Ištremtų jausmų palydėjimas. Be tremties nujautimo

Šis tekstas – keli fragmentiški įspūdžiai, kuriuos sukėlė perskaityti eilėraščiai. Jie laisvi, neprisirišę nei prie tako, nei prie žmogaus, ir visai nesusiję su lietuvių tautos tremties data...

***

Dilsta, trupa, trumpėja... Skaudulingai kvepia baigme, bet lieka žmogus prie šulinio, Aukštybių suviliotas, paragintas kvėpuoti, prie meilės pasilenkęs, žmogiškasis ieškotojas, be trafaretų juntantis susitikimą. Nuovargio gestas jau Amžinatvei, žmogiškumo paliestai, bet neįtakotai.

Upė. Nesustabdoma josios tėkmė. Nežinia, ką dar šilto, grėsmingo atplukdys? Ar bijoti, ar susigūžti, ar laukti ramiai? O atneš tėviškės artumo alpesį. Ji vaikystėje gražiausia, nenubrozdinta, įsikūrusi gyvenimo – mirties krante. Gyva upė, nes laukia. Laukimas vėl pašvęstas, vėl dedikuotas Amžinatvei. Palies artumu akmenis, vaiko delnus.

„Ištremtuose jausmuose“ mažytė erčia žmonėms, saugi, sava. Norisi matyti, susitikti, kalbėtis. Kalbėtis su esančiaisiais, su jau buvusiais – kartumas gomuryje, sieloje, gatvėje. Kalbamasi, nes jautru, jaudina, įtempta.

Kelias – jau sykį matytas, pažįstamas, nebestebinantis, neviliojantis, pribloškiantis išdygusia klaida. Kelias, o ir žmogus, nebetrokšta lenktynių, tik ramybės, tylos tvinksnių. Žmogui nenuobodu, nors artima, bet ir rizikinga iš naujo jaukintis save, mokytis būti su savim ir kitu, save apžiūrėti, klausti ir klausytis. Už dienos žmogus gal paklys, svaigu kvėpuoti, kelias ištiks, susiras vienatvėje. Retai – su kitais.

Vaikščiodami sutiksime mažą mergytę, besidairančią. Apstu gyvenimo. Dar tik lies – rankomis, krauju, suprastais praradimais. Dabar sielos pakraštyje, vaikystės pašonėje – vitražo šviesa, tėvas bažnyčioje. Užgims malda, ne šventovėje susibūrusiems girdėti. Tegirdės skliautai, vitražo skiltelės išdužusios, saulės prabudintos. Pakelk Dangun.

Genties neriša kraujas. Juntu, išausta platybių, tolumų, rūko rudeninių slėnių žolėse. Žolės moka tylėti, saugoti verkiantį, užmirštantį ir atrandantį, ieškantį duženų. Iš jų ir kelias namo išpintas. Prie lopšio ir prie karsto. Su kitais, pajutusiais, šiandien. Pievose atpažįstama tai, kas negrįžta, nebepasikartoja, neatsinaujina, kuo žmogus jau paženklintas dyla.

Ištremti jausmai tiems, kurie dar tik žiūrės, kurie nebegrįš nei namo, nei į dvarą, kurių neatpažins, gyvenusių... Ateis, būtinai grįš vaiko ramiam sapne. Lietui lyjant trokštam apsikabinti, ne tokie skaudūs nuogi lašai, nežeidžia. Apsikabinimas gydo tylėjimu, paukščiais. Grįžta upė ir kelias. Vėl tėkmė, jau be baugumo. Prisiglaudimas, kad kas užkalbintų. Apkabinti ir atrasti. Žmogus mirs, ilgėsis ap(si)kabinimo, įžiūrės tai, kas už dėsnių, logiškos tvarkos, daiktų. Tyliuose sapnuose, nevarginančiuose, gedinčiose žuvyse, laikinybėje, erdvynuose už Dangaus yra tiesos kibirkščių. Nepažinti iki galo. Žmogus turtingas, nes neturi atsakymo. Tik priartėti, kai nebereikia vargingai alsuoti, kai arčiau jau nebeįmanoma. Paveikslas be rėmų. Dar įmanoma atrasti tai, kas už paslapties briaunų, už slėpinio, už knygų žinojimo. Ten už ribos laukia daugiau, nei tai, ką sapno pakraštyje paliečiame.

Nubudę rytai, bendras prasilenkusių sielų laukas – nėriniuota suknelės rankovė. Kur ji dabar pasilikus, pamestoji? Kaip toli, o skauda, o diegia nežmoniškai. Rūbelis į kelią. Kad tik paprastai gražu, kad nešalta būtų žiūrėti.

Nevargina laikas, teka tiesiog. Neslegia tai, kas prarasta, išduota, kas dar nesusapnuota, su kuo nelemta susitikti. Susitaikymo nuojautų pliūpsniai. Motinystės kuždesys, moters piliarožė. Tik jai, mylimajai, leista ištverti, tik jai lemta sustoti prie Nevėžio, nuotraukos, suolelio – fragmentiškai, esmingai.

Tik prie žodžio pasilenkti, bandyti ištarti ežerui žydint, gyvenimui srūvant. Jis – ištartasis, pasakytasis – dar turi slaptingąją galią sušaukti mus, paklydusius, alkstančius vakaro, ugnies žaižaravimo, neatpažįstančius kas nutiko, nutolo, pasislinko į naktį. Šabakštynai, jau be genties buvusiųjų pėdų. Be savumo ženklų, nutolo. Tik avietės, draskančios kojas, primena.

Pasižiūrėti drąsiai į save. Nebijoti savęs, išdidumo, nuopuolio, kryčio. Žmogui taip Aukštybių duota, taip prakeikta, taip ir palaiminta. Nebaugu aplaistyti pagalvę ašarų medumi. Nebaugu dar ir dar sykį pabandyti gyventi. Moters ženklas. Viena, vienintelė, nepasiduodanti, tolstanti ikona, nepasiekiama, neįrėmintumu grįžtanti. Moters laimė – šukė, saujoje dejuojanti. Lemtis – būti pavidaluose – duktė, atstumtoji, nuotaka, rengianti, skaitanti knygas, nesidrovinti derliaus ir savojo. Sodas, būties vieta – namai. Laukti ir laukti. Paveldėta. Apsidraudimas iš įsčių iškritusiojo klyksmu, pienu krūtyje. Gyvenimo jutimas skanaujamas labiau ir tvirčiau. Niekas neišplėš, kad ir labai norėtų.

Žmogus į gyvenimą įbridęs, į sutiktą taikingai žiūrintis, į knygą atsirėmęs. Lengviau alsuoti klausantis, klausiant. Nėra vienos tiesos, nėra vieno taško. Tėkmė veriasi, siela vis kitaip, kitoniškiau virpa. Jos kelias nenumatytas, nebus iš anksto suplanuotos tvarkos, schemų. Bus virpėjimas, artėjantis, aidintis, žmoguje, samanose juntamas.

Krikščioniškieji įaudimai, bažnyčios ramus sielų sergėjimas, viena akimi į Biblijos krantus. Kai ką paaiškins, bet ne viską. Atpažinsim per miglą savąsias erdves. Lieka noras dar ir dar pabūti, skonėtis tuo, kas ant tako, rankose, bemiegėje naktyje, nušvitusiame veide. Liko atramos, jau rastos, nebeišjudinamos. Saugiau prisiglaudus matyti.