Pradžia / Radikaliai
 

Senis

Štai tasai pasakojimas. Tik nepagalvokite, kad tai mano kliedesys. Aš tikrai visa tai mačiau ir pasitvirtino visų šimtų procentų mano gyvenime. Todėl su ramia sąžine Jums rašau ir anksčiau apie tai pasakojau savo artimiesiems ir pažįstamiems. Nekantriai lauksiu Jūsų ir skaitytojų atsakymų. Kas tai?

Gediminas Stankevičius
2014 m. Vasario 17 d., 22:25
Skaityta: 128 k.
Senis

Ji ilgais juodais plaukais, grakščios figūrėlės, kokių 170-180 centimetrų ūgio, sportiškos išvaizdos ir seksuali mergina. Ji kartais mane persekioja mieste. Jai nesvarbu kur bebūčiau. Ar Vilniuje, ar Kaune. Ji mane visuomet suranda. Nežinau ko jai iš manęs reikia. Tik dabar tų dienų, kai ją pamatau, pradedu vengti ir, tiesą pasakius, bijau. Nežinau kas manęs gali laukti netolimoje ateityje. Esu daug skaitęs apie įvairius gamtos reiškinius, vaiduoklių pasirodymus. Anksčiau apie tai perskaitęs spaudoje nusijuokdavau. Tačiau dabar, kai mane pradėjo persekioti ilgaplaukė gražuolė mergina, visu tuo pradėjau tikėti. Visi jos staigūs pasirodymai man atnešė labai liūdnas naujienas.

Dar vaikystėje savo akimis mačiau, tuo tiksliai įsitikinęs, mirtį. Net dabar, kai apie tai pagalvoju, matau ją, nors ir daugel metų prabėgo. Tada man ėjo septinti metukai. Ilgais žiemos vakarais labai bijodavau tamsos. Pats didžiulis vargas būdavo, kai tėveliai išeidavo į tvartą gyvulėlių šerti, girdyti. Tada drebėdamas slėpdavausi į patį tolimiausią trobos kampą, atsitūpdavau ir beveik nekvėpuodamas laukdavau sugrįžtančių tėvelių. Net nejudėjau, kad koks nors baubas manęs nepastebėtų ir nesurastų. Nors troboje degdavo žibalinė spingsulė, bet vis vien bijodavau.

Vieną tokį žiemos vakarą, kai tėveliai buvo išėję į tvartą, betūnodamas tolimiausiame trobos kampelyje, išgirdau girgždantį sniegą. Tą žiemą buvo labai daug sniego. Net mūsų šulinys buvo užpustytas ir sniego pusnys siekė trobos langus. Nuo sniego tėveliui teko atkasti visus takus, kad pakliūtų į tvartą, prie šulinio. Kai tėveliai eidavo takais, matydavau tik jų galvas ir pečius. Pagalvojau ir lengviau atsidusau, kad ateina tėveliai. Aš buvau pasirinkęs tokį trobos kampą, iš kurio gerai matėsi visas kiemas, kad iš toliau pamatyčiau baubą. Tą vakarą pamačiau per kiemą link trobos iš miško pusės einantį aukštą vyrą. Jis buvo apsivilkęs trumpais avikailiais, apsimovęs veltinius ir susijuosęs, kaip miško kirtėjai, dvirankiu pjūklu, už jo įsikišęs didelį kirvį. Ant galvos buvo didžiulė kailinė kepurė. Jis ėjo, man atrodė, virš sniego pusnių neklimpdamas.

– Tikriausiai dėdulė iš miško eina, – pagalvojau. – Bet man nepažįstamas. Juk visus kaimo dėdules gerai pažįstu.

Visi dėdulės, eidami į mišką ar iš jo, užeidavo pas mus vandens atsigerti. Mūsų šulinyje buvo labai skanus vanduo, girdavo kaimynai. Šito tikrai nepažinau. Ir dar toks aukštas, tvirtas. Jo galva buvo su lyg trobos stogu. Jau priartėjo prie trobos durų...

