Pradžia / Radikaliai
 

MEKONG DELTA lyderis Ralfas Hubertas: „Man patinka viskas, kas aplenkia laiką, tam reikia daug drąsos“ (video)

Viena įdomiausių pasaulyje sudėtingą sunkiąją muziką grojančių grupių yra MEKONG DELTA. 2011-aisiais, per pačias Rasas, birželio 23-25 d., prie Lūksto ežero, Varniuose vyko festivalis „Kilkim Žaibu“, kurio programa buvo itin gausi ir įdomi. Bene laukiamiausia šio festivalio grupe tapo legendiniai „Mekong Delta“, kurios lyderis atsakė į klausimus.

Mindaugas Peleckis
2014 m. Gruodžio 22 d., 18:33
Skaityta: 115 k.
MEKONG DELTA - Live at Kilkim Žaibu XI
MEKONG DELTA- Epilogue-Memories of Tommorow (KILKIM ZAIBU 2011.06.24)-1
Mekong Delta - Sphere Eclipse (video)
https://www.youtube.com/watch?v=PnyTX7eYETE
https://www.youtube.com/watch?v=7bNJ3_MU1RI

http://www.mekongdelta.eu

https://www.facebook.com/pages/Mekong-Delta/101603903215631?fref=ts

Trumpai apie grupę, jau beveik švenčiančią trisdešimtmetį. Prieš tai ji vadinosi „Zardoz“, vėliau, 1985 metais, pakeitė pavadinimą į skambesnį, primenantį amerikiečių sukeltą karą Vietname. Grupės siela – Ralphas Hubertas, kaip garso inžinierius dirbęs su grupėmis „Warlock“, „Steeler“, „Living Death“, jau nebeegzistuojančios įrašų kompanijos „Aaarrg“ įkūrėjas.

Iš pradžių muzikantai save vadino netikrais vardais, nenorėdami, kad juos tapatintų su Vokietija. Pvz., grupės „Mekong Delta“ bosininkas ir gitaristas, daugelio dainų muzikos ir tekstų autorius R. Hubertas buvo pasivadinęs Björnu Eklundu. 1987 m. išleistas debiutinis albumas „Mekong Delta“ iki šiol laikomas techno thrash‘o šedevru. Grupė savo gerbėjų nenuvylė ir kitais albumais, kurių yra 11, taip pat dar 2 minialbumai, 2 koncertiniai albumai ir 2 kompiliacijos.

„Mekong Delta“ žinomi tuo, jog yra pergroję daugybės klasikinės muzikos kompozitorių kūrinių (rusų Modesto Musorgskio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus, argentiniečių Alberto Ginasteros ir Julio Sagreras‘o, armėno Aramo Chačaturiano, rumuno Mariuso Constanto, amerikiečio Christopherio Youngo), neretai groja klasikos koncertus elektrinėmis gitaromis.

Koncerte Lietuvoje grupė grojo dainas iš visų albumų, išskyrus žymųjį kūrinį „Dances of Death“, kuris trunka beveik 20 minučių.

Lietuvoje „Mekong Delta“ grojo tokia sudėtimi:

Ralf Hubert – bosinė gitara
Martin LeMar – vokalas
Erik Grösch ir Benedikt Zimniak – gitaros
Alex Landenburg – mušamieji

R. Hubertas sutiko atsakyti į klausimus.

Ralph Hubert. Metal-archives.com nuotr.

Malonu pagaliau Jūsų laukti atvykstant į Lietuvą. Ką žinote apie mūsų šalį?

O, ne tiek jau ir daug. Manau, Erikas žino daugiau. Žinau, kad jūs su dar dviem valstybėmis esate Baltijos šalis, kad atsiskyrėte nuo Rusijos imperijos po pirmojo pasaulinio karo, buvote aneksuoti Tarybų Sąjungos po antrojo, ir atsisakėti būti Nepriklausomų valstybių sandraugos nare 1991 m. Taip pat turite bendrų šaknų su Suomija. Tiek apie istoriją.

Papasakokite, kaip gimė Jūsų grupė.

