Liepos 6-osios šventė

Užtat lengva minėti rašytojų sukurtą Mindaugo vaizdinį. Mindaugas vaizduojamas žiaurių darbų žmogumi. Kiti jo bruožai labai priklauso nuo to, kurio rašytojo kūrinį skaitome. Bet paprastai rodomas žmogus, kuris visokias blogybes daro dėl valstybės. Kuris kartu ir tiki, jog tuo kuria ir gelbsti savo kraštą. Šitoks vaizdinys yra ir pats skaitytojų mėgstamiausias.

Toks Mindaugas vaizduojamas ir J. Marcinkevičiaus, tuo pat vardu pavadintoje dramoje. Bet šis kūrinys turi ir dar kitą reikšmę. Mindaugo kančios ir paskirtys, pavaizduotos dramoje reiškia ir daugybės J. Marcinkevičiaus kartos lietuvių kančias ir patirtis. Jos tokios: Komunistams žiauriai elgiantis pokario metais Lietuvoje, daugelis lietuvių nebejautė savyje jėgų atvirai priešintis naujai valdžiai. Bet kaip tai skirtingai reiškėsi! Darbininkas ar, gal, gydytojas turėjo tik susivaldyti ir nesakyti, ką mano. Mokytojams, aukštųjų-aukštesniųjų mokyklų dėstytojams, viešosios tvarkos sargams, teisėjams ir kt. buvo daug sunkiau. Valdžia iš jų reikalavo kartu dar bent žodžiais įrodyti, kad jie nėra jos priešais. Pastariesiems, jei nesipriešino atvirai, teko mažų mažiausiai meluoti.

Ir toks melavimas tapo tada kasdienišku dalykų. O kada valdžios žiaurumas jau silpo, kilo mintis tokiu melavimu pasinaudoti ir svetimos galios silpninimui. Ne vienam žmogui atrodė, kad jei jis įstos į valdžios partiją, jo nuomonė reikš daugiau, ir jis galėsiąs padėti savo kraštui ar jo žmonėms. Tuo tarpu stojant į valdžios partiją jam reikėdavo meluoti, kad pritariąs skelbiamiems partijos tikslams ir jos veiksmams. Būnant partijos nariu tekdavo meluoti ir apsimetinėti dar daugiau. Vis dėlto daugelis lietuvių į ją tuomet stojo. Vieni su įsitikinimu, kad padės Lietuvai, kiti siekdami sau naudos. O teisinosi visi vienodai.

Bet tame dviveidystės liūne pagaliau ėmė rastis ir šiokio tokio teigiamumo. Valdžios partija skelbėsi dirbanti liaudžiai (tautai). Vienaip tą suprato nuoširdūs komunistai, kitaip apsimetėliai. Bet kone netyčia ši idėja juos vienijo. Tą jie išreiškė net simboliškai. Išaukštinant krašto žmonių praeitį, buvo imtasi atstatyti senųjų pilių. Trakų pilis suspėta atstatyti dar tos pačios valdžios laikais. O kad net iš Maskvos iš pradžių buvo supykta dėl Trakų pilies, tai tik sutvirtino šią keistą padėtį.

Štai tais laikais J. Marcinkevičius ir sukūrė dramą „Mindaugas”. Ji ir imta skaityti, ir mokyklose tapo mokymo dalimi. Kone ištisa karta regėjo joje savo gyvenimo dramą. O taip ryškėjo ir Mindaugo paveikslas, nors ir sukurtas.

