Sapnas. Dogū III

– Guru Guru, pažvelk į sieną – tik armatūra ir betonas...

– Nieko nežinau apie armatūrą ir betoną... – nutraukė Dravenio mintį Guru Guru. – Mušu šamano būgną... Kelionėn ruošiuosi... 

– Armatūra – tai makaronai, o betonas – šokoladinis kremas...

– Jau sugrįžau namo... O tavo namelis sudegė, kur tu dabar gyvensi?

Dravenis tylėjo. Gal mąstė, gal susigraudino, o gal mintimis sugrįžo namo.

– O kas tuomet cirkulštangeliai? – garsiai sušuko Guru Guru.

- Cirkulštangeliai – tai tik Mėnulyje randami juodi kubo formos akmenukai, kurių prigimtis – galvos skausmas visiems mokslininkams.

– Keista kosmologija... 

Guru Guru apsidžiaugė: Dravenis visą laiką buvo dėmesingas, nepaisant apsnūdimo ar dar nežinia ko.
 

Iš slaptų slapto Mongolijos vienuolyno archyvų (ištrauka 16.15.1)

Guru Guru susidomėjo šamanizmu. Pats dar gerai nežinojo, kokiu iš tikrųjų. Savaime šamanizmas jį sudomino pamačius šamano būgną, kuris, kaip sakoma, yra visa ko šerdis. Guru Guru nusprendė, jog reikia pasirinkti galbūt vieną šamanizmo tradiciją, o gal kelias (jos gana skirtingos). Po kelionės į Laplandiją nusprendė pradžiai išsityrinėti, kuo gyvena samių šamanai. 

Traukė jį ir Tibeto Bon tradicija, kuri, skirtingai nei dažnai manoma, yra ne pačių tibetiečių, o perimta iš Zhang-zhung karalystės, kai ją VII a. užkariavo Tibeto imperatorius Srongtsen-Gambo. Zhang-zhungai kalbėjo viena iš tibetiečių-birmiečių kalbų, bet, skirtingai nuo tibetiečių (yra likę kažkiek jos tekstų), Bon religija atrodo yra patyrusi tiek Indijos budizmo, tiek ir iranėnų religijos įtaką.

Pats Srongtsan Gambo hareme turėjo Nepalo ir Kinijos princeses, su kuriomis atvyko palyda. Joje buvo ir indiško bei kiniško (Chan) budizmo mokytojų. Indiška, kiniška ir Bon įtaka tęsėsi ir VIII a., tada ir susiformavo Nyingma/Dzogchen mokykla.

IX a. Tibeto imperatorius Langdarma ėmė persekioti budistus, tada daug Dzogchen ir Nyingma tekstų buvo paslėpta. Vėlesniais amžiais jie buvo atkasinėjami, būta, matyt, ir nemažai netikrų tekstų, kuriuos kada kas nors parašydavo pats, o po to sakydavo suradęs. Na, bet tie „neautentiški“ tekstai, kaip Guru Guru kadaise pasakojo išminčius, galbūt ir nebuvo dvasine prasme blogesni už „autentiškus“.

Guru Guru buvo suradęs vieną keistą tekstą, kurio prasmės jis suprasti negalėjo, nors tekstas buvo parašytas lyg ir suprantama kalba. Tada Guru Guru kreipėsi į zen Meistrą Dravenį. 

Ištraukos 16.15.1 pabaiga

Padavėja atnešė dar vieną arbatinuką.

– Guru Guru, po gaisro praradęs namelį ir Giedrę, aš tapau Zen Meistru, todėl galiu elgtis ekstremaliai, beprotiškai... Tu turi susitaikyti su galimais mano pokštais... Užteks buities, asmeninių problemų. Aš laukiu nesulaukiu tavo metafizinio teksto, naujos doktrinos.

Guru Guru pajuto saugiai paslėptą ironiją, todėl atsikirto:

– O Guru Guru nuo šiol tekstų neberašo. Jis juos pradeda RASTI. 

– Na, o Dravenis viską PAMETA – ir žinias, ir prestižą, ir turtą, ir poeziją... Bet RANDA didybės maniją – jis Zen Meistras, Šambalos baronas, šamanas, ekstrasensas...

– O Guru Guru jam aiškina, kad nėra jokio Zen, jokios Šambalos, visa tai tik Šangrilalalala pasakaitės lolipop karalystėje. Gliukai. 

Draugai pradėjo kvatoti. Į juos smalsiai sužiuro užeigos lankytojai. Prabėgo penkios minutės. Juokas nutilo.

– Guru Guru, tu matei, kaip sudegė mano (tiesa, tik išsinuomoti) namai, kaip mane paliko Giedrė? Bet tu nepastebėjai mano dvasinio šuolio. –aiškino Dravenis. – Yra Zen, yra Šambala! Dabar aš kitoks – ne pasakų vilkas, ne naivus multikas, ne animacinis herojus. Aš įsakysiu Dogū pribaigti Galigantą!

– Draveni, o gal liepsna netikra buvo, gal tai tebuvo haliucinacija? Sakei, esi ne animacinis herojus? Pažvelk į veidrodį. Tu ir esi Dogū. O gal čia aš regiu ne tai, ką turėčiau?

– Taip Guru Guru, tu teisus... Viskas efemeriška, netikra, apgaulinga... Ne, tai nebuvo haliucinacija – tai buvo suktas Galiganto triukas, pirotechnika, fejerverkas. O kur dingo mano namai? Jų nebuvo! Aš tik šiandien sugrįžau iš Ulsterio!

Dravenis pažvelgė į užeigos sienos veidrodį ir riktelėjo:

– Valio! Aš esu Dogū! O tu kas toks? Aš nepažįstu jokio Guru Guru!

– Ką tu pametei tame Ulsteryje, Draveni? Taip niekada ir nepasakojai. O tavo namų jau seniai nebėra. Čia paralelinis pasaulis. Šamano būgnas mus visus buvo į jį, o gal iš jo perkėlęs, tad dabar nebesusigaudau, kur esame iš tikrųjų. Kažkas šnibžda man į ausį, kad esame šamano būgno viduryje, todėl visur yra mūsų namai... Taip, Draveni, tu esi Dogū. O aš – nejau nematai – esu Meška. Samiai nuo seno tiki, kad meška padeda susisiekti su kalnų valdovu ir dangumi. Samiai Mešką vadina ìsaivoî (šventa), nors šiais laikais jau retai kas besurengia Meškos pagerbimo ceremonijas... 

Bet nenusigąsk, Draveni, man suteiktos tik Meškos savybės, kad suvokčiau arktoliatriją, meškos pagerbimą, kuris buvo populiarus nuo senų senovės pas samius, nivchus, ainus, baskus, suomius, indėnus, vėliau keltus, dakus, trakus, getus, graikus ir, žinoma, aisčius. 

Atėjūnai sunaikino ne tik Žalčio, Vilko ir kitų totemų, bet ir labai svarbų Meškos pagerbimą (ne garbinimą, o harmoniją su gamta), todėl išliko tik žodinė tradicija. Tačiau visos aplink Poliarinį ratą gyvenančios tautos gerai prisimena, kaip reikia gerbti Mešką. Meška visada padėdavo žmonėms, nes būdavo tarpininkas tarp žmonių ir kito pasaulio. 

Meškos gerbtos visur, net Biblijoje apie jas kalbama. Žydai išlaikė šią pagarbą, apie Dievą metaforiškai kalbėdamas kaip apie Lokę, aršiai saugančią savo meškiukus.

Vilnius, 2014 m.