– Tuojau pasibels į duris, – pagalvojau. – Dabar man teks atidaryti...

        Tik aš neišgirdau beldimo į duris, nors sniegas tą vakarą labai girgždėjo kam nors einant. Net pagalvojau:

– Kodėl tėveliai neišgirdo, nepamatė dėdulės? Aš juk gerai girdėjau einant. Reiškia, praėjo pro šalį.

Mano baimė sumažėjo ir nusiraminau. Net lengviau pasidarė mano mažai galvelei. Ne užilgo sugrįžo tėveliai, pašėrę ir pagirdę gyvulėlius. Aš jiems papasakojau apie tą aukštą dėdę. Tada jie mane užtikrino, kad nieko nematė ir negirdėjo, nors dažnai žvilgčiojo link trobos. Jie gerai žinojo, kad bijau tamsos vienas pasilikęs troboje. Kiek pakalbėję apie miškakirtį, sėdome vakarieniauti. Tėvelis dar patvirtino, kad šiandieną niekas neturėjo dirbti miške. Aš su pyragu pavalgiau šilto karvutės pienelio ir susiruošiau miegoti. Tik baigiant vakarieniauti, išgirdome stiprų beldimą į lauko duris. Aš pagalvojau, kad tas dėdė sugrįžo. Tačiau į trobą įbėgo kaimynė Janina Tamošiūnienė. Ji gyveno už kokio puskilometrio, toje pusėje, į kurią nuėjo dėdulė.

– Oi, kaimynėliai! – pradėjo verkti. – Nelaimė mus ištiko. Prieš pusvalandį mirė mama.

Tėveliai ėmė ją raminti, guosti. Dar paklausė kaip tai įvyko, ar nemačiusi aukšto, tvirto miškakirčio, prieš pusvalandį praėjusio link jų. Tačiau ji paneigė, kad jokio vyro nematė ir negirdėjo praeinant.

Praėjus tam tikram laiko tarpui, motina pradėjo patyliukais kaimynėms pasakoti, (aš netikėtai nugirdau) kad aš tada mačiau pačią mirtį. Paskui apie tai visi pamiršo ir aš taip pat. Tik kartais, perskaitęs kokį nors įvykį apie paslaptingas būtybes, prisimindavau vaikystėje matęs didelį, aukštą vyrą miškakirčio pavidalu. Aš ir dabar tvirtai tikiu, kad tada tikrai mačiau mirtį, einančią per mūsų kiemą. Juk mes tada gyvenome prie didelio miško, gal todėl mirtis buvo apsirengusi miškakirčio drabužiais, kad nepamatytų vaikai (būtent aš). Juk vaikai iki dvylikos metų sugeba matyti ateitį, keistus ateities vaizdus ir net pačią mirtį. Apie tai man daug vėliau paaiškino ekstrasensai, pats skaičiau knygose ir laikraščiuose. Daug konkrečiau teko paskaityti apie atliktus bandymus su vaikais Aleksiejaus Prijmos ( garsaus ateities tyrinėtojo ir pranašautojo, ekstrasenso) knygoje „Pasaulio pabaiga?“

Tai buvo mano ankstyvoje vaikystėje, 1948 ar 1949 pokario metais. Nuo to laiko panašių keistų reginių nebeteko matyti, nors per tą laiką mirė ne vienas mano artimas giminaitis. Tiktai vėliau, kažkur nuo 1986-ųjų metų mane pradėjo lankyti, tiksliau, man rodytis, graži mergina. Vidutinio ūgio, apie 170-180 centimetrų, ilgais juodais plaukais, iš tolo spindinčiomis mėlynomis akutėmis, apvalaus veidelio. Ji, mane pamačiusi, visada šypsojosi. Ją sutikdavau tai Vilniaus geležinkelio stotyje, tai Kauno mieste.

