Refleksija. I. Materializmo bei jį suponuojančių filosofinių srovių ir religijų ribos

Kitaip tariant, jei žmonės skirtingai reflektuoja tikrovę, tai ir tikrovė turėtų būti skirtinga. Taigi tikrovė turėtų būti tokia, kokia tikima. Ši reliatyvistinė mintis nūdienoje iš istorinės praeities išnyra naujai. Nors ji tam tikrą mąstyseną nuvedė į subjektyvizmą (daiktų matą Protagoras teikė ne visos žmonijos, o pavienio individo požiūriu) bei agnosticizmą, neigiantį pasaulio pažinimo galimybę, kita vertus, tai  mintis, bylojanti, jog žmonijos žinios apie pasaulį yra sąlygotos istoriškai. Žvelgiant į šiandieninį reliatyvizmą, teigiantį, jog „kiekvienas pažinimas laikomas teisingu tik santykinai (sąlygotu pažįstančiojo žiūros taško) ir niekada visuotinai“, tampa akivaizdu, jog laikydamasis tokios pažinimo sampratos žmogus užsideda apynasrį, t.y., jo protas verčiamas suktis savo turimų žinių bei iš jų sukonstruotų idėjų rate (tam tikrame tikėjimo rate) be perspektyvos iš jo išsiveržti. Paskatinti Kanto minties, jog ne pažinimas derinasi prie objektų, bet objektai derinasi prie pažinimo, nūdienos kraštutinė reliatyvistinė mintis tampa postmoderni, „sugebanti „ignoruoti net ir akivaizdžią materialią tikrovę bei tokią tikrovę apibrėžiančias mokslo žinias. Todėl tokioje mąstysenoje negali būti nė užuominos apie objektyvios dvasinės tikrovės, suponuojančios būties metafiziką, ieškojimą. Kitaip tariant, ji „paneigiama“ tikėjimo postulatu – objektyvi dvasinė tikrovė neegzistuoja. Tačiau šioje vietoje nuo Protagoro nusisukama. Nors graikai Protagorą kaltino bedieviškumu, tačiau dievų klausimu jis iškėlė abejonę. Sakoma, jog veikale „Apie dievus“ Protagoras rašė: „Apie dievus aš negaliu žinoti, ar jie yra, ar jų nėra, nė kokios jie yra išvaizdos, nes daug kas trukdo tai sužinoti: negalėjimas jų matyti ir per trumpas žmogaus gyvenimas“. Taigi Protagoras dievų klausimą palieka atvirą (tarsi numato žmogaus sąmonės kitimą bei iš jos išplaukiančio proto augimą pasisavinant vis naujas žinias), tačiau, likdamas ištikimas Demokritui, apie juos kalba fizinėje (materialioje, medžiaginėje) plotmėje.

Tačiau argi galime pastarąjį amžių bei nūdienos žinias apie pasaulį ir žmogų prilyginti toms istorinėms sąlygoms, kuriose samprotavo Protagoras?

