Dalykiškas žvilgsnis į heideggerišką būtį

Tačiau, atidžiau pažvelgę į pagrindines Heideggerio ištaras, galime atrasti raktą į sudėtingą filosofiją bei jo keliamą esminį būties klausimą. Tas raktas yra žodis laikas. Šis žodis - tarsi nūdienos mokslinių ir filosofinių idėjų sankirta. Laiko sąvoka leidžia grįžti prie kalbos, galinčios konstruktyviai formuluoti tokius klausimus, kurių fone atsiskleidžia iki šiol mažai tyrinėtos (tiksliau, visiškai netyrinėtos) tam tikros graikų ir Tolimųjų Rytų filosofijų esmės. Šiandien mokslinė laiko problema išspręsta – laikas atsiranda kartu su materija, t.y., laikas yra materijos egzistencijos matas. Kita vertus, mokslui priėjus tam tikrą savo galimybių ribą tiriant materijos subatomines daleles, t.y., kvantinei fizikai stebint subatominių dalelių turimas savybes (dalelių sietį), eksperimentinis mokslas priverstas pripažinti, jog tos savybės tėra tam tikro nematerialaus poveikio pasekmės. Nematerialumo sąvoka būtina ne tik dėl to, jog mokslas neturi jokių galimybių prasiskverbti už materijos egzistenciją apibrėžiančios Planco Ribos, bet ir todėl, kad anapus tos Ribos egzistuojantis reiškinys nebepaaiškinamas einšteinišku erdvėlaikiu, esančiu nūdienos kvantinės fizikos, Didžiojo sprogimo bei kosmologijos pagrindu. Tačiau nematerialumo sąvoka - tai tik mokslinę fantaziją žadinanti vizija: fizikos požiūriu, ji niekam tikusi, nes eksperimentinis mokslas neturi jokių galimybių apie ją kažką pasakyti. Nepaisant to, mokslininkai  bando žadinti savo vaizduotę todėl grįžta prie laiko ir taip atsiranda tam tikros painiavos. Pavyzdžiui, žymus fizikas, Nobelio premijos laureatas I. Prigožinas teigia, jog laikas ankstesnis už egzistenciją. Bet tai ne kas kita, o metafizinė mokslininko pretenzija, bandant tikrovę apibrėžti objektyviai, ir todėl laikui norima suteikti nematerialios būties ar nebūties prasmę. Kita vertus, tokia laiko samprata sutampa su aristoteliška Būtimi, iš kurios prasideda visa materiali egzistencija.

Kaip yra su Heideggerio laiku?

Heideggeris sako: „Būtis ir laikas“ (taip jis pavadina savo pagrindinį veikalą). Jam būtis ir laikas koekstensyvūs, t.y. būtis egzistuoja laike, o tai reiškia, jog, atsakius į klausimą, kas yra laikas, galima bandyti apibrėžti ir būties egzistenciją. Akivaizdu, jog naudojant pragmatišką kalbą negalima kalbėti apie laiką kaip apie abstrakciją, t.y. laiko nesusieti su tam tikrais įvykiais bei reiškiniais. Heideggeris laiką sieja su būtimi. Būties paieškos tarsi suponuoja tiesos apie žmogų ir pasaulį ieškojimą bei norą pabėgti nuo materializmo teikiamo žmogaus ir pasaulio paaiškinimo, iš esmės suponuojančio daugybę neatsakytų klausimų. Deja, Heideggeriui to padaryti nepavyksta ir priežastis labai paprasta: Heideggeris suplaka Aristotelio metafiziką su krikščioniška teologija ir, apkaltinęs Aristotelį, jog šis pateikia klaidingą Būties sampratą, nulėmusią Vakarų filosofinę nuostatą, grįžta prie Parmenido. Tačiau grįžta ne kaip viskuo abejojantis ir taip ieškantis tiesos filosofas, o kaip tarsi žinantis atsakymą, jog žmogus bei jo sąmonė tėra „aklos“ materijos produktas t.y. sąlygotas materialistinės - ateistinės ideologijos bei darvinistinės antropologijos. Todėl Heideggerio laikas prikaustytas prie materialios egzistencijos (laiko atžvilgiu materija pirminė). Tai reiškia ne ką kita, o tai, jog būtis ir laikas gali egzistuoti tik materialioje egzistencijoje, t.y. laikas, kaip ir dera, moksliškai užima atitinkamą vietą einšteiniško erdvėlaikio materialiam paaiškinimui. Toks požiūris atitinką radikalųjį materializmą, atmetusį aristotelišką būties metafiziką kaip niekam tikusią. Aristotelio laiko samprata taip pat sutampa su einšteiniška, tačiau aristoteliška būtis priešinga heideggeriškai. Anot aristoteliškos filosofinės mąstysenos, kai Dievas (čia Dievas tapatinamas su Būtimi) panoro sukurti pasaulį, tuomet pasirodė tapsmas, o kartu ir laikas, kaip fizinio pasaulio tapsmo matas (t.y. laikas, kaip materijos egzistavimo matas). Taigi, aristoteliškoje mąstysenoje Būtis nepavaldi laikui, ji yra anapus laiko, o tapsmas priešingai – visuomet vyksta laike. Kitaip tariant, Aristotelio Būtis yra ankstesnė už materialią egzistenciją, o Heideggerio priešingai – būtis randasi egzistencijoje, t.y. būtis atsiranda žmogui mąstant bei kalbant. Taigi stulbinantis paradoksas: naujausių mokslo žinių kontekste Heideggerio mąstysena yra anachronistinė, o Aristotelio, gyvenusio daugiau kaip prieš du tūkstančius metų, – geniali ir ji atitinka nūdienos mokslo teikiamą pasaulėvaizdį, talpinantį nematerialų veiksmą. Aristotelis pateikia tokią filosofinę pasaulėvaizdžio įžvalgą, kurios to meto pasaulyje neturėjo jokios tautos mitologija, išskyrus judėjišką religinę tradiciją. Deja, ši esmių esmė praslysta pro orientalistikos šalininkus, teigiančius, jog pasaulinės filosofijos kontekste graikų filosofija nūdienoje nėra reikšminga. Galbūt tai galima paaiškinti tuo, kad Rytų religinė tradicija grindžiama save išliejančios dievybės samprata, t.y. panteizmu, kuriame nėra aiškaus materijos ir nematerialios dvasios atskyrimo, todėl Tolimųjų Rytų mąstytojai pasilieka panteistais. Kitaip tariant, rytietiškame panteizme filosofinė nematerialumo samprata nebuvo atitinkamai išrutuliota, tad ir nūdienos vakarietiškame panteizme būtis arba nebūtis tapatinama su materija – energija bei jos sąveikos jėgomis.