Bet tokia idėja nebuvo nauja. Per patį komunistų valdžios žiaurumų laiką Rusijoje taip pat iškilo žiauraus ir nežmoniško valdovo, kuris vis dėlto dirbąs savo tautos labui, simbolis. Ypač jis išreikštas buvo caro Joano IV Rūsčiojo paveikslu, pirmiausia pavaizduotu S. Eizenšteino filme, pirmąkart parodytame 1944 mt. Žinoma, toks kunigaikščių garbinimas įprasto komunistų mąstymo neatitiko. Tačiau tuomet jis iškilo ar garbinant valdžią, ar, gal, ją teisinant, ar teisinantis dėl tautos silpnumo prieš valdžią, ar norint kažkaip įprasminti sunkiai vidiniam (tikrajam) žmogui priimamą tikrovę. O lietuviai šitą kelią tik pakartojo. Tarybų valdžios 20 - mečiai ir Rusijoje ir Lietuvoje pasireiškė kunigaikščių garbinimu, ir tai tam tikra prasme.

Tačiau palyginus su minėtu Rusijos pavyzdžiu, Lietuva kai kuo ir skiriasi. Rusijoje tokia idėja, kokia išreiškiama Mindaugo (ir Joano IV) paveikslu, žinoma nuo seno. Tikrai žinoma, kad ja tikėjo jau pats Joanas IV Rūstusis, bet ji buvo ir iš senesnių laikų. Tuo tarpu Lietuvoje buvo kitaip. Lietuvos kunigaikščiai ne sykį yra pasielgę net labai žiauriai. Atskirų atvejų čia nevardysime. Bet krikščioniškais Didžiosios Kunigaikštystės laikais Didžiojo kunigaikščio pavyzdžiu laikytas rodos pirmiausia malonaus būdo Vytautas. Apie ankstesnius laikus sunku ką nors pasakyti dėl žinių trūkumo. Neaišku, kaip sakyta, ką iš tikro manė tikras Mindaugas, kiek prie vėlesnio Mindaugo įsivaizdavimo prisidėjo viską atitinkamai supratę rusų metraštininkai, irgi neaišku. (Būtent iš Rusų metraščių geriausiai žinoma tai, kas šiandien pasakojama apie Mindaugą). Tarpukario Lietuvos vadovai norėjo, kad krašto žmonės pagarbiai žiūrėtų į senuosius kunigaikščius. Bet ir tada į pirmą vietą iškilo Vytauto paveikslas. Mindaugo, nors ir karaliaus, paveikslas turbūt atrodė per daug doriškai abejotinas. Trumpiau sakant, pavyzdžiu tokio valdovo, kaip Mindaugas, paveikslas Lietuvoje anksčiau nebuvo. Juo jis iškilo pirmąkart dabar, mūsų laikais. Ir dėl to visai verta susimąstyti.

Tuo tarpu Mindaugo paveikslo iškilimas turėjo dar ir kitą pusę. Prieš karą valstybės švente buvo Vytauto, ne Mindaugo karūnavimo diena. Sąjūdžio metais, bandant atsižadėti komunistų laikų melo, jau buvo grįžta prie senųjų švenčių. Ir 1989 – 1990 metais Vytauto karūnavimo diena buvo jau minima. Bet tame buvo vienas savotiškumas. Kodėl Vytauto diena tarpukario laikais tapo valstybės švente, būtų atskira kalba, priežasčių tam buvo kelios. Bet siaura politikos prasme Vytauto paveikslas galėjo reikšti nesutarimus su Lenkija. O tokio simbolio naujos Lietuvos vadovai nenorėjo. O kad Vytauto šventę panaikinti nebuvo kaip, tai beliko ją kuo nors pakeisti. Taip ir buvo nutarta švęsti Mindaugo kaip pirmesnio valdovo karūnavimo dieną.

Ir keista likimo valia. Vytautas buvo simboliškai suvokiamas tarpukario Lietuvoje. Mindaugo paveikslas tapo svarbiu dėl komunistų laikų patirčių. Pakeisdami vieną šventę kita, politikai rėmėsi siauru politikos supratimu. Bet šiandien, praėjus daugiau kaip 15 metų, po visų tų metų įvykių, tas pakeitimas gali atrodyti ir kitaip (simboliškiau, plačiau).

