Broliukų žemės muzika: nepažinta Latvija (video)

Pirmiausia neturime galimybės žiūrėti Latvijos televizijos kanalų (tik per palydovinę televiziją, ir tai toli gražu ne viską). Latviška spauda mūsų beveik nepasiekia. Latvistika – nepopuliari.

Lietuvos melomanai sovietiniais laikais vykdavo į Latviją, Estiją.

1975 m. Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“ pirmieji pastatė latviai – Latvijos Valstybinis Valmieros dramos teatras, tiksliau, mimas, režisierius, scenografas, choreografas ir dailininkas, puikiai lietuviškai mokantis Modris Tenisonas.

Rygoje vyksta daug įdomių koncertų: į Latvijos sostinę lietuviai ir kitų šalių gyventojai kadaise traukė pamatyti net Nicko Cave’o, „Iggy Pop & The Stooges“, Lisos Gerrard („Dead Can Dance“), Laurie Anderson ir kt.

1999–2007 m. Latvijos Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga – žymi latvių tautosakos tyrinėtoja, saulės dainų ir visuotinės dainų duomenų bazės bendraautorė, kelių knygų knygų autorė, kurios pačios atliekamų dainų galime pasiklausyti ne vienoje kompaktinėje plokštelėje.

Nuo 2002 m. veikiančio Latvijos muzikos informacijos centro vadovė Inara Jakubonė pasakojo besidžianti galėdama populiarinti latvišką muziką: nuo etnikos, folkloro iki roko ir džiazo.

Nereikėtų pamiršti, kad Latvijoje latvių tėra 59,2 proc., o Lietuvoje lietuvių –­ 84,6 proc. (2007–2008 m. duomenys).

Latvijoje latviškumą stengiamasi išsaugoti per kultūrą. Ar mes, turėdami demografinį pranašumą, galime tuo pasigirti? Kodėl, kai kam nors pasakoju apie Latviją, beveik visada nuskamba nejuokingas juokelis apie „žirgo galvą“? Ar tai – viskas, ką žinome apie artimiausius brolius ir seseris? Ar ir vėl reiškiasi pagrindinis lietuvių charakterio bruožas pavydas ir panieka ne savo kiemo „chebrai“?

Su latviais mes, lietuviai, turime daug panašumų. Kalbant apie roko muzikos ištakas bei etnikos atnaujinimą, reikia pripažinti, kad visos trys Baltijos valstybės –­ Lietuva, Latvija ir Estija – buvo laisviausios sovietijoje, tačiau vis dėlto nuo latvių ir estų atsiliekame. Galime skųstis, kad neturėjome tokių galimybių kaip estai, kurie dar apie 1970-uosius beveik nevaržomai klausydavosi Suomijos radijo, žiūrėdavo Suomijos televiziją. O latviai –­ preciziškesni, livoniško charakterio.

Tačiau įdomiausia, kad latviai į lietuvius žiūri labai teigiamai. Pažįstu nemažai latvių, kurie lietuvių kalbą išmoko „tiesiog sau“. Vienas tokių – žymus latvių etninės muzikos gaivintojas Valdis Muktupavelis, mums žinomas kaip knygos „Pasaulio muzika“ autorius. Jo žmona – Latvijos kultūros akademijos Lituanistikos centro vadovė Rūta Muktupavela. Taip pat – Latvijoje žinomi muzikantai Maris Muktupavelis ir Zigfrydas Muktupavelis. Nors, kaip pusiau juokais sako ponas Valdis, jie nėra giminės, „Muktupavelų klano“ įtaka Latvijos kultūrai nemenka.

Latvijos muzikos informacijos centras, leidžiantis gausybę leidinių ir kompaktinių plokštelių, pristatančių Latvijos tradicinę, folko, etninę, roko, džiazo ir popmuziką, akcentuoja atsiribojantis nuo „liaudies muzikos“, kuri atspindėdavo sovietinę kultūros politiką. Etninės muzikos branduolys – kopa (bendraminčių grupė). Tokios grupės ne tik dainuoja, bet ir renka folklorą, domisi istorija, muzikos instrumentais, kartu praleidžia laiką.