Žmonija turi būti nepaprastai dėkinga senovės graikams, padėjusiems pamatus materialistiniam pasaulio paaiškinimui ir taip tarsi metusiems iššūkį nematomai tikrovei, o, kita vertus, paskatinusiems žmogaus protą  tą tikrovę pažinti. Demokrito sukurta pasaulio struktūros aiškinimo  koncepcija leido jam aiškinti kitimą atmetant bet kokios jėgos nuo materijos (medžiagos) buvimą. Todėl aiškindamas sielą Demokritas teigia, jog ją sudaro tai, kas juda: sielą, kaip ir ugnį, sudaro judantys rutulio formos atomai, suteikiantys gyviams judėjimą (gyvybinę jėgą). Apžvelgdamas savo pirmtakų nuomones sielos klausimu, Aristotelis pastebi, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to, kas neturi sielos, daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Įvertindamas atomistinę daiktų pažinimo sistemą, kad panašus pažįsta per panašų (siela sutampa su daiktų elementais), Aristotelis pateikia įžvalgą, jog siela dėl skirtingų elementų proporcijų negalės pažinti begalinės visumos, nors ją ir sudaro tie patys elementai. Aristotelis teigia, jog racionaliau yra pripažinti intelektą pirminiu ir iš prigimties aukščiausiu principu. Todėl, anot Aristotelio, „siela yra gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, pirminė aktualybė“. Toliau plėtodamas šį teiginį  Aristotelis pateikia išvadą, jog egzistuoja aukščiausias pirminis Intelektas, kuris yra visa ko pradžia bei apšviečia žmogaus sielą (sąmonei suteikia pirminius jos apibrėžties aktus). Taip filosofijoje pasaulio ir žmogaus paaiškinimui buvo išplėtota teorija, įtraukianti papildomą dimensiją - intelektualią antgamtinę jėgą. Nuo to laiko žmogaus protas pasaulio ir jame esančios gyvybės paaiškinimui turėjo dvi priešingas koncepcijas.(Beje, tai tarsi testas nūdienos žmogaus intelektualumui, nes logiškai nuosekliai mąstantis žmogus, norėdamas pagrįsti savo atsakomuosius veiksmus, pasaulio atžvilgiu negali užimti tarpinės padėties. Mintis turi būti rutuliojama iki galo, ji turi pasiekti „dugną“ ir taip pagrįsti vieną arba kitą koncepciją, galinčią paaiškinti jo pasaulėžiūrą. Tarpinis variantas bylotų apie tam tikrą žmogaus proto ribotumą, kurį galima sieti su agnosticistinių filosofinių srovių įtaka). Būtent jų kontrasto dėka nūdienoje suvokiama, jog iš tolimos žmonijos istorinės praeities atėjusi dualistinė bei panteistinė pasaulio samprata turi trūkumų ir reikalauja naujo įvertinimo.

Sekdamas savo pirmtaku Demokritu, Epikūras tikėjo, jog pasaulis sudarytas iš atomų ir tuštumos. Jis teigė atomų kritimą tuštumoje vienodu greičiu ir lygiagrečiomis linijomis, o jiems susidūrus - naujos materijos atsiradimą. Epikūras paskelbia savo pagrindinį principą, teigiantį materijos amžinumą: „Niekas negimsta iš nieko“. Toks materialistinis pasaulio paaiškinimas nūdienos moksle tebekelia karštų ginčų: Ar galima paaiškinti žmogų ir visatą remiantis vien tik materialistine koncepcija? Kaip tokiu principu paaiškinti žmogaus sąmonę, iš jos išplaukiantį protą bei jame gimusią mintį?

