Meistro sapnas. Antrasis Guru Guru laiškas. Žąsinas Martynas

- Viskas nuostabu. Gyvenimas – nuostabus! – džiūgavo Guru Guru.

Į kambarį įšlepsėjo didžiulis žąsinas, papurtė sparnus ir ant stalo nuskriejo balta plunksna, rašiklis poetui.

- Sakai, gyvenimas nuostabus? Argi? Gyvenimas - tai kančia. Šis pasaulis - ne vieta džentelmenui. Šiame pasaulyje absoliučiai nieko nėra nei palankaus, nei gero... Negaišk laiko. Parašyk eilėraštį savo Mylimajai – ji laukia, nesulaukia tavo eilių...

- Kančia - tai taip pat nuostabu, nes, jos nesuvokę (patirtis be jos suvokimo - niekas), nesuvoktume ir koks džiaugsmas yra gyvenimas, kiek jame ne-kančios. Džentelmenas, kaip byloja mano parankinis etimologijos žodynas, yra žodis, įvardijantis „malonų, gailestingą vyrą“ - toks gentleman apibūdinimas pirmąsyk pavartotas XIII a. pr. Tai kažkuo primena budizmo, Islamo ir kitų tikėjimų idealą, - kaip sakytų arabai, al-Insān al-Kāmil, „tobulą žmogų“. Deja, vėliau tai ėmė reikšti labiau kilmingumą, kurį suteikia ne geros savybės, o patys žmonės sau. Žodžiais „seras“ dabar daug kur švaistomasi, apie dvasinį kilnumą, o ne tą, kuris aprašytas žmonių suteiktuose popieriuose, beveik nekalbama... O juk J. R. Vernonas „Contemporary Review“ 1869 m. rašė, kad „džentelmenas visada sako tiesą ir yra nuoširdus, turi švarią sielą, bebaimį, sąžiningą liežuvį, tačiau nėra grubus, jo išsakoma tiesa yra pagarbi“.

- Ar daug šiais laikais tokių džentelmenų? – paklausė žąsinas.

- Atsakysiu, Martynai. Yra. Nors ir nedaug.

- Guru Guru, tu žinai mano vardą! Valio! Džiaugsmas užpildo širdį, kai skrendu Tradicijos nurodytu dangaus keliu, tada ir kelionės kančios įgyja prasmę. Manau, kad tu ir aš esame džentelmenai, laisvi padangių paukščiai, todėl mums sunku gyventi Kali Jugoje, aferistų valdomame pasaulyje.

- Martynai, Tradicijos kelias - sunkiausias, jame klystkelių ir neaiškių takelių galimybė auga sulig kiekviena ėjimo šiuo keliu diena. Kali Juga greitai baigsis, išauš Naujasis pasaulis, Satja Juga, Tiesos amžius, nors mes su Tavim vargu ar to sulauksim. Gal kitose reinkarnacijose... O kada pasaulio nevaldė aferistai? Istorijos vadovėliuose toks laikmetis neužfiksuotas.

- Deja, deja... Guru Guru, reikia keisti save, bet ne pasaulį. „Niekada, niekur, nieko nemokyki“, - taip sako zen Meistrai. Tiksliau, reikia ne keisti, bet pažinti save. Kas tu esi - kūnas, ar kažkas daugiau? Kokia tavo Tikroji prigimtis?

- O gal čia pasaulio valdytojai taip nori mus vergais padaryti, kad nekeltume galvos ir nekeistume pasaulio? Gal kaip tik reikia mokytis ir mokyti? Juk Meistrai patys moko, o kalba apie nemokymą. Absurdas. 

- Ne, absurdo čia nėra, Meistras - ne revoliucionierius, ne politikas, ne misionierius. Meistras saugo Tradiciją, kad ji nebūtų iškraipyta ar neteisingai interpretuota. Meistras asmeniniu pavyzdžiu moko žmones skristi...

- Tradicija negali degraduoti, ji yra amžinoji išmintis, Sophia Perennis. Degraduoja konkretūs žmonės, kai kurių antkapiai su pavardėmis, kai kurių anoniminiai. O jei Meistrai nepamokslauja, kokią teisę jie turi aiškinti, kad niekada niekur nieko negalima mokyti? Juk Tai - irgi mokymas.

- Guru Guru, gal toks posakis - apsauga nuo šarlatanų, nes daug kas, neturėdamas nei kompetencijos, nei įgaliojimų moko kitus. Gal Meistras perspėja entuziastingą mokinį: „Niekada, niekur, nieko nemokyk!“

- Mano Mokytojas manęs niekada nemokė, bet kalbėdavo taip, lyg mokytų. Dabar suprantu, ką turi galvoje, Martynai.

Martynas užšoko ant palangės ir nuskrido.

- Rašyk eiles! – atsisveikindamas sušuko žąsinas.

Vilnius, 2014 m.