„Mekong‘ų“ pradžia – gana linksma istorija. Pažinojau Jörgą Michaelą (žymus vokiečių būgnininkas, grojęs su „Mekong Delta“ 1987-1990 m., taip pat prisidėjęs prie grupių „Stratovarius“, Axel Rudi Pell, „Headhunter“, „Running Wild“, „Saxon“, „Avalon“, „Unleashed Power“ ir kitų, – M. P.), ir pastebėjau, kad jis labai talentingas, todėl pradėjau įvairiomis progomos jam padėti groti būgnais. Jis ėmė groti įvairiuose projektuose, su kuriais dirbau ir aš, taigi būdami kartu dažnai kalbėdavome apie muziką. Jis labai mylėjo roko muziką, o aš – labiau klasikinę ir tą, kurią groja buvę „Yes“ muzikantai. Po diskusijų aš sužinojau daugiau apie roką, o jis – apie klasiką. Vieną linksmą vakarą, tai buvo 1984-ųjų pabaiga ar 1985-ųjų pradžia, jis atėjo su kasete grupės, kurios niekas tuo metu nežinojo. Žinote, kokia tai buvo grupė? „Metallica“! Jis uždėjo pirmąją dainą iš kasetės – „Fight Fire With Fire“, kurioje buvo ne taip jau dažnai pasitaikanti ritmikos anomalija. Jam tai padarė gilų įspūdį, patiko ir man – kombinacija tarp pankroko ir labai greito roko. Pasakiau: „Žinoma, tai skamba gerai, bet tu gali pagroti daig sudėtingiau ir geriau.“ Jis pažiūrėjo į mane ir sako: „Ok, pabandom.“ Sutikau: „Žinoma, kodėl ne?“ Taigi pasiėmiau savo bosinę gitarą ir per savaitę vakarais sukūriau keturias dainas. Jos nebuvo visiškai išbaigtos, labiau priminė idėjas, rifus, tačiau kai sugrojau jas Jörgui, jis atsiliepė labai entuziastingai ir pasakė: „Eime parepetuoti, turiu tai sugroti.“ Tai buvo grupės „Avenger“ repeticijų salė, kurioje tuo metu buvo ir Peavy Wagneris (grupės „Avenger“, vėliau – „Rage“ vokalistas ir bosininkas, – M. P.). Mes paprašėme jo pagroti gitara, kad suprastume, kaip viskas turėtų skambėti. Pamėginome. Jiems viskas atrodė keistokai, nes sukūriau keletą dar labiau nenormalių ritmų nei grupės „Metallica“. Tačiau Jörgas – labai talentingas, jis greitai tai perprato. Pagrojome šias dainas, Jörgas buvo sužavėtas ir pasakė: „Mes privalome sukurti visą albumą tokių dainų.“ Taigi, jis atsakingas už „Mekong Delta“ gimimą.

Kodėl iš pradžių pasivadinote pseudonimais?

Buvo dvi priežastys. Pirma – labai paprasta. Visi mes buvome pasirašę sutartis su skirtingomis kompanijomis, ir kai jos išgirdo, ką sukūrėme, visi siūlė išleisti. Todėl atsikratėme šios problemos panaudodami pseudonimus. Antra priežastis – aš maniau, kad niekas negerbs vokiečių muzikantų, grojančių tokius dalykas, nes visi mano, kad taip groti gali tik amerikiečiai. Jokių vokiškų vardų, jokių diskusijų.

Visgi žmonės turėtų susikoncentruoti ties muzika, o ne žmonėmis, kurie ją groja.

Grupės pavadinimas buvo tiesiogiai susijęs su pirmuoju albumu „Mekong Delta“, kuriame pasakojama apie žmones ekstremaliose situacijose, pvz., kare. Todėl stengiausi surasti pavadinimą, kuris provokuotų ir tuo pačiu parodytų kažką ekstremalaus, ką padarė žmonės. Todėl ir pasirinkau „Mekong Delta“. Istorija nėra populiarus dalykas, daugelis žmonių nežino, ką reiškia šis pavadinimas. O reiškia jis vienas didžiausių žudynių Vietname. Džiaugiuosi, kad nepasirinkau kito pavadinimo, apie kurį galvojau – „Höhe 13”. Tai – pirmoji dujų ataka istorijoje. „Zardoz“ nebuvo pasirinktas, nes man labiau patinka tai, kas arčiau realybės.

Kas Jums padarė didžiausią įtaką?

Hmm. Sakyčiau, ekspresionizmas (Sergejus Prokofjevas, D. Šostakovičius) ir šiuolaikinė kamerinė gitara (Benjamin Britten, William Walton, Leo Brouwer ir kiti). Na, ir dar koks 70 milžinų – tokių, kaip „Yes“, „Genesis“, „Emerson, Lake & Palmer“ ir kt.

Religija?

Religija? Prieš kalbėdamas apie ją tiesiog paprastai pacituosiu Johną Lennoną: „Imagine there is no religion…“ Tokie dalykai turėtų būti aptarinėjami akis į akį, jie sudėtingi, o rizika nesuprasti vienas kito – didelė.