II

Bet iš kur kilęs minimas Mindaugo vaizdinys, nėra taip svarbu, kaip pats vaizdinio turinys. Mindaugas, kaip vaizduojama rašytojų, suvienija Lietuvą. Kad pasiektų šio tikslo, jis nevengia pačių įvairiausių priemonių. Tačiau bendrai valstybės kūrimas (ar stiprinimas) nėra dramatiškas dalykas. Didžiąją jo dalį sudaro kruopštus kasdieninis politikos ir visuomenės darbas. Be to, kaip dažnai būna, ir su kantriu aukojimusi. Nes ne sykį patys valstybės kūrėjai savo darbo išdavų taip ir nepamato. Rašyti dramai ši medžiaga pati savaime kaip ir netinka. Draminis kūrinys būtų toks pat nuobodus, kaip daugeliui žmonių nuobodi politikos kasdienybė.

Todėl rašytojai dažniau vaizduoja ne patį valstybės kūrimą, bet tamsias jo puses. T. y. būtent tas, kurios leidžia patirti draminę įtampą. Tas paprastai galioja netgi epiniams (pasakojimo) kūriniams, nors šiuo atveju valstybės kūrimo darbas dar išreiškiamas simboliais. Tad kūriniuose vaizduojamas arba nepajėgumas kurti valstybę, arba drama, kai kūrėjui tenka rinktis tarp teisingumo ir savo artimųjų gerovės, arba jau minėtas noras kurti valstybę nedorais poelgiais. Yra, tiesa, dar vienas atvejis, kai visuomenė, lėkštai suprasdama teisingumą, verčia valstybės kūrėją dėl tariamojo teisingumo nusižengti tikrajam, bet tai jau peržengia šio svarstymo ribas.

Mindaugo atvejis tas, kad valstybę norima kurti nedorais poelgiais. Nedorieji poelgiai dėl jau minėtos priežasties dar ir išryškinami. Pagrindinis veikėjas, kaip būtų ir gyvenime, juos daro, dėl jų kenčia, visaip teisinasi. Skirtingi rašytojai, kaip sakyta, šitą vaizduoja labai skirtingai, bet šitoks apibūdinimas berods tiktų bet kuriam kūriniui apie Mindaugą. Tai, vienaip ar kitaip paimta, ir sudaro dramos branduolį. 

Reikia pridurti ir dar vieną aplinkybę. Nedorai pasielgti valdovui gali tekti. Taip atsitinka, kai to reikalauja jo tautos įstatymai ar kai valstybėje prarastas bet koks teisės supratimas. Visa tai irgi galėtų tikti dramai, bet aptariamas atvejis yra kitoks. Aptariamu atveju valdovas nedorą elgesį pasirenka dėl savo asmeninių savybių. Būtent dėl to, jog tiki privaląs sukurti Lietuvą. Šis tikėjimas jam nėra ribojamas jokių dorovinių sumetimų. Ar jis galėtų sukurti Lietuvą doru keliu, jam visiškai nesvarbu. Kodėl nesvarbu, vaizduojama irgi skirtingai, bet pasekmės būtent tokios. Ir būtent tas yra tapęs pagrindiniu Mindaugo paveikslo bruožu. 

Kartu pastarasis draminis veiksmas vienu atžvilgiu išsisikiria iš kitų minėtų įmanomų. Jis yra prieštaringas ne tiktai menine prasme. Pradžioje sakoma, pagrindinis veikėjas esąs kūrėjas. J. Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas” Mindaugas tokiu save ir įsivaizduoja. Tačiau, gal ir meniniais sumetimais, daugiausia kalbama apie jo darbus, kuriais griaunama dorovė. Todėl regimai norisi pagrindinį veikėją vadinti ir griovėju. O ar griovėjas, ar kūrėjas čia nulemia, turbūt taip ir lieka neaišku. Tik, kas matyti jau žiūrint iš šono, turime skelbiamą kūrėją ir aprašomą griovėją. Ir šis prieštaringumas neišnyksta, kad ir kokių pateisinimų tam surastume.