Pirmą kartą ją pamačiau Vilniaus geležinkelio stotyje, troleibusų sustojimo vietoje 1985-ųjų birželio pabaigoje. Tada aš atvažiavau 5-uoju troleibusu į geležinkelio stotį po darbo, apie penktą valandą vakaro. Pro troleibuso langą išvydau gražią jauną, ilgais juodais plaukais, mėlynomis akutėmis merginą. Ji man šypsojosi ir mojo rankute lyg sakydama, kad laukia manęs ir greičiau išlipčiau iš troleibuso. Bėda, kad troleibuse buvo labai daug išlipančių, todėl iš karto išlipti man nepavyko. Aš tada jai linktelėjau galva ir ranka parodžiau, kad palauktų, nes pagalvojau, kad tai mano kokia pažįstama ar persidažiusi klasiokė. Tuojau išlipęs iš troleibuso pasukau į tą pusę, kur ji stovėjo, bet niekur tos simpatiškos merginos nepastebėjau. Lyg skradžiai žemėn būtų prasmegusi. Paskui apieškojau visą geležinkelio stotį ir net toliau esančią autobusų stotį, bet veltui. Juk taip norėjau sužinoti, kas per asmenybė toji simpatiška mergina man mojo rankute. Dar pasiklausiau stotyje budėjusių pažįstamų milicininkų ar jie kartais nepastebėję merginos ilgais juodais plaukais. Tačiau jie tokios nepastebėję.

Iš pradžių galvojau, kad tai galėjo būti kokia mano giminaitė, persidažiusi juodai, ar pažįstama. Bet viską gerai apgalvojęs ir persijojęs, įsitikinau, kad tokios merginos niekur nebuvau matęs. Ko jai iš manęs reikėjo ir ko ji pabėgo nuo manęs? Aš gi jos paprašiau, kad palauktų. Juk viso labo praėjo tik kokia minutė, kol išlipau iš troleibuso. Tačiau jos daugiau nebemačiau. Tik beveik po dviejų mėnesių gavau šaukimą iš teismo skyryboms. Mane išskyrė su žmona.

Praėjus metams vėl man pasirodė ta juodaplaukė gražuolė. Ją sutikau jau Kaune, Kipro Petrausko gatvės sankryžoje. Aš su pažįstama mergina stovėjau sankryžoje ir laukiau kada užsidegs žalia šviesa. Tai buvo 1986-ųjų metų vasarą. Staiga prie mūsų stabtelėjo taksi. Šalia vairuotojo sėdėjo ta pati gražuolė juodais ilgais plaukais. Ji man vylingai šypsojosi ir grasė pirštu. Tai matė ir mano draugė. Ji labai supyko ant manęs:

– Kokią dar juodukę įsitaisei? Ar aš tau per bloga?..

Teko ilgai savo draugę raminti. Buvau priverstas jai viską papasakoti apie ilgaplaukę juodukę. Aš vėl jai ranka parodžiau, kad už posūkio sustabdytų taksi ir manęs palauktų. Bet... Už posūkio nei taksi, nei juodaplaukės nebemačiau. Mergina buvo kokių 23-24-rių metų. Ilgais juodais plaukais, gražiai ant nugaros gulinčiais, jos akys tokios mėlynos. Jos krūtinė graži, matėsi stangrios krūtys, vos pridengtos suknute. Mat taksi stovėjo tik už kokių trijų metrų nuo manęs, todėl labai gerai įsižiūrėjau.

Po dviejų mėnesių su drauge susituokiau, bet nepraėjus nei pusei metų teko išsiskirti. Ji vis man prikaišiojo tą juodukę, pastoviai pavyduliavo, kad jai neištikimas ir su ja susitikinėju, jeigu vėliau sugrįždavau namo. Man atrodo, vėl pasidarbavo juodukė. Bet kodėl? Kam jai reikalingas aš? Vėl pasilikau laukti ir gyventi nežinomybėje, laukdamas kito juodukės pasirodymo ir laikui bėgant ją pamiršau.

– Palauksiu, kas bus toliau, – pagalvojau.

