Sapnas. Dogū II

– Klausau...

– Jums skambina statybų bendrovės „Aukštis“ prezidentas Rimbertas. Mums reikia susitikti... Pokalbis svarbus, pelningas...

Civilizacija gelbsti, padeda blogiukams neištižti, nesumenkti, pamiršti padorumą ir moralę. Impozantiška, įžūli Rimberto laikysena džiugino referentą.

– Pone prezidente, aš pasiryžau jus išklausyti... Kalbėkite.

– Nėra laiko komplimentams ir tuščioms įžangoms! Statybos nelaukia!

– Jau griūna seni namai ir vis reikia naujų, naujesnių... – Galigantas prikando liežuvį, nes pasijuto leptelėjęs nesąmonę.

Rimbertas ant stalo nusviedė detalų Vilniaus žemėlapį ir miesto pakraštyje raudonu storu žymekliu apibrėžė kažkokį namą.

– Šį namą reikia pašalinti, nugriauti, nes jis trukdo naujo prekybos centro „Rojaus sodai“ statybai. Čia gyvena poetas Dravenis, kuris nenori palikti savo laikino būsto. Kultūra – tai jūsų sritis...

– Supratau, – nudžiugo referentas.

– Manau, kad ne... Aš nenoriu mokėti už lūšną nė cento! Namas turi dingti – štai ir viskas, – griežtai tarė prezidentas.

– Supratau... – įžūliai patvirtino Galigantas, – Bus padaryta...

– Skolingas neliksiu, – pažadėjo Rimbertas.

Referento nė kiek nenustebino nusikalstamas prezidento pasiūlymas. Tikri vyrai supranta vienas kitą iš pusės žodžio, užuodžia iš toli... Tai JIEMS priklauso šalis. JIE – šeimininkai. Visi kiti – menkystos ir nevykėliai.

Likęs vienas savo kabinete, Galigantas susimąstė, bet tai nebuvo nei metafizinė kontempliacija, nei minčių kontrolė. Referentas nė neketino dvasiškai tobulėti, bet kantriai mąstė apie šlovę ir pinigus: „Svarbu sukurti padoraus, progresyvaus, gailestingo kultūros lyderio įvaizdį. Pastatą reprezentuoja fasadas, o valdininką – parodomoji, vieša dora. Juodi darbeliai – tik didybės šešėlis, ir kuo ilgesnis nusikaltimų šleifas, tuo iškilesnis žmogus. Jeigu nori poetą pažeminti, reikia jį išaukštinti, bent trumpam, o paskui nublokšti į purvo duobę. Metas išleisti Dravenio poezijos rinktinę, organizuoti pristatymą, televiziją, radiją, spaudą. Galbūt paskirti kuklią premiją...“

Galiganto širdis apsalo nuo nuodingos, tariamos dorybės. Kaip gera būti kultūringu ir įtakingu plėšrūnu, žudiku.

Guru Guru labai stebėjosi, kai žymiausia šalies leidykla išleido Dravenio poezijos rinktinę ir sumokėjo honorarą, o pompastiška knygos prezentacija tiesiog pribloškė. Sostinės Rotušėje susirinko ne tik elitas, bet ir vienas kitas aksominio požemio atstovas. Dravenis tradiciškai vilkėjo džinsinį kostiumą, nes kategoriškai atsisakė smokingo. Poetui buvo atleista. Skambėjo Dravenio posmai, kuriuos deklamavo nacionalinio teatro žvaigždės.

– Neįtikėtina, – stulbo Guru Guru ir tyliai savo Mylimajai išsakė abejones. – Manau, kad čia kažkokia klasta ir nešvarus žaidimas... Jaučiu, Dravenis atsidūrė dideliame pavojuje.

Deja, Guru Guru neprasibrovė iki Dravenio, nes jį supo tariamų gerbėjų ratas. Televizijos kameros fiksavo kiekvieną poeto judesį ir žodį, tad Guru Guru (ne formatas!) nepajėgė prislinkti arčiau. Apsaugos vyrukai Guru Guru beveik grubiai nustūmė šalin.

– Nesuprantu, ko burbi ir niurzgi, – priekaištavo Guru Guru Mylimoji. – Dravenis pasiekė viršūnę ir maudosi užtarnautos ir iškentėtos šlovės spinduliuose.

Nespėjo Guru Guru atsakyti, kai prie jų prislinko Galigantas.

– Atleiskite, ledi ir Guru Guru, kad vėlokai parodžiau jums dėmesį. Tarnauju kultūrai, sunku suspėti visur. Tikiuosi, man atleista, kad netekote l.e. Sapnų departamento direktoriaus pareigų... Ne mano kaltė, patikėkite... Kai tik bus sukurtos naujos, visuomenei žalingos pareigos, aš nedvejodamas siūlysiu jūsų kandidatūrą... Na, o dabar man metas šokti Padėkos šokį.