Tad didžiulis Heideggerio nuopelnas yra tas, jog, nepaisydamas jį sąlygojančio materialistinio pasaulėvaizdžio, jis išdrįsta kalbėti apie būtį, kurią modernioji filosofija seniai buvo pamiršusi, ir tokiu kalbėjimu tarsi žadina viltį atskleisti „švarų,“ pirmapradį pasaulį. Tačiau, kaip matome, heideggeriškas antropocentrizmas modernaus nūdienos mokslo žinių kontekste neišlaiko kritikos. Kitaip tariant, nūdienos mokslo įtakoje antropocentriškos pasaulėžiūros visuomenės dalis turi patirti gilų sukrėtimą. Akivaizdu, jog didesnės vakarietiškos visuomenės dalies pasaulėžiūra yra uzurpuota filosofinio ir „moksliško“ naujojo panteistinio pasaulėvaizdžio, kurį bandoma patalpinti į energetiniu tvermės dėsniu apibrėžtą uždarą materijos – energijos „katilą“. Tačiau šiandienių mokslo žinių kontekste tokia pasaulėžiūra yra ne kas kita, o tik tam tikroms visuomenės švietimo institucijoms gėdą darantis anachronizmas. Kaip, anot I.Kanto, naujam žvilgsniui į metafiziką išeitis yra „Koperniko posūkyje“, taip nūdienoje analogiškas „posūkis“, sužadinantis žmogaus intelekto postūmį objektyvios tikrovės vaizdiniui bei sampratai, yra einšteiniškas erdvėlaikis, padėjęs pagrindus kvantinei mechanikai (kvantinei fizikai), Didžiajam sprogimui bei nutiesęs kelią kosmologijai ir Vieningo lauko teorijos kūrimui. Modernaus mokslo dėka šiandien galima kalbėti apie nematerialumo sąvoką, leidžiančią nūdienos filosofams pragmatiškai pažvelgti ne tik į būties metafiziką, bet ir kritiškai vertinti daugelį ankstesnių filosofinių ginčų. Būtent nūdienos mokslo teikiamų žinių dėka reabilituojama Heideggerio atmesta aristoteliška filosofinė nuostata, iškėlusi realų nematerialaus pirminio Intelekto egzistavimą. Deja, Heideggerio filosofija neperžengia pamatinės materializmo ribos, o tiems žmonėms, kurių vaizduotėje tebevyrauja materialistinis pasaulėvaizdis, sąlygojantis jų pasaulėžiūrą, sukuria tik tam tikrą tokios ribos peržengimo iliuziją, įkalinančią jų mąstyseną. Tenka apgailestauti, jog materialistinė – panteistinė mąstysena nėra atspari labai keistiems, o nūdienos įvairiapusiškų žinių fone labai primityviems tikėjimams, religijoms bei iš jų plaukiančioms įvairioms ideologijoms. Joms „plukdyti“ labai tinkamas šaltinis yra Heideggerio „švarios būties“ ieškojimai.