Jūs kuriate ne tik sudėtingą metalo muziką, tačiau ir interpretuojate klasikinę. Kodėl? Kodėl M. Musorgskis, jei neklystu, yra Jūsų mylimiausias kompozitorius?

M. Musorgskio harmonija ir kompozicija pralenkė laiką, to buvo pasiekta tik ekspresionizmo laikais. (M. Musorgskis gyveno 1839-1881 m., ekspresionistinė muzika gimė 1908 m. – M. P.). Man patinka viskas, kas aplenkia laiką, tam reikia daug drąsos, jei niekas nesupranta to, ką darai. Kita vertus, pavyzdžiui, „Babos Jagos trobelė“ buvo tarsi sukurta roko grupei – techniškai ją nėra sudėtinga groti, todėl tai buvo gera pradžia pradėti mums eksperimentuoti adaptuojant ekstremalią klasikinę muziką.

Tai, ką darėme su harmonijomis, tuo metu buvo neįtikėtina. Sergejus Rachmaninovas (1873-1943) ir kiti kompozitoriai apie savo muziką atsiliepdavo labai blogai, geriausiu atveju vadindavo ją šlamštu. Tačiau tai – ne šlamštas, tai buvo vizija. Man šios harmonijos labai patinka, tai dalykas, kurį labiausiai mėgstu rusų kompozitorių kūryboje. Jei paklausai geros rusiškos kompozicijos, ypač atliktos rusų orkestro, girdi šios šalies neapmatomumą.

O šiaip neturiu jokių favoritų. Esu atviras visokiai įdomiai muzikai.

Vienas geriausių Jūsų albumų – konceptualusis „The Music of Erich Zann“ (1988). Kokia pagrindinė jo idėja?

Norėjau sukurti konceptualų albumą, skirtingą nuo pirmojo. Kadangi mėgstu H. P. Lovecraftą ir manau, jog jis – didis fantastas, daug geresnis nei, tarkime, E. A. Poe, nusprendžiau perkelti į muziką jo nedidelį apsakymą apie Zanną („Ericho Zanno muzika“ – H. P. Lovecrafto apsakymas, parašytas 1921-ųjų gruodį, išspausdintas 1922 m. kovą, – M.P.), kuris stengiasi kovoti su blogiu savo muzika, kad išgelbėtų pasaulį. Šis apsakymas – metaforiškas. Kuo labiau giliniesi, tuo daugiau panašumų su šių dienų pasauliu matai. Kai Peavy skaitė šį tekstą, papasakojau jam visą istoriją ir mes pradėjome ją perkėlinėti į dabartį. Išgėrę šiek tiek alaus, nusprendėme, kurias apsakymo dalis panaudosime dabarčiai, kalbėtami apie Erichą Zanną, kovojantį su žiniasklaida, melu ir visu kitu šūdu.

Ar daug „Mekong Delta“ nariai turi šalutinių projektų?

Geras klausimas. Taip, visi gana užsiėmę šalutiniais projektais, ypač Alexas, mūsų būgnininkas, kuris groja keliose grupėse įvairiose pasaulio šalyse.

Kurį „Mekong Delta“ albumą laikote geriausiu? Kodėl?

Esu patenkintas visais albumais, todėl negalėčiau padaryti kokio nors „Top 3“. Kiekviename albume tuo laiku įdėjome maksimumą.

Eilutė „I, King, will come…“ iš „The Music of Erich Zann“. Ar tai mesianistinė žinia žmonijai? Kokia Jūsų muzikos žinia?

Daina, kurioje yra ši eilutė ir kuri taip vadinasi, atspindi procesą, kurį praėjo mūsų protagonistas. Kovodamas su blogiu, jis eina iš proto, suvokdamas daugelio žmonių abejingumą ir kvailumą (liūdnas jausmas, kurį, deja, dalinuosi su juo). Taigi jis jaučiasi esąs vienintelis galįs išgelbėti žmoniją, esąs išrinktasis.

Žinią kiekvienas turi surasti pats, nes yra daug vietos interpretacijai. Viskas priklauso nuo to, koks jūsų požiūris ir išsilavinimas.

 

Kultinės lietuviškos techno thrasho grupės "Dykuma" buvęs vadybininkas (iš kairės) Liutauras Varanavičius, "Dykumos" muzikantas Robertas Paškevičius - abu dideli "Mekong Delta" gerbėjai - ir "Mekong Delta" siela Ralphas Hubertas pirmąsyk susitiko koncerte Lietuvoje. L.Varanavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

 

Koncerto Lietuvoje akimirka. L.Varanavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Komentarai