Pradžia / Radikaliai
 

Refleksija (II)

II. Debatų raida žmogaus bei jo sąmonės prigimties klausimu. Naujas mokslinis požiūris į žmogaus fizinę ir psichinę energiją.

Henrikas Pupelis
2014 m. Spalio 31 d., 12:15
Skaityta: 164 k.
Mokslininkai yra parašę daugybę studijų, kuriose aiškinasi, kas yra kas.
Mokslininkai yra parašę daugybę studijų, kuriose aiškinasi, kas yra kas.

Vakarų civilizacijos erdvėje iki XIX a. žmogui bei jo egzistencijai paaiškinti dominavo teistinis (biblinis, krikščioniškas) mokymas. Tačiau XIX a. antroje pusėje jam metė iššūkį iš mokslinės informacijos kilusi Charleso Darwino evoliucijos teorija. Nors pats Ch. Darwinas savo teorijos tiesiogiai nesiejo su ateizmu bei materializmu, tačiau vėliau ji tapo jų sinonimu. Pradinėje šių dviejų antropologijų debatų stadijoje tam tikroje erdvėje darvinizmo proveržį galima pavadinti tiesiog triuškinančiu teistinį mokymą. Remiantis moksliniais faktais, aiškinant augalų bei gyvūnų evoliuciją, darvinizmo argumentai buvo svarūs. Nors evoliucijos mokslui trūko archeologinių duomenų, patvirtinančių tarpines teorines grandis, jungiančias beždžionę ir žmogų, darvinistų požiūriu, biblinis žmogaus kilmės aiškinimas pateko į nevertingų pasakų, kurios netiko net jų mažiems vaikams, rinkinį. Paveikti mokslo teikiamos informacijos ir pagauti didžiulės euforijos, darvinistai tikėjo epikūrišku materijos amžinumo principu, o darvinistinės teorijos kontekste - sąmonės atsiradimu iš materijos (t.y. materiją esant pirmine), tad šis seniai egzistavęs ypač aktualus klausimas (suponuojantis antgamtinės pasaulio ir gyvybės sukūrimo jėgos sampratą) buvo sutapatintas su vis dar nemažai spragų turinčia evoliucijos teorija ir pateikiamas kaip aiškus mokslinis atsakymas - gyvybė bei sąmoningas žmogus išsivystė iš negyvos, nesąmoningos, „aklos“ materijos. Šis atsakymas tapo vieninteliu kertiniu radikalaus materialistinio darvinizmo akmeniu. Teigiant „aklos“ materijos pirmumą, ant šio teiginio buvo statomas ateizmo statinys, neigiantis visas religijas bei su jomis susijusius mokymus, suponuojančius nepriklausomo nuo žmogaus sąmonės dvasinio pasaulio egzistavimą. Atrodė, dar vienas mažas mokslo žingsnelis ir toks požiūris į žmogų taps visuotinai neginčytinu moksliniu faktu. Tačiau atsitiko kitaip. Tariamai mažo žingsnelio žengimas užsitęsė: evoliucinės teorijos esminės spragos nebuvo užpildytos, o gimus naujai fizikos mokslo sričiai - kvantinei mechanikai (kvantinei fizikai) - jos žinių kontekste materialiam pasaulėvaizdžiui buvo mestas iššūkis, iš pagrindų sukrečiantis epikūrišką materijos amžinumo principą. Remiantis pastarųjų dešimtmečių mokslinių tyrimų galimybėmis bei gautais duomenimis, visatoje egzistuojančiai materijai buvo suteikta tam tikra jos kaitos apibrėžtis. Fizikos mokslo žinių kontekste tapo akivaizdu, jog mokslinio fakto apie realų materijos egzistavimą, jos kitimą negalima tapatinti su materijos pirmumo ar antrumo bei „aklumo“ metafiziniu klausimu. (Apie tai plačiau kalbėta pirmame skyriuje). Tad darvinistinių materialistų teikiamai idėjai, jog visatoje egzistuoja tik nesąmoninga „akla“ materija, mokslinio fakto statusas suteiktas nebuvo, todėl tokiam  materijos aiškinimui atiteko nemokslinis, nepalyginamai kuklesnis – požiūrio, asmeninės nuomonės, tam tikro tikėjimo - statusas. Be to, mokslui pateikus įžvalgą, jog visata turėjo pradžią, teizmo skeptikai pagarbiau pažvelgė į biblinę kosmologiją, o pastaruoju metu, molekulinei biologijai atskleidus vyriškų ir moteriškų chromosomų skirtumus, biblinė žmogaus sukūrimo istorija tapo ne pasaka vaikams, bet galvos skausmu mąstantiems suaugusiems. Kaip galėjo nutikti, jog nuo tiksliau neatsekamų laikų gimusioje mitologijoje alegoriškai pateikta informacija apie žmogų ir pasaulį?