Vis dėlto kaip nors sušvelninti prieštaravimą bandoma. Taip daroma teigiant, kad pagrindinio veikėjo veikimo būdas esąs vienintelis įmanomas sukurti valstybei. Kitaip sakant, kad valstybė esanti visada kuriama griaunant dorovinius apribojimus. Žinoma, tokiu atveju valstybės kūrėjas ir būtų tik toks. Ir šitoks Mindaugo paveikslo aiškinimas būdingas ne tik atitinkamiems rašytojų kūriniams. Jis neretas ir kūrinių aprašymuose, net mokykliniuose vadovėliuose. O tuo tarpu tikrovės atžvilgiu šis teiginys yra visiškai klaidingas. Valstybė bet kuriuo atveju randasi ne tik iš valdovo, bet ir iš bendruomenės-tautos valios. Ir net jei manytume, kad nedoru būdu galima sukurti valstybę, tai toks kūrimo būdas tikrai nėra vienintelis. Daugelis filosofų jo nelaiko ir pagrindiniu. Tai tik mūsų vadovėlių rašytojai, girdami aptariamą kūrinį, viską vaizduoja vienpusiškai. O tuo klaidina jaunuomenę daug svarbesniu klausimu, negu atskiro kūrinio vertė.

Bet šitokiu įspėjimu aptariamo vaizdinio vertė neišsemiama. Kad gyvenime politika nukrypsta nuo dorovės, taip atsitinka dėl įvairių veikiančių jėgų. Visai ką kita reiškia, kai tas vyksmas vaizduojamas rašytojo. Rašytojas pats arba pritaria aprašomam veikėjui, arba ne, bet dorovę tokiame savo kūrinyje jis vistiek parodo vienu iš dviejų pagrindinių veiksnių. Antrasis yra, apibendrintai imant, nevaržoma galios siekimas. Ir kaip tai skiriasi nuo politikos veikėjo!; tas aptariamu atveju į dorovę nekreipia dėmesio. Ypač kai ji negali pasireikšti gyva jėga. T. y. rašytojas, kurdamas kūrinį apie aptariamą doros nepaisymą tuo pačiu ir sako, kad toks nepaisymas kažkaip susijęs su dorove. Vieni rašytojai tą sako tiesiogiai, gindami dorovę, kiti prieštaringai. Pastarųjų kai kurie kartais palaiko doros nevaržomo veikimo pusę. Bet ir vieni ir kiti pareiškia tam tikrą nusistatymą dorovės atžvilgiu. Kitaip sakant, gal su kai kuriomis išimtimis, jie rodo dorovę esant reikšminga būties galia. 

Ir beje, toks dorovės iškėlimas būdingas ne vien grožinei raštijai. Filosofija irgi, net ir kai kuriems filosofams neigiant dorovę, negali reikštis neminint pastarosios. Ir tuo ji skatina dorovę bent suprasti. Kita vertus, grožine kūryba filosofinės tiesos paprastai neteigiamos. Taip tad dorovės neigimo atveju grožinė kūryba jos iškėlimui pasitarnauja net labiau negu filosofija. Bet reikia pabrėžti, kad abiem šiais atvejais dorovė iškeliama tik kaip gyvenimo jėga. Ji nėra būtinai aukščiau vertinama už kitas politiką įtakojančias jėgas. Ir todėl čia svarstomas klausimas, kiek teigiamu ir priimtinu reikėtų laikyti karaliaus Mindaugo paveikslą, lieka neatsakytas.