Pasaulinio garso fizikas ir chemikas, Nobelio premijos laureatas I, Prigožinas (I. Prigogine 1917-2003) savo knygoje „Tikrumo pabaiga“, pasiremdamas antruoju termodinamikos dėsniu bei medžiagos entropiniu principu, teigia materijos saviorganizaciją. Norėdamas paaiškinti, kas yra materijos saviorganizacijos pirminė priežastis, mokslininkas imasi filosofinės laiko sąvokos. Epikūras, teigdamas visa ko  gimimą iš materijos, nekalbėjo apie laiką. Aiškindamas atomų susidūrimą, dėl kurio gimsta kažkas nauja, susidūrimo priežastį jis pavadina klinamen. (Pasak Lukrecijaus, atomai dėl nežinomos jėgos tam tikroje vietoje nežymiai ima nukrypti nuo savo tiesių trajektorijų ir todėl susiduria). Tačiau klinamen (nežinomos jėgos) veikimo mechanizmas liko paslaptis. Prigožinas mano suradęs šios paslapties raktą. Brangindamas eksperimentinį mokslą, kita vertus, suprasdamas jo galimybių ribas, Prigožinas pritaria tam tikrų filosofų požiūriui, jog mokslinė laiko problema nevisiškai išspręsta. Todėl, bandydamas paaiškinti medžiagos „elgesį“ (tam tikrą kitimą), plečia laiko strėlės sąvoką ir taip nori atsakyti į neatsakytus epikūriškus klausimus. Prigožinas tarsi simbolizuoja šiuolaikinio pažangaus mokslininko žinias bei mąstymą ieškant tiesos. Stebėdamas materialius reiškinius, bet kartu atrasdamas gamtamokslio galimybių ribas, mokslininkas atranda realiai egzistuojančią, tačiau materialiomis priemonėmis nepasiekiamą pirminę materijos saviorganizacijos priežastį. Mokslininko protą žadina tokia mokslui nepasiekiama nežinomybė, nes saviorganizacijos priežasties jau nebegalima priimti postulatiškai, kur bet kokio stebimo reiškinio priežastį ir pasekmę galima sieti su gamtos jėga. Esmių esmė yra ta, jog bet kokia gamtos jėga neatsiejama nuo materijos ir tokias jėgas mokslas tikėjosi paaiškinti savo perspektyvoje. Nors apie fizinį pasaulį mokslas dar daug ką turi pasakyti, tačiau pažindamas materiją jis priėjo savo galimybių ribą ir materijos saviorganizacijos priežasties gamtamoksliu paaiškinti tapo neįmanoma. Kitaip tariant, nūdienos mokslas turi galimybę stebėti reiškinio pasekmę, tačiau stebimo reiškinio priežastis yra anapus mokslui nepasiekiamos Planco Ribos. Todėl nūdienos mokslo galimybių kontekste galima teigti, jog tokio reiškinio priežastis yra antgamtinė, t.y. reiškinio priežastis nepaaiškinama fizikine terminologija, galinčia paaiškinti gamtos jėgas. (Beje, mokslinis požiūris, jog realiai egzistuoja antgamtinė jėga, materialistinės ideologijos paveiktų mokslininkų protuose sukėlė tikrą šoką, tad Prigožinui įvairiais būdais buvo bandoma sutrukdyti). Kad ir kaip teigiamai gamtamokslyje būtų vertinamas medžiagos kaitos negrįžtamumo įrodymas, Prigožino laiko tėkmės negrįžtamumo teiginys, jo keliamas determinizmo klausimas, tačiau pati laiko sąvoka tampa metafizine, nes Prigožinui laikas yra ankstesnis už visatos egzistavimą, t.y. ankstesnis už fizinio (materialaus, medžiaginio) pasaulio atsiradimą. Turime pastebėti, jog tokia laiko sąvoka savo esme atitinka filosofines abstrakčias aristoteliškos būties bei Dievo sąvokas suponuojančias dvasios pirmumo prieš materiją sampratas. Kitaip tariant, vertinant nūdienos žinias apie makro ir mikro pasaulius bei jų dinamiškumą (kitimą), moksliniame medžiagos bei gyvybės aiškinime lieka neatsakytų klausimų: Kas lemia materijos „saviorganizacijos“ lygmenis? Kas nulemia materijos struktūrizaciją vis sudėtingesniems dariniams, užsibaigiantiems žmogumi bei jo turima sąmone? Juk, kaip žinoma, jei atomo lygmenyje vertintume akmenį ir žmogų, tai skirtumų nerastume. Tad „Prigožino laiko“ samprata suponuoja tą pačią Epikūro neatskleistą paslaptį (klinamen), kurią galima pagrįstai pavadinti fizikinėmis sąvokomis neapibrėžiama realiai egzistuojančia tikrove. Būtent ji