XX a. antros pusės teistinės ir darvinistinės antropologijų debatų kulminacija tapo žmogaus psichika. Buvo tiriamas psichikos prigimties klausimas: ar psichika yra nuo materijos nepriklausoma substancija ar materijos vystymosi produktas. Kitaip tariant, debatai suponavo sąmonės ir materijos santykį bei jų prioritetus. Materialistinėje – darvinistinėje antropologijoje psichiką bandoma paaiškinti, remiantis mechanistiniu principu, kaip išsivysčiusią nervų sistemos smegenų funkciją atspindėti (reflektuoti) aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja. Religijoje bei filosofijoje (taip pat ir materialistinėje) psichikos sąvoka tapatinama su sąmone, protu, mąstymu, dvasia ir pan., tad platesne prasme psichika suprantama kaip sąmonės refleksija. Mechanistinė psichikos samprata, paaiškinanti materialios aplinkos refleksiją bei su ja žmogaus santykių reguliavimą, ypatingų klausimų nekėlė. Tačiau klausimai iškilo, kai buvo bandoma paaiškinti sąmonės refleksiją į taip vadinamą metafizinę, dvasinę sritį. Tad nuomonės pagrindimui buvo remiamasi filosofijos sritim. Savaime suprantama, jog iš mokslinės informacijos kilusi evoliucijos teorija bei asmeninės jos atstovų nuomonės (materijos „aklumo“ bei pirmumo klausimu) tapatinimas su šia teorija padarė poveikį asmens pasaulėvaizdžiui bei iš jo išplaukiančios pasaulėžiūros formavimui. Todėl tai sąlygojo naują pastarojo šimtmečio moderniosios filosofijos bangą, kurioje dominavo filosofavimas, išaugantis ne iš keliamo klausimo, vedančio į tiesos ieškojimą, o iš atsakymo (žinojimo, tikėjimo). (Pravartu prisiminti, jog filosofijos, metusios iššūkį teocentrinei pasaulio sampratai, ištakos siekia XVII a.). XX a. filosofai kūrė naujas filosofines teorijas bei jas aiškinančias terminologijas, nagrinėjo žmogų supančią  aplinką ir įvairiais metodais aiškino dvasinės žmonijos raidos nueitą kelią. Galiausiai, po tam tikro produktyvaus ieškojimų kelio esminiais žmogaus keliamais klausimais, filosofija išsisėmė ir tapo nekeliančia sau jokių užduočių  bei diskurso, o tik atskiruose filosofų rateliuose vykstančiu intelektualiniu žaidimu. Tam tikra filosofijos kryptis tapo tarsi „reliatyvistinė - hermeneutinė“ ideologija, „žinančia“ tiesą, jog tiesos nėra. Kitaip tariant, tam tikri filosofai atsisakė aristoteliškojo logoso, kaip racionalios kalbos sampratos, galinčios esmingai suformuluoti bei nagrinėti iškilusius klausimus, todėl bet koks keliamas klausimas buvo ištirpinamas sudėtingame intelektualiniame to klausimo kėlimo procese, kuris užbaigiamas mąstymo paradoksu (absoliučiu prieštaravimu), jog filosofija negali teikti jokio atsakymo. (Tačiau ar tai nėra atsakymas?)

Kita vertus, toks filosofavimas yra savo požiūrio į žmogaus sąmonę patvirtinimas: žmogaus sąmonės veikla yra tarsi savaime atsiradęs mechanistiniu principu veikiantis kompiuteris, kuris gali talpinti ir apdoroti informaciją ir nekelti savo atsiradimo klausimo.

