypatingos reikšmės mokslo faktas. Jis byloja, kad atrankos, paliekančios sausumoje geriau prisitaikiusias žuvis, nebuvo!! - aut. past.)

     Tačiau kaip žiaunos tapo plaučiais? Mokslininkų teigimu, Tiktaalik  ir kitiems pereinamiesiems gyvūnams išsivystė primityvūs plaučiai tam, kad jie galėtų prisitaikyti gyventi seklumoje.“ (Žuvų pelekai tapo kojomis / Iliustruotasis mokslas. 2014. Nr. 8. P. 37)

     Atleiskit, bet tai vaikiškas paaiškinimas. Plaučiai išsivystė todėl, kad galėtų gyventi sausumoje, kojos – kad galėtų eiti, sparnai - kad galėtų skristi, ilgas kaklas, kad galėtų aukštai pasiekti... Kaip tokie originalūs ir tobuli sprendimai (plaučiai, kojos, sparnai...) galėjo atsirasti be proto pastangų?

     Kodėl vandens gyviams plaučiai neišsivystė anksčiau? Kaip prieš 375 mln. metų atsirado dvikvėpės žuvys, kurių genomų azotinių bazių seka daugiau kaip 30 kartų viršija žinduolių, t. tarpe ir žmogaus genomą? „Genomo dydis turėtų būti proporcingas genetinės informacijos kiekiui ir evoliucijos lygiui. Apskritai taip ir yra. Tačiau yra ir akis badančių neatitikimų. Ypač stebina labai dideli aukštesniųjų (žiedinių – aut. past.) augalų ir amfibijų genomai.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Amfibijos arba varliagyviai, Lietuvoje jų yra 13 rūšių.

     Dvikvėpės žuvys - tai žuvys kvėpuojančios ir žiaunomis, ir plaučiais. Kadangi jų kaulų struktūra panaši į keturkojų gyvūnų jos savo pelekų dėka gali judėti sausuma. Dvikvėpių žuvų dar aptinkama Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje. Jos laikomos roplių, paukščių ir žinduolių protėviais - trūkstama grandimi tarp žuvų ir sausumos gyvūnų.

Protopterus – vienintelė šiuo metu gyvenančių afrikinių dvikvėpių žuvų gentis, jai priklauso 4 rūšys. Dažniausiai gyvena sekliuose vandenyse, pelkėse, bet pasitaiko ir dideliuose ežeruose, pvz., Viktorijos. Protopterus įsiraususios į išdžiuvusio vandens telkinio dumblą gali daug mėnesių ištverti be vandens, nes kvėpuoja plaučiais. Vandeny kvėpuoti negali. Plėšrios, minta vandens bestuburiais. Dauginasi lietingo sezono pradžioje. Kiaušinėliams paruošia lizdus, juos saugo. Išsiritę jaunikliai primena buožgalvius, turi išorines žiaunas.

     Lepidosiren paradoxa – vienintelė amerikinių dvikvėpių žuvų rūšis. Gyvena pelkėse ir lėtai tekančiuose vandenyse. Biologija analogiška kaip Protopterus. Australinė dvikvėpė (lot. Neoceratodus forsteri) priklauso kitam, vienaplaučių, dvikvėpių būriui. Australijoje tai vienintelė ir endeminė dvikvėpių šeimos rūšis. Fosilijos rastos Naujajame Pietų Velse byloja, kad ši žuvis beveik nepasikeitė per pastaruosius 100 mln. metų. Gyvena lėtai tekančiose upėse ir stovinčiuose vandenyse. Plėšri. Skirtingai nuo dviplaučių dvikvėpių ji negali ištverti visiško vandens telkinio išdžiūvimo.

     Jeigu šie sutvėrimai tikrai būtų buvusi tarpinė grandis tarp žuvų ir sausumos gyvūnų, tai per 100 mln. metų jie turėjo „išnykti“ tapdami vienu ar kitu keturkoju gyvūnu, bent jau varliagyviu. Tačiau jie kažkodėl nesikeitė! Žinoma, galima teigti, kad tai nekitusių dvikvėpių žuvų atšaka, užėmusi laisvą gamtos nišą.

     Evoliucijos teorijos šalininkai teigia, kad gyvybės formos nuolatiniame kitime. Tačiau šalia „šiuolaikinių“ organizmų, atsiradusių santykinai neseniai, Žemėje apstu gyvybės formų mažai pasikeitusių per milijonus ir milijardus metų. Pvz., tokios pat kirmėliškosios sraigės (Vermetus forgoi) gyveno ir prieš 500 mln. metų; rišapelėkė žuvis, laikyta išnykusia prieš 70 mln. metų. Akivaizdu, jog eilės organizmų evoliucija nevyksta? Kas ir kaip valdo pokyčių mechanizmą?

     Tuo tarpu biologijos vadovėlyje XI – XII klasei rašoma. „Jeigu DNR nedarytų klaidų neturėtume genomų ir požymių įvairovės. Organizmai negalėtų prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Galiausiai tokia organizmų rūšis neevoliucionuotų ir išnyktų.“ (V. Kučinskas, P. Stankevičienė. K., 2013. P. 123.)

     Biologų nesugebėjimas paaiškinti faktų jau atkreipė tiksliųjų mokslų atstovų dėmesį. Michael Brooks (Maiklas Bruksas) – kvantinės fizikos daktaras savo knygoje griauna nepaliaujamo kitimo ir lytinio dauginimosi pranašumo mitus. „Remiantis tradiciniu aiškinimu, rūšys, kurios nemaišo genų (nesidaugina lytiškai, aut. past.), neišgyvena natūralių mutacijų ir kintamų aplinkos sąlygų (...). Bet 2000 m. Harvardo universiteto mokslininkai šį argumentą apvertė aukštyn  kojomis. Jie tyrė bdeloidines verpetes (Rotifera bdeloidea), mikroskopinius vandens padarus - puikų žuvų mitalą. Verpačių galima rasti visur, kur tik yra vandens: tvenkiniuose, ežeruose, pakelės balose, net drėgnoje dirvoje, kerpėse ir samanose. Tikrai nerasite tik verpetės vyriško organizmo. Šie padarai dauginasi nelytiškai ir taip daro jau ilgiau, negu atrodo įmanoma. (...) 360 verpečių rūšių išgyveno nepakitusios jau 70 milijonų metų. Šį atkaklų išgyvenimą, paniekinusi geriausias biologų teorijas, Johnas Maynardas Smithas (ilgametis evoliucinių biologų vadovas, velionis, aut. past.) pavadino „evoliuciniu skandalu“. (13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 183 – 184)

Komentarai