stimuliuoja žmogaus proto augimą pranokti materialistinį pozityvų žinojimą ir bandyti ją apibrėžti. Gali kilti klausimas, kodėl XXa. filosofų bei jų pasekėjo Prigožino netenkino ne tik moksle, bet ir aristoteliškoje filosofijoje išspręsta laiko problema? Atsakymas labai paprastas: todėl, jog laikas aristoteliškoje filosofijoje atsiranda kaip egzistencijos pasekmė (laikas yra tapsmo matas), t. y. atitinka šiandieninę mokslinę laiko sampratą, o pati egzistencija (tapsmas) siejama su Dievu, kuriam priskiriamos tam tikros savybės. Klestinčio ideologinio materializmo laikotarpiu ir jo sąlygotai moderniai idealistinei filosofijai to jau per daug – materializmui nesugebant apibrėžti kitos tikrovės nei materiali, nematerialią būtį norima matyti „moksliškesnę“ t.y. be jokių tam tikrose filosofijose ir religijose atrastų asmeniškumų bei tam asmeniškumui priskiriamų savybių. Pastarosios, anot tokios filosofijos, tėra ne kas kita, o žmogaus sąmonės refleksija į jo paties sukurtas idealistines idėjas, išreiškiančias jo dvasinius lūkesčius. Reikia pastebėti, jog savo esme toks sprendimas nukelia filosofijos ištakas, kuriose buvo keliamas pasaulio egzistavimo tvarkos klausimas, o ieškant atsakymų išrutuliota pirmapradės Būties samprata vėliau Jai priskiriant tam tikras savybes. Panašiai atsitinka ir su „Prigožino laiku“, kuris neatsiejamas nuo mažiausiai dviejų savybių (atributų): Laikas pranoksta materiją bei jai daro poveikį. Kadangi apie laiką kalbama kaip pranokstantį egzistenciją, t.y. materiją (laiką esant pirminį), tai bet kokios atrastos savybės negali būti tapatinamos su materija, nes jos, kaip ir pats laikas, yra pirminės materijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, nūdienos mokslo stebimas (galima paminėti Vienos universiteto A. Zeilingerio laboratoriją tiriančią bangų ir dalelių dualumo ribas bei su tuo susijusį „superpozicijos“ reiškinį) materijos „intelektualumas“ subatominiame lygmenyje (reiškinys, kuriame dalelės „atpažįsta savas ir svetimas“) nėra siejamas su pačios mikrodalelės „sąmoningumu“, o su tam tikru „nematerialiu lauku“, savyje talpinančiu informaciją, kurios dėka medžiagos mikrodalelė nukreipiama tam tikrai organizacijai. (Materijos „intelektualumo“ reiškinys žinomas gana seniai ir vadinamas Bernardo nestabilumu. Beje, šis reiškinys paskatino Prigožiną leistis į materijos saviorganizacijos pirmosios  priežasties paieškas ir mesti iššūkį gamtiniam, materialistiniam pasaulėvaizdžiui bei jį suponuojančiam materijos pirmumo teiginiui). Kitaip tariant, kai mokslas patvirtino tam tikrą medžiagos elgesį, o ieškant pirminės priežasties priėjo gamtamokslio ribas, tai bet koks kalbėjimas apie toje priežastyje (kaip realiai egzistuojančioje nematerialioje tikrovėje) atrandamų savybių priskyrimą materijai tapo nerimtas (pateikto pavyzdžio atveju dalelės - „intelektualumo“ savybė). Todėl, kalbant apie mokslo ir religijų santykį, religijos, kurių sampratoje nėra dvasios pirmumo prieš materiją arba dvasia sutapatinama su materija (panteizmas), nūdienos mokslinių žinių kontekste tampa intelektualiai neišbaigtos. (Vaizdžiai tokias sampratas galima prilyginti pagoniškų dievų sampratoms, tapatinančioms dievus su gamtos reiškiniais, o tokias sampratas vertinant krikščionišku požiūriu reiškia, jog žmogaus dėmesys nukreipiamas į Dievo Kūriniją, tačiau ne į patį Dievą). Savaime aišku, jog