Tad norint išsiaiškinti, kokioms pozicijoms debatuose atstovauja tam tikros filosofijos, būtina išskirti pagrindinius teizmo bei ateizmo teiginius, tolimesnėje debatų raidoje padėsiančius suprasti tų filosofijų esmes.

Teistai teigia, kad dvasinė sritis, pirminiai sąmonės aktai (religinėje mąstysenoje ir tam tikroje filosofijoje siejami su sąžinės bei savimonės sampratomis) gauti iš Dievo. Žmogaus protas yra sąlygotas Dievo, todėl jis įgauna akstiną augimui, vystymuisi, gyvybingumo palaikymui (t.y. prieš atsirandant materijai bei žmogaus protui Dievas jau egzistavo, tad dvasinėje ir fizinėje žmogaus vienovėje, galutinis Jo pažinimas yra neįmanomas, tačiau  fizinė proto prigimtis jį aktyvuoja galimo  pažinimo perspektyvai). Tos idėjos, kurios kyla žmogaus prote ir veda į meilės, gėrio bei kt. sampratas, tėra žmogaus sąmonės refleksija į Dievą. Idėjas, vedančias į blogį, žmogaus protas sukuria tuomet, kai žmogus atsisako ryšio su Dievu, t. y. jo sąmonė refleksijai pasirenka kitą objektą.

Ateistiniai darvinistai (natūralistai) išreiškia požiūrį, jog dvasingumas - tai atrankos būdu natūraliai išsivysčiusi protingumo bei socialumo pasekmė, t.y. žmogaus protas vystosi sąmonei reflektuojant į vis pažangesnes žmogaus kuriamas idėjas, užtikrinančias kokybinę jo egzistencijos perspektyvą. Savo istorinės raidos procese meilės, gėrio bei kt. idėjas žmogaus protas atranda kaip tam tikras egzistencinio saugumo gaires.

Žvelgiant į žmonijos istorijos raidos kontekstą, tampa neįmanoma apeiti darvinistinės evoliucijos nuoseklumo klausimo (dėl jo „suko“ galvas filosofai, psichoanalitikai ir kt.): jei žmogaus sąmonė ir iš jos išplaukiantis protas išsivystė natūralios atrankos būdu, tai žmonijos istorinė raida turi patvirtinti ir evoliucinį socialumą, t.y., vis saugesnį „aš ir kitas“ bendrabūvį, vedantį į protingo žmogaus – homo sapiens rūšies egzistencinio išlikimo garantiją. Trumpai tariant, žmogus turi tapti vis protingesnis ir tai turi parodyti jo egzistencijos istorija. Deja, ištisai tarp savęs besivaidijanti žmonija liudija priešingai, o nūdienoje aukščiausią technologinį progresą pasiekusi žmonijos dalis atsistojo ant brutaliausio savęs ir kitų sunaikinimo slenksčio. Tiesa, žmogaus protas pastarajam tikslui pasiekti yra sukūręs ir subtilesnių būdų. (Beje, nūdienos žmonijos „protėviai“ savo bandose, nors ir akivaizdžiai nėra protingesni už žmogų (gebantį sukurti įvairias  filosofines teorijas aiškinančias žmogaus  proto pažinimo metodus ir galimybes bei iš tokių teorijų išplaukiančias  ideologijas padedančias jo sąmonę „išlaisvinti“ nuo įvairių mitų, prietarų, klaidingų tikėjimų, ir pan.), gyvena žymiai racionalesnį socialinį gyvenimą, užtikrinantį jų rūšies išlikimą. Tad visiškai „be reikalo“ nuogąstavo Ch. Darwinas rašydamas: „Manyje nuolat kirba baisi abejonė, ar žmogaus proto, kilusio iš žemesnio gyvūnų proto, įsitikinimai turi kokią nors vertę ir apskritai yra verti pasitikėjimo. Ar kas nors pasitikėtų beždžionės proto įsitikinimais, jei tokiame prote esama kokių nors įsitikinimų?“. Taigi istorinė realybė rodo priešingai – beždžionių „įsitikinimai“ užtikrina jų rūšies ateitį, tad egzistencinio  racionalumo prasme jie pranoksta tam tikras žmogaus proto sukurtas idėjas bei ideologijas). Toks paradoksalus žmogaus evoliucinės raidos faktas akivaizdžiai parodo, kad evoliucijos teorijoje yra sąmonės refleksijos objekto problema  ir ji negalės būti išspręsta, jei nebus atitinkamai naujai suformuluota (atsakomieji žmogaus veiksmai pasaulio atžvilgiu apima visas žinomas sritis, pvz. įvairių mokslų, socialinę, vartojimo bei nuo jos neatsiejamą ekonominę, ekologinę ir kt.).