Įtakingiausi folkloro ansambliai, susikūrę daugiau kaip prieš 30 metų, –­­ „Skandinieki“, „Senleja“, „Madonas skandenieki“, „Savieši“, „Dandari“. Apie 1985–1986 m. folkloro ansambliai prisidėjo prie vadinamosios „dainuojančios revoliucijos“, trukusios iki Latvijos Nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. rugpjūčio 21-ąją.

1993 m. latvių grupės „Iļģi“ lyderė Ilga Reizniecė įvedė terminą „postfolkloras“, kuris glaudžiai siejasi su pasaulyje populiariais stiliais, vadinamais įvairiais vardais (neofolkas, postfolkas, antifolkas, psichodelinis folkas, apokaliptinis folkas ir kt.). Nors postfolkloro ištakos siekia XX a. 7-ojo dešimtmečio muzikinius judėjimus Amerikoje ir Europoje (ypač –­ Anglijoje ir Vokietijoje), „Iļģi“ gyvuoja nuo 1981 m.

Panašią muziką Latvijoje groja ir grupės „Grodi“, „Rasa“, „Auri“, naudojančios tautinius instrumentus, iš kurių bene svarbiausias – kokles (kanklės). Bene žymiausias šio instrumento virtuozas – minėtasis V. Muktupavelis.

V. Muktupavelis pasakojo: „Bestudijuodamas Latvijos Valstybinėje konservatorijoje, pasidomėjau instrumentologija, pradėjau ieškoti (tuo metu buvo nelabai lengva surasti ir gauti publikacijų iš užsienio) teorinės literatūros, parašiau savo diplominį darbą kaip latvių tradicinių instrumentų studiją, o vėliau tęsiau domėtis šia tema, kuri tapo magistro ir daktaro darbais. Mokyklos metu grojau solo ir bosine gitaromis roko grupėje. Muzikos mokykloje mokiausi groti fortepijonu ir akordeonu. Mokyklos pučiamųjų orkestre grojau bosine tūba, išmokau ir pūsti saksofoną. Kartais tekdavo pagroti bažnyčioje vargonais. Jau vėliau, besidomėdamas latvių tradiciniais instrumentais, sukonstravau savo instrumentus: kankles (kokles), dūdmaišį, dambrelį, švilpas, lumzdžius ir ragus. O keliaujant po pasaulį teko pačiam pasidžiaugti didgeridoo, shakuhachi ir kitais styginiais, pučiamaisiais bei mušamaisiais žmogaus išmislais. Beveik visus tuos instrumentus ir turiu, išskyrus vargonus, tūbą ir saksofoną.

Pasak V. Muktupavelio, „Lietuvoje stipriausios kryptys – džiazas, naujausia klasikinė muzika, tradicinė lietuvių muzika, o estai žymūs savo folku ir ethnojazz. Latviams labiau sekasi opera, rokas ir chorinė muzika.“

Profesinėje sferoje folkloras Latvijoje pripažintas tik 2006 m., kai imtas dėstyti Latvijos muzikos akademijoje. Tačiau etninė muzika jau seniai susipynė su latvišku roku: bene žymiausi atstovai – folkroko grupė „Jauns mēness“ (įkurta 1986 m.), latgalių muzikos gaivintojai „Laimas muzykanti“ (įkurta 1995 m.), rokeriai „Dzelzs vilks“ („Geležinis vilkas“; įkurta 1991 m.) ir metalistai „Skyforger“ (groja nuo 1995 m.). Be to, iki šiol gyvuoja kolektyvai „Iļģi“, „Saucējas“ („Šaukėjos“; įkurtas 2003 m., tačiau ištakos siekia XX a. 9-ąjį dešimtmetį) ir „Vilkači“ („Vilkatai, vilkolakiai“; įkurtas 2000 m.). Pastaroji etnoroko/etnodžiazo grupė pradėjo savo veiklą rugsėjo 22-ąją (Saulės mūšio dieną), daug dėmesio skiria Latvijos istorijai iki Livonijos ordino. Etnotransą groja „Auli“.