Tad kokia pagrindinė priežastis, dėl kurios heideggeriška būtis labai paranki ideologiniams konstruktams?

Pavyzdžiu paimkime Eurazijos idėjos autoriaus Aleksandro Dugino kuriamą antivakarietišką ideologiją. A. Duginas puikiai supranta tam tikro žmogaus tikėjimo reikšmę, todėl Heideggerio būties ieškojimą daro antivakarietiškos ideologijos filosofine ašimi. Be to, ir pats Heideggeris savo laiku priklausė nacių partijai, kurioje tam tikras tikėjimas užėmė ypač reikšmingą vietą. Trauka jo filosofijai paaiškinama nesunkiai. Žmonijos ieškojimų kelyje būties sąvoka tarsi veda į autentišką pasaulio pažinimą ir taip žadina bandymą atsakyti į egzistencinius klausimus atmetant krikščionišką kultūrą, kaip tokį pažinimo procesą trikdančią. Tačiau tokie dalykai gali būti priimtini tik antiaristoteliškai, t.y. panteistinei mąstysenai. Reikalas tas, jog pastaraisiais dešimtmečiais agresyvios materialistinės ideologijos fone maskvietiškieji filosofijos intelektualai ignoravo klasikinę vakarietišką filosofiją ir ryžtingai pasirinko orientalistinę kryptį, kuri neatsiejama nuo panteistinės mąstysenos. Negalėtume sakyti, jog komunistinė diktatūra į tai žiūrėjo pro pirštus, tačiau tokia kryptis buvo palankesnė materialistinei ideologijai nei jai radikaliai priešinga aristoteliška mąstysena. Jei plačiau nenagrinėjami sąmonės, sielos, dvasios ar panašūs klausimai, tai filosofinėje plotmėje panteizmas neprieštaravo moksliniam materializmui, nes žmogaus apibrėžimas tilpo į energetinės tvermės dėsnio rėmus. Savaime aišku, tam tikros orientalistikos studijos nereiškė, jog taip bandoma, pavyzdžiui, kinų kultūrinį identitetą perkelti į rusų tautos sąmonę. Todėl visuomenėje susiformavo unikalus antropocentrizmas, nepaliekantis vietos kritiniam mąstymui bei iš jo išsirutuliojančioms vertybinėms – dorovinėms sampratoms. Kitaip tariant, atsirado visuomeninė sąmonė, kuri bet kokias žmogaus užgaidas tenkinančias idėjas gali pripažinti teisingomis ir todėl nekvestionuojamomis. Tad tokių idėjų autoriai pripažįstami naujaisiais mesijais ir žodis „demokratija“ iš jų žodyno išnyksta. Tiesa, tokia diktatūroms pavaldi panteistinė sąmonė turi senas istorines tradicijas, kurios siejasi ir su krikščionybe. Iš Kijevo Rusijos perėmusi krikščionybę, Maskva Dievo valią tapatino su caro valia, todėl ir nūdienos carui aukšti krikščionybei atstovaujantys asmenys bučiuoja rankas bei puola prieš jį ant kelių. Ką panteistinė sąmonė turi bendra su šiandienos Rusijos ideologija bei politine perspektyva, puikiai apibendrina Nina Chruščiova – buvusio Sovietų Sąjungos Centro Komiteto pirmojo sekretoriaus proanūkė. Tarptautinių santykių profesorė N.Chruščiova konstatuoja: „Rusija nesimoko. Ji nesigaili. Neatsiprašinėja. Ji nejuda į priekį, nes vis dar valdoma minčių apie praeitį. Mes vaikštom ratais. Viskas, ką turime, – praeitis. Praktiškai neturime ir dabarties.“ Taigi, N.Chruščiova teigia, jog norint žmogaus sąmonei bei visuomenei evoliucionuoti būtina kritiškai įvertinti praeitį ir nebekartoti to, kas buvo blogis.

Be to, ši citata ne kas kita, o esminio heideggeriškos ir aristoteliškos mąstysenos skirtumo pasekmės pastebėjimas: keliaudami atgal tarsi į „švarią būtį“, grįžtame į panteistinę sąmonę, kurioje žmogus tampa savo užgaidas tenkinančiu ir nebesivystančiu centru, tačiau, jei sekame Aristoteliu, tuomet galime kritiškai, objektyviai vertinti savo mąstyseną bei veiksmus aukštesnio intelekto ir kito žmogaus atžvilgiu.

Taigi ir Lietuvoje aktualus klausimas: ar didžiulis noras grįžti į ankstyvąją, archajinę būtį visuotinai nesugrąžins žmogaus į sąmoningą vergystę savo susikurtiems tikėjimo objektams?