Teistams pastarosios problemos iškyla kitu aspektu, kurį galima apibendrinti vienu sakiniu: žmogaus bei visuomenės egzistencija, gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo protinio sugebėjimo išlaikyti teisingą santykį su Dievu (nuo intelektualinės gebos apmąstyti save Dievo atžvilgiu), nes tai suponuoja atsakomuosius veiksmus pasaulio atžvilgiu.

Taigi, dvasingumo sričiai vystyti nūdienos žmogus turi du objektus: teistai – Dievą, o darvinistai – natūralistai - žmogaus proto sukurtą idėją.

Trumpai apžvelkime minėtų objektų gynėjų pozicijas bei jų suponuojamų filosofinių koncepcijų esmes.

Jei ankstesniais dešimtmečiais darvinistinė pozicija suponavo radikalų materializmą, neigiantį bet kokią galimybę materijos „intelektualumo“ teigimui, tai pastaruoju dešimtmečiu žodis „materializmas“ tapo įtartinas, nes jis reiškė ne tik mokslinių žinių apie materiją trūkumą, bet įvairiapusiškų žinių iš kitų žmogaus tyrinėjimo sričių stygių. Todėl nūdienos darvinistiniai ateistai savo nuomonę pristato kaip darvinistinio natūralizmo poziciją. Sąmonės (dvasios) ar materijos pirmumo klausimas išlieka esminis. Šiandieniniams teistams neprieštaraujant iš mokslinės informacijos kilusiai evoliucijos teorijai, tačiau prieštaraujant, jog žmogaus sąmonė natūraliai išsivystė iš materijos ir tėra jos cheminių reakcijų pasekmė, keliamų debatų esmė susikoncentravo Dievo bei Jo turimų savybių klausimu. Nors galutiniam tam tikrų reiškinių paaiškinimui fizikos mokslas pripažino savo galimybių ribas, tačiau jam užteko kompetencijos moksliniais faktais paneigti materijos, gamtos jėgų „aklumą“, todėl darvinizmas prarado kertinį savo ankstesnės radikalios materialistinės pozicijos akmenį. Tačiau tai nesusilpnino natūralizmo pozicijų. Atvirkščiai, šis faktas ypač sustiprino natūralistinį nūdienos darvinizmą, nes ankstesnis griežtas materialistinis žmogaus apibrėžimas įvairiapusiškų žinių kontekste jau seniai nebeatlaikė kritikos. Todėl darvinistiniam natūralizmui atsirado galimybė pasinaudoti tam tikrų filosofijų dėka sugrąžinta panteistine pasaulio samprata, kuri pateikiama esme išlaiko materijos pirmumo teiginį: materija yra pirminė ir pati savaime evoliucionuojanti, tad jos aukščiausia evoliucinė pakopa – žmogus bei jo sąmonė, kuri yra visų dvasinių apibrėžčių bei iš to išplaukiančių jo atsakomųjų veiksmų pasaulio atžvilgiu šaltinis. Kitaip tariant, bet kokios idėjos, žadinančios žmogaus dvasinį augimą, kyla iš žmogaus sąmonės (esančios antrinės materijos atžvilgiu), tad vienintelis galimas jos refleksijos objektas dvasiniam augimui yra ji pati. (Atmetus materijos pirmumo teiginį, nesunku pastebėti, jog savo esme čia yra moderni idealistinė Hegelio proto (žadinamo žmogaus dvasios) augimo filosofija, kuria vėliau pasinaudoja Feuerbachas ir nukaldina  galingą  ateistinės  filosofijos  įrankį (Feuerbacho dialektinė logika negailestinga Kantui. Pagal Kantą, sako Feuerbachas „mes negalime mąstyti Dievo, nepriskyrę jam be išimties mūsų turimų realybių“, į tai Fojerbachas pagrįstai atsako: „bet kas panaikina realybių ribas?  Protas. Tai esmė, nevaržoma jokių ribų, visiškai sutampa su tas ribas panaikinančia proto esme. Kaip tu mastai Dievą, taip tu mąstai pats save......“.Taigi, hegeliškosios dialektikos ir Kanto filosofijos kontekste Feuerbachas neįveikiamas – kiek besiginčytume - žmogus yra Dievas). Tačiau tai tik naujojo panteizmo darvinistinė filosofinė koncepcija (suponuojanti tam tikras idealistinės filosofijos sroves), eksperimentinio mokslo teikiamų konkrečių faktų kontekste teturinti neautoritetingą požiūrio, nuomonės, tikėjimo statusą. (Ši naujojo panteizmo koncepcija sudrebino krikščioniškų teistų antropinio principo argumentą: gyvybės bei žmogaus atsiradimo paaiškinimui Dievas – Kūrėjas tampa nereikalingas, materija savaime organizuojasi taip, jog atsiranda gamtinių sąlygų suderintumas, lemiantis gyvybės ir sąmonės atsiradimą. Kita vertus, ši koncepcija negali pakeisti monoteistinio, save išliejančio - emanacinio Dievo sampratos, tačiau, Jam nepriskyrus jokių savybių, išsaugomas materialistinis antropocentrinis požiūris į žmogų ir visatą. Todėl, negavus radikalaus atsakymo dėl dvasios bei neginčytino tam tikrų jos savybių pirmumo, naudojantis nūdienos žiniomis apie materiją, krikščionybę išpažįstančiųjų mąstysenoje judėjiška krikščioniškosios teologijos apibrėžta Dievo - Kūrėjo samprata gali būti kvestionuojama. Žmogaus protas, gavęs mokslinių žinių apie materijos „intelektualumą“, jų kontekste apmąsto naujojo panteizmo koncepciją, todėl gimsta labai solidžių intelektualinių pamąstymų: pvz., jog evoliucionuojanti materija susikuria vis sudėtingesnes savo struktūras ir galiausiai žmogaus sąmonės dėka visata apmąsto pati save, o tobuliausias tokio apmąstymo pavyzdys – Kristus. Vakarietiškas religinis sinkretizmas pavyzdžiais pristato – Budą, Kristų, Krišną ir kt.).