Bet taip tik liekant grynai meno plotmėje. Šia prasme menininkas turi visišką teisę vaizduoti karalių Mindaugą, kad ir aptariamu būdu. Visai kitas dalykas, kada meno kūrinio teiginiai susiaurinami, susiejant juo su tikrove. Pavyzdžiui, minimoje J. Marcinkevičiaus dramoje pagrindinis veikėjas pabaigoje žūva. Simboliškai dar ir parodoma, kaip sudaužomas jo darbas. Ir šitoks pabaigos sprendimas visiškai išlygina kilusius prieštaravimus tarp kūrėjo ir griovėjo paveikslo. Kartu tuo pačiu lieka neaišku, ar rašytojo raginama į pagrindinio veikėjo veiksmus žiūrėti su pritarimu ar su atmetimu. Tas kažkaip paaiškėtų tik sulyginus sukurtą praeities vaizdinį su dabarties tikrove. Susiejus, kad gyvename Lietuvoje su tuo, kad jos kūrėju paminimas būtent Mindaugas, gaunama, kad Mindaugo veiksmai nebuvę tušti. Kitaip sakant, atsiranda noras pritarti tokiems veiksmams. – Kad pats dramos kūrėjas šitą reikalo pusę suvokė, galima beveik neabejoti. Vien tai, kad „Mindaugas” baigiasi taip kaip baigiasi, rodo nepaprastą bent meninę rašytojo intuiciją. Ir būtent ji nulemia kūrinio vertę.

III

Tačiau liepos 6-os dienos šventė šiuo atžvilgiu visai nekartoja meno kūrinių. Pirmiausia pačiu šventės įsteigimu jau siejama Mindaugo laikų praeitis su gyvenama dabartimi. Bet ne tik. Visu šventės apibūdinimu ir jos šventimo veiksmais tiesiog teigiama Mindaugo paveikslą kilus iš pačios tikrovės, bet ne esant sukurtą rašytojų. O tokiu atveju kyla savotiškas reikalavimas, aptariamą paveikslą vertinti tik vienaip. T. y., jeigu aukštai vertiname Lietuvą, tai turime taip vertinti ir jos kūrėją. Dargi užmiršdami, kad tikrosios kūrėjo asmenybės nežinome, bet tik rašytojų sukurtą vaizdinį. O toks užsimiršimas netgi paskatinamas.

Bet kaip dera tokiu atveju elgtis? Vienaip imant, galima būtų norėti pakeisti patį Mindaugo vaizdinį. Rašytojai valstybės kūrėją galėtų vaizduoti doresniu ir esmingesniu žmogumi nei vaizduojama dabar. Bet tai, žinoma, tolimos ateities sprendimas. Tokie kūriniai dar neparašyti, be to, ir juos parašius, įprastiniai vaizdiniai būtų užmiršti negreitai. Kitaip imant, liepos 6-os šventės tiesiog reikėtų nebešvęsti. Šia prasme, beje, savotiška mintis kone siūlosi, perskaičius J. Marcinkevičiaus „Mindaugą”.

Vaizduojama taip: Mindaugas laisvu laiku mėgsta dirbti puodžiaus darbus. Panašiai jis turi nusilipdęs molinį Lietuvos žemėlapį. Nukariavęs naują žemę, prie žemėlapio vis prilipdo naują molio sklypelį. Bet Mindaugui patarnaujantis puodžius meistras („Senis”) negiria tokio karaliaus dirbinio. Kad dirbinys nesuskiltų, jis turįs būti lipdomas iš vieno molio gabalo, bando Senis atsargiai pamokyti Mindaugą. Tas išsyk klausia, apie kurią Lietuvą Senis kalbąs. Apie molinę? o gal apie tikrąją? Meistras atsako, jog kalbąs ir apie vieną, ir apie kitą.

Raiškus simbolis. Iš jo suprantama mums šiuo atveju reikšminga pagrindinė mintis: valstybė nesikuria be tautos vienybės. Tad tautos vienybė visuomet ir yra tikroji valstybės pradžia.

Tokiu būdu švęsti valstybės pradžią galima tokią dieną, kuri tinka kaip tautos vienybės simbolis. Tas priimtina net tada, jei ta diena minimi daug vėlesni įvykiai negu valstybės įsikūrimas. O Lietuvai tas tiktų ypač, nes jos valstybės pradžios įvykiai nėra pakankamai gerai žinomi. Tik, tiesa, švenčių dienų klausimai nėra svarbiausi iš visų mūsų kultūros reikalų.