Tiktai 1991-ųjų balandžio mėnesį ją nelauktai pamačiau Vilniaus geležinkelio stotyje. Kaip tik po darbo važiavau namo. Troleibusas pradėjo stabdyti ir pro langą pamačiau už kokių 2-3-ųjų metrų stovinčią tą pačią ilgaplaukę juodukę. Vėl man mojo savo dailia rankute ir meiliai šypsojosi. Vėl jai ranka parodžiau, kad būtinai palauktų ir stumdydamas keleivius, kad greičiau liptų, iššokau iš troleibuso. Tenai, kur tik ką ją mačiau stovinčią, nieko nebebuvo. Viskas veltui... Vis vien apieškojau visą stotį ir aplinką apie ją. Gal kur nors tyčia pasislėpė? Tačiau jos nesuradau. Jau eidamas namo, rimtai pradėjau galvoti, kas dabar man galėtų nutikti. Juk visi sveiki, tėveliai irgi neserga ir darbuojasi kaime, man su darbu viskas tvarkoje, su žmona (pirmąja susitaikiau ir sugrįžau pas ją). Dabar apie šį įvykį nutariau papasakoti visiems savo artimiesiems: žmonai, sesutei, tėveliams. Žinoma, niekas manimi nepatykėjo, saldžiai juokėsi. Tik aš jau buvau įsitikinęs, kad greitu laiku kas nors blogo ar labai rimto nutiks.

– Galite netikėti, bet kažkas su artimaisiais ar manimi tikrai nutiks, prisiminkite, – sakiau jiems.

Ir ką gi? Praėjus mėnesiui, padėjęs tėveliams sodinti bulves, sekmadienio vakarą grįžau namo į Vilnių. Buvau patenkintas, kad kaime jau visi darbai nudirbti ir galėsiu iki šienapjūtės ramiai pailsėti. Liko tik daržą užbaigti sodinti. Bet tėveliai sakė, kad patys daržą pasisodins kai panorės ir kada panorės. Tačiau neilgai man teko džiaugtis. Jau kitą dieną, pirmadienį, (tai buvo gegužės 15 dieną), apie 10-tą valandą ryto, dar nebuvau išėjęs į darbą, suskambo telefonas ir lyg kažkas mane labai stipriai supurtė. Pakėlęs ragelį, išgirdau nepažįstamos moters balsą:

– Jums skambina pašto darbuotoja. Kolūkio fermoje staiga mirė jūsų tėvelis. Nors netoliese buvo mūsų gydytojas, bet jo išgelbėti nepavyko.

Vėliau pas gydytoją sužinojau, kad tėveliui jau buvo trečias infarktas. Kolūkio pirmininkas jam pasakė, kad jam kaip frontininkui nemokai išskyrė tris paršelius. Tėvelis nuvažiavo jų parsivežti. Bekeldamas antrą paršelį sukniubo vietoje ir viskas amžiams baigėsi.

Apie tai pasakiau žmonai. Ji tik keistai pasižiūrėjo į mane ir pasakė:

– Tau ji pasako, perspėja apie artėjančią nelaimę, mirtį. Gal tave angelas-sargas saugo ir perspėja? Aš tai nieko nesuprantu.

Dabar jau rimtai tykėjau, kad pasirodžius juodukei ilgais plaukais, reikia laukti kažko blogo. Tuo buvau įsitikinęs visu šimtu procentų. Po tų įvykių visur žvalgiausi ar nepamatysiu jos. Gal kur nors sutiksiu? Bet veltui. Daugiau niekur jos nemačiau. Jau susitaikiau su jos rimtomis išdaigomis ir mylimo tėvelio mirtimi. Vėl viskas stojosi į normalias vėžes. Pamiršau visas negandas. Tik kiekvieną kartą prie savo tėvelio kapo prisimenu tą keistą istoriją. Ne kartą apie juodukę pasakojau motinai, seseriai. Tik niekas mano keista istorija rimtai netikėjo. Visi tvirtino, kad tai sutapimas. Tik vienas ekstrasensas man pasakė kai susitikę išsikalbėjome:

– Pas tave buvo į ją panaši mergina. Ji tave labai mylėjo, tik dabar ji kažkur toli, negali su tavimi pasikalbėti, bet tave ji myli ir todėl visada iš anksto stengiasi perspėti apie artėjančią nelaimę, kad tinkamai jai pasiruoštum.