nūdienos mokslo žinių kontekste filosofinės srovės, stovinčios ant materializmo (jo pagrindas yra tas pats mokslas) pamatų, turi patirti stiprų sukrėtimą, nes tam tikri jų iškelti teiginiai apie žmogaus gyvenimo prasmę, tikslą bei visuomeninę tikrovę pagrįsti ne klausimų kėlimu ir tokiu būdu objektyvios tikrovės ieškojimu, o tikėjimu materializmo pateiktu pasaulėvaizdžiu. Tai veikia ir nūdienos reliatyvizmą. Nors grynasis materializmas atsiriboja nuo reliatyvizmo, tačiau nūdienos reliatyvizmas jį suponuoja, savo idėjomis maitindamas įvairias postmodernias ideologijas (pvz. Gendrer ideologiją). Kita vertus, nūdienos mokslinių žinių kontekste akivaizdžiai paradoksalu, jog grynasis materializmas pats tapo agnostiškas, todėl jis tėra materialistinė ideologija. Deja, ne kiekvieno žmogaus sąmonė yra pajėgi reflektuoti ir paaiškinti nūdienos mokslo žinias. Todėl atsiranda bandymų naujai apibrėžti žmogų suvulgarinant darvinistinę antropologiją (be abejo, apie krikščionišką čia net neverta kalbėti). Postmoderni žmogaus sąmonė, paskatinta iš mokslinių debatų „išgirsto“ materijos saviorganizacijos reiškinio aiškinimo, šio reiškinio priežasčiai apibrėžti imtų naudoti „informacinio lauko“ ir pan. sąvokas bei nūdienos technologinį progresą, tačiau giliau nepajėgdama viso to suvokti, teigia įvairias pseudomokslines idėjas. Todėl tokių idėjų pagrindu kuriama pseudomokslinė žmogaus antropologija, kurioje žmogus suprantamas kaip cheminių reakcijų pasekmė, tad jo atsakomieji veiksmai pasaulio atžvilgiu turi prilygti bejausmiam, bedvasiam mechaniniam robotui, galinčiam pačiam nulemti savo lytiškumą, populiacijos mechanizmą ir pan. Savaime aišku, toks požiūris į žmogų nieko bendra neturi su realiai egzistuojančia žmogaus tikrove, dėl kurios objektyvumo tebevyksta debatai tarp teistinės ir darvinistinės antropologijų. Kol kas palikime ramybėje postmodernios krypties mąstyseną, esminiais dalykais nieko bendra neturinčią su pasaulio realybe bei iki šiol žinomomis dviem antropologijomis, ir įvertinkime šių antropologijų debatus, kurie remiasi mokslo žiniomis ir nūdienoje pasiekė kulminaciją. Moksliniais eksperimentais patvirtinus, jog fizinė energija negali pereiti į psichinę, uždaras materijos – energijos kaitos pasaulėvaizdis galiausiai neišlaiko kritikos. Šis mokslinis faktas sukrečia materialistinėmis koncepcijomis pagrįstą darvinistinę antropologiją ir reikalauja naujo jos įvertinimo. (Reikia pastebėti, jog medžiagos entropinis principas tam tikros mąstysenos materialistų neįtikina, nes jie  entropijos reiškinį įvertina postulatiškai, t. y., reiškinys supaprastinamas ir aiškinamas kaip tam tikra medžiagos savybė, nereikalaujanti jokių ją sąlygojančių priežasčių įrodymų. Nors tam tikra prasme tokį materialistinį požiūrį galima pateisinti (gamtamokslis pajėgus nagrinėti tik materialius reiškinius), tačiau čia savaime peršasi klausimas: kas sustabdo proto augimą pasisavinant naujausias žinias ties materialistine, o, žymiai pažangesniu atveju, ties materialistine – panteistine riba? Nors nūdienos žmonijos žinių kontekste šis klausimas skamba retoriškai, tačiau į jį galima  atsakyti teiginiu: žmogaus proto augimo stabdis yra klaidingas ideologinis materialistinis  tikėjimas, apribojantis sąmonės refleksiją į įvairiapuses žinias, t.y. žmogaus protas pats sustabdo savo augimą, užsidėdamas materialistinio tikėjimo apynasrį).