Kaip žinoma, ateizmo siekiamo tikslo esmė yra mokslinių žinių dėka paneigti žmonių tikėjimą Dievo egzistavimu. Todėl ateizmas ieško mokslo patvirtintų faktų, kad galėtų paneigti teistų teikiamą religinę bei filosofinę koncepciją, jog visos esminės žmogaus dvasinės apibrėžtys yra gautos iš Dievo, kurio egzistencija nepriklauso nuo žmogaus sąmonės. Kitaip tariant, ateizmo tikslas yra įrodyti, jog sąmonės refleksija į Dievą bei Jo turimas savybes (Meilę, Gėrį ir kt.) tėra žmogaus proto sukurtos idėjos abstrakcija, jai priskiriant šias savybes. Tačiau abiem pusėms sutariant, jog savybės, o, anot ateistų, žmogaus sukurtos idėjos, išreiškiančios jo dvasinius evoliucinius lūkesčius, yra žmogaus išskirtinumo požymis visos žinomos gyvybės tarpe, ateizmui iškyla užduotis savo nuomonę (jog idėjos yra išrutuliotos žmogaus evoliuciniame socialumo kelyje, t.y. vis geresniam „aš ir kitas“ bendrabūviui pasiekti) pagrįsti moksliniais faktais. Todėl biologijos mokslinių žinių kontekste dedamos pastangos žmogaus genomoje surasti informaciją apie būtiną tam tikrų dvasinių savybių neatsiejamumą nuo jo evoliucinės bei egzistencinės perspektyvos. Kitaip tariant, norima moksliškai patvirtinti filosofinį Descartes‘o teiginį, jog žmogus turi įgimtų idėjų. Bet tai dar ne viskas. Būtina žengti toliau, patvirtinant, kad idėjos atsiranda žmogaus evoliucinėje raidoje kaip egzistencinio prisitaikymo būtinybė.  Tačiau tokios ateistų pastangos liko bevaisės. (Kaip žinomiausią bandymą tai padaryti galima paminėti populiaraus biologo R. Dawkinso parašytas tam tikras knygas. Tačiau idėjas perduodantys R. Dawkinso atrasti „nauji genai“ neišlaikė oficialaus mokslo kritikos, tad liko mokslo užribyje. Todėl karštai ginančio R. Dawkinso iškelti teiginiai apsiriboja nemoksline, asmeninės nuomonės pozicija, didesne dalimi apimančia religingų žmonių dvasinio netobulumo pastebėjimus).