Nutilo šurmulys. Ant improvizuotos scenos nerangiai užsiropštė Galigantas. Kultūros ministro referentas dabar šoks Padėkos šokį, skirtą visiems gyviems ir mirusiems Lietuvos poetams. Tradicija, tiksliau, kvailystė, nauja, bet jau tapusi būtina ir privaloma pirmajam referentui. Į Galigantą taikliai, snaiperiškai nusitaikė visos TV kameros. Referentas teatrališkai į lubas (atseit į dangų!) pakėlė rankas ir pratisai sustaugė išalkusios hienos balsu. Suskambo postmoderni muzika (kompozitorius pageidavo likti nežinomas). Galigantas neįtikėtinai atgijo, tarsi gavęs narkotikų dozę (taip ir buvo!), ir pradėjo judėti kampuotais breiko, čečiotkos ir boogie woogie judesiais. Guru Guru pasibjaurėjo beskoniu farsu ir kartu su Mylimaja paliko miesto Rotušę.

Pagaliau išvargęs, bet laimingas Dravenis pasiekė savo namus. Kaip gaila, kad jo triumfo nematė Giedrė, nes buvo išvykusi į Airiją, o jos tėvelis šamanas Arvydas – į Labanoro girią. Štai ir pasiekta viršūnė. Pripažinimas – tai kūrybos pabaiga. Dravenis pasijuto pigiai nupirktas. Nespėjo jis išanalizuoti savo jausmų, kai į kambarį įsiveržė du kaukėti žaliūkai, juo lydėjo Galigantas. Užpuolikai užlaužė Draveniui rankas ir patiesė ant grindų. Referento rankose buvo durklas ir litrinis butelis škotiško viskio.

Netaręs nė žodžio, Galigantas trinktelėjo durklo rankenos kotu Draveniui į galvą ir supylė viskį aukai į gerklę. Dūsdamas ir springdamas poetas išgėrė beveik visą butelį.

– Girtas po prezentacijos užmigo neužgesinęs cigaretės ir sudegė namelis! – kvatojo referentas ir jo talkininkai.

Staiga Galigantas pamatė Dogū statulėlę ir ją sviedė į grindis. Nebus jokių liudininkų – nei žmonių, nei Dogū. Tik gaisras, paprastas ir banalus. Kai tik pabiro šukės, Guru Guru išgirdo pagalbos šauksmą: SOS.

*

Dogū pagalbos šauksmas sklinda ne oru, jis randa trumpesnį kelią, aplenkdamas laiką viena valanda, kurios pilnai pakako atvykti prie Dravenio namelio. Kai tik Guru Guru ir jo Mylimoji atėjo arčiau, jie pamatė, kaip pro duris išbėgo Galigantas ir du kaukėti smogikai. Visa laimė, pavyko pasislėpti už medinio sandėliuko. Namelio languose jau šoko liepsnos liežuviai. Guru Guru nedvejodamas įbėgo į vidų ir išvydo ant žemės gulintį Dravenį ir kelis tuščius viskio butelius. Sukaupęs jėgas, Guru Guru ištempė Dravenį į lauką. Dravenis buvo sumuštas ir girtas. Pasigirdo ugniagesių sirenos. Reikia sprukti. Guru Guru nepanoro aiškintis policijai, nes bus apkaltintas tik Dravenis. Visagalis referentas liks nepasiekiamas, neapkaltintas ir įžūliai švarus.

Guru Guru sustabdė taksi ir visi trys paspruko iš gaisravietės. Dravenis atsitokėjo, bet nepratarė nė žodžio. Taksi vairuotojas galėjo būti blogas liudininkas. Jie buvo tik linksma, pagėrusi kompanija. Štai ir viskas.

Dravenis išgėrė stiklinę stiprios arbatos ir šiek tiek išsiblaivė:

– Atleiskite, esu aš girtas...

– Nekalbėk niekų, - nusijuokė Guru Guru Mylimoji. – Išgerki aspirino tabletę, pasijusi geriau.

– Ir ką mes dabar darysime? – atsiduso Guru Guru.

– Pirmiausia Dravenis turi išsimiegoti, – tarė Guru Guru Mylimoji.

Visi pabudo anksti ryte. Dravenis pažvelgė pro langą ir pamatė savo senutį Chrysler. Kaip atsidūrė automobilis Guru Guru kieme? Išgėrę stiprios arbatos, draugai nutarė nuvažiuoti prie Dravenio namelio ir pažiūrėti, kas liko po gaisro.

Nuostaba liejosi per kraštus. Dravenis paniuro. Namelio kaip nebūta. Jo vietoje riogsojo didžiulis prekybos centras „Rojaus sodas“. Naktis pakeitė dekoracijas ir išvadavo draugus nuo rūpesčių... Nejaugi?

– Namo nėra, gaisro nebuvo... Įdomu, kur dingo Giedrė ir jos tėvas Arvydas?

– Paskambink Giedrei, – pagaliau atsitokėjo Guru Guru.

Atsiliepė įrašas. Abonentas nepasiekiamas, ne ryšio zonoje.

Liūdni draugai sugrįžo į Chrysler. Kur važiuoti? Staiga Guru Guru džiugiai šūktelėjo. Ant automobilio palangės stovėjo linksmas Dogū. Dravenis žaibiškai pralinksmėjo.

– Būk ramus, Draveni, Giedrė ir jos tėvelis – gyvi, sveiki, ir mes greitai su jais pasimatysime.

– O Galigantas? – paklausė Dravenis.

– Ateis ir jo eilė, – griežtai tarė Guru Guru.

Vilnius, 2014 m.