Nuo 1980 m. (1992 m. atsikūrė) gyvuoja unikali grupė „Vilki“. 

Vilki

Žymiųjų „Brainstorm“ sūnūs sukūrė jau spėjusią išgarsėti puikią roko grupę „Carnival Youth“. Įdomūs ir naujojo roko kūrėjai „Instrumenti“, „The Sound Poets“.

Etnika ir džiazas susijungė grupių „Ārpus laika“ („Anapus laiko“), „Patina“ bei Birutos Ozolinės kūryboje.

Pirmasis latvių etninės muzikos įrašas (kartu su estais) išleistas 1985 m. Prancūzijoje, o pirmasis vien latvių folkloro grupių įrašas – 1986 m. plokštelėje „Latvian Folklore: Ceļatiesi bāleliņi“ („Kelkitės, broleliai“), kurią Vakarų Vokietijoje išleido įrašų firma itin drąsiu ir kuriozišku tiems laikams pavadinimu – KGB („Kultūras Glābšanas Biedrība“ arba „Kultūros gelbėjimo bendrovė“).

Prieš kelerius metus Estija pirmoji iš Baltijos šalių pranešė, kad ji – „teigiamai besikeičianti“ (angl. positively transforming), Latvija pasiskelbė „šalimi, kuri dainuoja“ („Zeme, kas dzied“; angl. The land that sings; www.youtube.com/watch?v=YQ8d37hKo9g), Lietuva – „drąsia šalimi“.

Dainingumu pasižymi visos Baltijos tautos. Užgniauždami pavydą ir mintis, kad turime daug gerų (ir prastų) muzikantų, pripažinkime, kad pirmoji Latvijos roko grupė įkurta dar 1961 metais. Tai – „Revengers“, kurią žymusis Rusijos muzikologas Artiomas Troickis pavadino pirmąja dėmesio verta roko grupe Sovietų Sąjungoje. Lietuvoje „Vairas“ įkurtas 1960 m., o pirmosios bigbito grupės ėmė burtis tik apie 1965 m. Tiesa, nuo 1962 m. turėjome Viačeslavo Ganelino vadovaujamą džiazo kvartetą.

Dabar, elektronikos ir interneto laikais, daugmaž vienodai produktyviai kuria visų trijų Baltijos šalių muzikantai. Internetas suartina, todėl žinome apie tokias naujausias latvių eksperimentinės, progresyviosios, elektroninės muzikos žvaigždes kaip „Astrowind“, „Olive Mess“, „Sound Meccano“, industrial muzikos kūrėjus „Rosewater“.

Carnival Youth – „No Clouds Allowed“ CD, 2015 (M.P.3, 2015 02 13)

Liepoja visada garsėjo aktyvia roko muzikos scena („Līvi“, „Credo“, „Remix“, kompozitoriai Imantas Kalninis, Zigmaras Liepinis).

Legendinėmis Latvijos roko, elektroninės, regio ir post-punk muzikos grupėmis galima vadinti tokias komandas kaip „Pērkons“, NSRD („Nebijušu Sajūtu Restaurēšanas Darbnīca“), „Dzeltenie Pastnieki“, „Zig Zag“, „Aurora“, „Inokentijs Mārpls“, „Baložu Pilni Pagalmi“,  „Sirke“ ir kt.

Vienybės vardan norėtųsi pasakyti, kad dainuoja ir Lietuva, ir Latvija. Turime gerokai daugiau bendra nei galėtų pasirodyti, tad domėtis artimiausių kaimynų kultūra niekada ne pro šalį.