Apibendrinant teistų ir ateistų debatus galima  teigti, jog nė viena pusė neturi eksperimentiniu mokslu grindžiamų faktų, galinčių patvirtinti arba paneigti judėjiškos sampratos Dievą.

(Kaip žinoma, molekulinė biologija savo tyrimus atlieka molekuliniame materijos lygmenyje, kuris iš subatominės perspektyvos yra didžiulis medžiagos darinys, t.y. tiria materiją, įgavusią tam tikrą struktūrą. Todėl molekulinės biologijos mokslas savo perspektyvoje negalės pateikti atsakymo, kaip atsirado pirmosios DNR ir RNR, nes jų medžiagą sudarančių subatominių dalelių elgesys bus nulemtas nematerialios realiai egzistuojančios tikrovės, t.y. tam tikrą subatominių dalelių „intelektualumą“ bus nulėmusi fizikinėmis sąvokomis neapibrėžiama kūrybinė potencija.)

Filosofinės srities debatų teiginius galima išreikšti vienu sakiniu: teistai teigia, jog dvasingumą ugdančios idėjos tėra Dievo turimų savybių žmogaus sąmonės atspindys, o ateistai, - jog idėjos sukurtos žmogaus proto.

Debatai išryškina judėjiškos ir panteistinės mąstysenų esmes, pirmuoju atveju suponuojančiu teizmą pripažįstanti nepriklausomą  nuo žmogaus sąmonės Dievą - Kūrėją, o antruoju - ateizmą, pripažįstantį pirminį abstraktų materijos „intelektualumą“, evoliucijos dėka išsivystantį į žmogaus sąmonę, galinčią kurti idėjas. (Reikia pastebėti, jog panteistinis ateizmas nėra tapatus radikaliam materialistiniam ateizmui, tad suponuoja įvairias religingumo formas, tačiau, nepripažindamas judėjiškos sampratos Dievo, tarsi išlaiko savo žodinę reikšmę. Tokių religingumo formų esmė yra „intelektualumo“ iš materijos absorbavimas. Kadangi toks procesas vyksta sąmonei reflektuojant į materijos „intelektualumą“, iš kurio ji pati ir išsivystė, t.y. sąmonė reflektuoja į save, tad žodžių darinį „panteistinis ateizmas“ būtų tikslinga pakeisti vienu žodžiu – „antropoteizmas“, reiškiančiu, jog kiekvienas žmogus gali tapti Dievu).

Mokslininkams nustačius, kad fizinė energija negali pereiti į psichinę, jų nuomonės sąmonės klausimu išsiskyrė ir išvados tapo kontrastingai priešingos. Vieni mokslininkai liko ištikimi Demokrito pasiūlytam  mechanistiniam (materialistiniam) principui ir žmogaus smegenų veiklą vertina kaip cheminių reakcijų procesą, todėl prilygina sudėtingam kompiuteriui. Kita vertus, remiantis energetinės tvermės dėsniu, kuris yra materialistinio reiškinių aiškinimo kertinis akmuo, jie nesugeba paaiškinti ryšio tarp psichinės energijos ir materijoje (smegenyse) vykstančių cheminių reakcijų. Todėl tampa akivaizdu, jog, remiantis fizikiniais dėsniais, bus neįmanoma sukurti fizikinės, biologinės ar modelinės teorijos, kuri visiškai pilnai  paaiškintų sąmonę ir iš jos išplaukiantį protą. Tad kiti mokslininkai, kalbėdami apie psichinę energiją, grįžta prie žmogaus sielos sampratos, kuri žinoma religijose bei senovės filosofijose. (Tapo akivaizdu, jog psichinės energijos sąvoka nėra tapati fizinės energijos sąvokai, todėl psichinę energiją galima lyginti su religijose ir filosofijose vartojamomis dvasios, sielos, mąstymo sąvokomis.)