Nūdienos mokslo žinių kontekste galime akivaizdžiai pamatyti, jog ankstyvoje filosofijoje iškeltas pasaulio kaitos klausimas šiandien galutinai išspręstas, suteikiant materijai tam tikrą galutinę apibrėžtį. Tačiau gilesnis šio mokslinio fakto nagrinėjimas išryškina du skirtingus mokslininkų požiūrius į jį. Vienas savo esme išlieka materialistinis ir aiškina, jog materija savo evoliucinėje raidoje įgauna „intelektualumą“ bei pati iš savęs susikuria informacinį lauką, ir su juo sąveikauja.  Kitas požiūris teigia, jog informacinis laukas negali būti tapatinamas su materija, nes jis yra autonomiškas ir apibrėžia materijos elgesį subatominiame lygmenyje. Turime nepamiršti, jog mokslininkas, norėdamas atskleisti dalelės „intelektualumo“ priežastį, įžengia į metafizinę sritį. Todėl tokie požiūriai nėra moksliniai faktai, o tėra mokslininkų nuomonės, sąlygotos jų žinių apie šią sritį (apimančią religines bei filosofines žinias). Akivaizdu, jog skirtingi požiūriai suponuoja seną dvasios arba materijos pirmumo klausimą, kuris gali būti atsakytas tik įvairiapusiškų žinių kontekste. Taigi šie du požiūriai religinėje plotmėje suponuoja dvi skirtingas mąstysenas: pirmuoju atveju - panteistinę, o antruoju - judėjišką. Filosofijoje pirmojo požiūrio esmė išreiškiama idealistine filosofija (pvz. Hegelis, Heideggeris ir kt.), o antruoju – realistine, t.y., aristoteliška, kurioje realiai egzistuojantis pirminis Intelektas netapatinamas su materija. (Šiuos du požiūrius įvairiais aspektais panagrinėsime vėliau).

Tikėjimas, jog visata (tą pati galima sakyti  ir apie „multivisatos“ idėją) yra uždara fizinė erdvė, bei pastangos į tokią erdvę žūtbūt postulatiškai „patalpinti“ realiai egzistuojantį nematerialų lauką, nulemiantį tos erdvės egzistavimą, tampa moksliškai nepagrįstas. Kita vertus, mokslo galimybių kontekste gali būti pateisinamas materialios visatos kaitos proceso paaiškinimas, remiantis tik energetinės tvermės dėsniu ir nesinaudojant antgamtinės jėgos sąvoka. Tačiau norint analogiškai paaiškinti žmogų bei jo sąmonę, uždara energetinė sistema praranda savo materialią esmę. Tokia nūdienos akistata su realia mokslo galimybių tikrove mus tarsi nukelia į graikų filosofijos laikus, kuriuose, stebint akivaizdžią realybę, gamtą, buvo ieškoma pasaulio veikimo principo, tačiau, tik iškėlus egzistencinį žmogaus klausimą, platesnio žmogaus sąmonės atvėrimo dėka buvo atrasta nemateriali dimensija, apibrėžianti pasaulį bei žmogų.

Taigi žmonijos proto bandymus realiai apibrėžti egzistuojančią nematerialią tikrovę turime priskirti pačiai svarbiausiai žmonijos užduočiai, kurios sprendimai tiesiogiai sąlygoja jos egzistencinę perspektyvą. Čia pat turime pastebėti, jog nematerialios tikrovės mokslinis patvirtinimas kartu yra tarsi mokslo galimybių slenkstis, kurį galima peržengti tik psichinės energijos dėka. Juolab jog žmogaus sąmonė bei joje „tūnanti“ psichinė energija yra vienintelė mokslui žinoma vieta, kurioje vyksta fizinės ir psichinės energijų sąlytis.