Meistro sapnas. Meistras. Dogū

- Draveni, kai vakar susipažinau su Dogū, o vakare po langais vaikigaliai susirentė "karinę bazę" su aukuru, pagalvojau, ar ne sapne gyvenu. Tai vis dėlto - ar šis gyvenimas yra sapnas, ar sapnai gali būti arba net yra realesni už jį?

- Taip, Guru Guru, „molio skaičiai“ skaičiuoja mūsų sapnus ir kai surenka 13 tokių pačių, sapnuotoją paverčia Dogū statulėle.

- Aš sapnuoju skirtingus sapnus... - atsiduso Guru Guru.

- Tau pasisekė, - nusijuokė Dravenis.

Deja, sekasi ne visiems. Kultūros ministro referentas Galigantas kasdien sapnuodavo tą patį košmarą. Pasikartojantys sapnai prasidėjo tada, kai japonų delegacija jam padovanojo keistą Dogū statulėlę.

Galiganto sapnas

Kabinetą užliejo tamsa, neperregima, juoda, smaugianti. Galigantas pajuto, kad trokšta pasikarti. Gėda gyventi be turtų, be įtakos, be prestižo. Velniškai žema būti tik paprastu žmogumi. Galigantas susverdėjo: paskutinė darbo diena karjeros kabinete. Prarastos viltys ragino nusigalabyti tuoj pat, garbingai, prie didžiulio darbo stalo, kuris turėjo sugerti Kultūros ministro referento tariamai mėlyną kraują. Galigantas karštligiškai sugriebė peilį, skirtą atplėšti vokams ir atidžiai pažvelgė į ašmenis. Ne! Referentas suabejojo savo smūgiu... O jei nepavyks nusižudyti? Ligoninė, beprotnamis, nuodinga žiniasklaida... Nušvito akys – sprendimas rastas! Galigantas iki galo ištraukė stalčių ir surado apskritą ledinukų dėžutę. Viduje gulėjo tik viena tabletė: maža, apvali, tobula. Kalio cianidas – raktas į amžiną poilsį, saugią nebūtį, visišką užmarštį, pabaigą. Referentas buvo užkietėjęs ateistas, todėl visai nebijojo nei pragaro kančių, nei troško rojaus palaimos. Niekai! Jis tvirtas, nenugalimas ir vienkartinis. Kaip plastmasinis pikniko puodelis.

Ant Galiganto delno gulėjo apvali mirtis ir ragino: „Išgerk mane, nedelsk!“ Referentas prisiminė sėkmingą kopimą karjeros laiptais aukštyn, bet iki ministro kėdės pritrūko tik vieno žingsnelio. Viskas veltui! Jį sunaikino jaunesnis, plėšresnis, įtakingesnis, ir neabejotinai daugiau išprusęs konkurentas Guru Guru. Viena bėda – ne bėda. Praradęs pelningą darbą, Galigantas tapo banko įkaitu – jis niekada nesugebės grąžinti solidaus banko kredito. Bus atimta vila, mašina... viskas bus prarasta. Referentas buvo tinginys ir baltarankis - doru darbu jis tikrai nesugebės užsidirbti pinigų. Prieš akis iškilo surūdijęs konteinerio metalas. Ne!

Galigantas ryžtingai prarijo baltą mirtį, užgėrė moraliu mineraliniu vandeniu ir beveik džiugiai laukė atomazgos. Prabėgo minutė, gal dvi, o gal ir trys. Nebuvo nei putų, nei mėšlungiškų traukulių. Nieko! Falsifikatas! Dar blogiau – placebas! Nesuveikė įtaigos galia. Referentas prapliupo keiktis. Praradęs savitvardą Galigantas daužė kabineto baldus, spardė sienas. Visai lauktai ir tikėtai atsivėrė durys ir į kabinetą įžengė naujasis referentas Guru Guru ir apsaugos vyrukams įsakė:

- Išmeskite valkatą iš mano kabineto ir įkrėskite jam proto!

- Nemuškite manęs, - maldavo Galigantas.

- Pats kaltas, galėjai išeiti garbingai, civilizuotai, europietiškai... – apgailestavo Guru Guru.

Parko skverelyje, buvęs kultūros biurokratas spjaudėsi krauju: klibėjo dantys ir šonkauliai. Neapsakoma, neišmatuojama neviltis užvaldė Galigantą. Prekybos centre jis nusipirko butelį degtinės ir neužkandęs išgėrė svaigalus gatvėje. Dabar metas aplankyti senus draugus ir priešus. Buvęs referentas susverdėjo ir įkrito į balą.

Dravenis sulaukė nelaukto svečio. Jo kambario slenkstį peržengė Galigantas. Buvęs Kultūros ministro referentas atrodė itin nekultūringai. Apšepęs, purvinas ir girtas. Dravenis pašiurpo:

- Kokia baisi vizija!

- Tai ne vizija, tai tiesa! Aš sunaikintas! Aš praradau darbą, namą ir pinigus, - dejavo buvęs referentas.

- Manyčiau, jums pasisekę, nes išsaugojote gyvybę, - ironizavo Dravenis.

- Dabar mes draugai, - vebleno Galigantas, - gal būt, galėčiau prisijungti prie jūsų vaišių...

- Ateik blaivas, tada pakalbėsime, - nukirto Dravenis.

- Aš negirtas, aš alkanas, - atsirūgo buvęs referentas.

- Nešdinkis, padugne! - pasipiktino Giedrė.

- Ar pameni, kaip mes Vienos baliuje šokome valsą... – graudeno Galigantas.

- Malonėkite išeiti...

- Draveni, tu nori muštis, - suriko buvęs referentas.

- Ateik rytoj, - tarė Dravenis.

- Aš turbūt sapnuoju, - spėliojo Galigantas.

- Tai jau tikrai!

Galigantas susigūžė ir svyruodamas išsliūkino pro duris.

Galima sapno pabaiga

Pabudęs Galigantas pažvelgė į Dogū statulėlę, kuri didžiulėmis išsprogusiomis akimis stebėjo kiekvieną referento mintį. „Štai mano nelaimių kaltininkas“ – persmelkė išganinga mintis, - reikia tuoj pat išmesti prakeiktą statulėlę... Ne – bus dar blogiau! Aš ją padovanosiu Draveniui, tariamo susitaikymo proga ir sunaikinsiu poetą.“

Tą pačią dieną prie Dravenio namelio sustojo naujutėlaitis BMW. Į svečius atvyko visagalis Kultūros ministro referentas Galigantas. Jis įteikė Giedrei puokštę gėlių:

- Aš labai atsiprašau, Vienos baliuje įvyko nesusipratimas... Rytoj sugrįžkite į darbą.

Giedrė iš laimės paraudo, bet Dravenis buvo įtarus:

- Man nesuprantami jūsų altruistiniai motyvai...

- Jūs nepažįstate manęs. Esu slaptas filantropas, mecenatas ir geradarys...

- Itin slaptas...

- Draveni, mūsų susitaikymo proga aš tau dovanoju Dogū statulėlę. Tu poetas ir mistikas, todėl deramai įvertinsi mano kilnų gestą. Na, o dabar, vaikučiai, metas arti kultūros dirvonus...

Referentas mandagiai nusilenkė ir išėjo pro duris.

Vilnius, 2014 m.