Nobelio premijos laureatas Johnas Cerew Ecclesas (1903-1997) sukūrė naują teoriją, žinomą kaip dualistinis interakcionizmas, aiškinančią žmogaus proto veikimą. Mokslininkas sako: „Aš teigiu, kad žmogaus paslaptį neteisingai susiaurino mokslinis redukcionizmas su pretenzijomis į perspektyvų materializmą, kuris neva paaiškina dvasinio pasaulio egzistavimą kaip neuronų veiklą. Tai turi būti traktuojama kaip prietaras. Turime pripažinti, kad esame dvasinės būtybės su sielomis, priklausančiomis dvasiniam pasauliui, ir tuo pat metu materialūs sutvėrimai, turintys materialius kūnus“ (Evolution of the Brain, Creation of the Self, p. 241). Atmesdamas materialistų teiginį, jog neįmanoma įrodyti hipotezės apie nematerialiojo proto funkcijų poveikį materialiai neuronų struktūrai, nes tai prieštarauja fizikos dėsniams (ypač energetinės tvermės dėsniui), Ecclesas pateikia atsakymą: „Toks argumentas gali atrodyti svarus tik XIX a. fizikams, neurologams ir filosofams, kurie buvo ideologiškai susiję su savo laikmečio žiniomis apie fiziką ir nežinojo revoliucinio XX a. kvantinės fizikos atradimo“. Mokslininkas teigia, jog žmogaus smegenų generuojamus psichinius reiškinius ir jo fizinės egzistencijos vienovę galima aiškinti dualistiniu principu, tačiau kūno ir smegenų fizinė mirtis šį principą sunaikina. Būdamas mokslininkas, Ecclesas puikiai supranta, jog mokslas negali atsakyti į visus klausimus, liečiančius sielos raidą po dualistinio principo sunaikinimo. Tokio reiškinio negalima apibrėžti sąvokomis, galiojančiomis tiriant materiją. Todėl nustačius, jog žmogus turi du pradmenis: dvasinį ir fizinį - bet, kita vertus, mokslui neturint galimybių žinoti, kas vyksta su žmogaus dvasiniu pradmeniu po jo fizinės mirties, tenka atsigręžti į religinius mokymus. Tačiau tik vienintelėje religijoje – krikščionybėje - egzistuoja mokymas, kuriame parodomas dualistinio principo sunaikinimo kelias, t. y. kelias žmogaus sielos nemirtingumui pasiekti. Todėl patikima kreiptis į vienintelį autoritetą – Jėzų Kristų, kuris pabuvojo anapus mirties ir iš ten sugrįžo.

Tai, ką nūdienos mokslas, aiškindamas sąmonę, atranda kaip nematerialią, nepaaiškinamą egzistenciją, krikščioniškame religiniame mokyme buvo žinoma prieš kelis tūkstančius metų, todėl, pasak Eccleso, šis mokymas yra patikimiausias objektas sąmonės refleksijai nukreipti ir taip rasti jos egzistencijos atsakymus.

Tačiau tai tėra asmeninė žymaus mokslininko nuomonė. Tad ar galima ja pasitikėti? Net daugeliui krikščionių Kristaus prisikėlimas sunkiai suvokiamas, o kitų religijų atstovai krikščionių evangelijose aprašytu antgamtiniu prisikėlimo reiškiniu netiki. Juk religinių mokymų yra daug, o krikščionybė tėra viena iš jų. Be to, naujajame panteizme randama vieta ir Kristaus asmeniui. O galbūt, kaip teigė Protagoras, žmogus yra visų daiktų matas? Tuomet ar iš tiesų, jei žmogus įsitikinęs, jog jo sąmonę sukūrė materija, toks įsitikinimas tampa realiai egzistuojančia tikrove? Ir ar tikėjimas, jog žmogaus sąmonė tėra blausus dieviškosios sąmonės atspindys, tačiau turi potenciją evoliucionuoti ir galiausiai visiškai atspindėti Dievą, gali tapti tikrove?

Tad šiuos ir kitus panašius klausimus geriausiai paaiškinančią nuomonę pabandykime surasti tolimesniame skyriuje.

Komentarai