Keletą metų jaučiausi ramiai ir buvau pamiršęs apie juodukę ilgaplaukę. Galvojau, kad ir ji mane pamiršo, paliko likimo valiai. Bet ne!.. 2000-jų metų pabaigoje, spalio mėnesio vieną gražią dieną mano ramų gyvenimą vėl sudrumstė ji. Taip, ta pati juodukė, simpatiška mergina, mėlynomis akutėmis mane vėl sutiko toje pačioje vietoje Vilniaus geležinkelio stotyje. Aš kaip tik grįžau iš darbo. Ji vėl man mojo savo dailia rankute ir koketiškai šypsojosi. Vėl jos paprašiau, kad palauktų, bet išlipęs niekur jos neradau. Lyg skradžiai į žemę prasmego. Dabar jau iš karto pradėjau galvoti apie savo 90-metę mamytę.

Apie tai vėl papasakojau žmonai, sesutei ir, žinoma, parvažiavęs į kaimą, motinai. Mamytė iš pradžių nusijuokė, bet patylėjusi pasakė:

– Pagal tavo pasakojimą dabar man eilė, metas ruoštis į Anapilį. Man jau nusibodo gyventi šiame pasaulyje. Kiek vargo, karų, bado ir nelaimių pergyvenau. Kai brolis brolį žudė, kaimynas kaimyną šaudė, kai žmonės vienas kitą už butelį pardavinėjo stribams ar žaliukams. Tu neįsivaizduoji, sūneli. Užtenka man to vargingo gyvenimo. Laikas išeiti į Anapilį, seniai ruošiuosi, tik tau neprasitariau. Dabar, kai tu papasakojai apie juodukę, supratau, kad jau man atėjo laikas iškeliauti.

Žinoma, aš puoliau ją raminti, bet kiekvienas likome prie savo nuomonės. Vėl savo motiną teko palikti kaime, nes į miestą pas mane griežtai atsisakė važiuoti, kad norinti savo namuose baigti gyvenimą:

– Aš noriu tik čia, savo troboje baigti likusias dieneles, sūneli. Iš čia daugiau niekur nebevažiuosiu, geriau nevadink.

Vėl grįžau į Vilnių. Tik dabar kiekvieną dieną laukiau to, nelaimę nešančio, telefono skambučio. Taip man belaukiant, praėjo beveik mėnuo nuo tos dienos, kai rimtai pasikalbėjau su mamyte. Tik lapkričio 21-ąją rytą, man vėl išeinant į darbą, suskambo telefonas. Aš drebančia ranka pakėliau ragelį:

– Mirė jūsų mamytė, – pranešė sesers marti. – Dar vakar iki vėlumos kalbėjomės apie viską, apie praėjusį sunkų gyvenimą, apie mus visus, anūkus, o šiandieną ryte, pabudusi norėjau paklausti, kaip išsimiegojo, bet ji jau tylėjo. Paliečiau jos ranką, ji buvo šalta. Naktį jokių aimanų ar dejonių negirdėjau. Jokio pagalbos šauksmo, nors mūsų lovos stovėjo viena šalia kitos.

Štai kodėl ilgaplaukė juodukė vėl man pasirodė. Dabar jau įsitikinau, kad ji man atneša, o gal perspėja apie artėjančią nelaimę. Prieš tai mane paruošia, perspėja, kad nebūtų staigmenos. Dabar jau prie jos paslaptingų pasirodymų pripratau ir nieko nebebijau. Ko čia bijoti ir pergyventi, jeigu iš anksto mane perspėja, nuramina. Tinkamai spėju pasiruošti ir viską ramiai priimu. Gal tai ir gerai?.. Tik viena mintis neduoda ramybės. Kas ji ta juodukė ilgais plaukais? Gal ji gražuolė mirtis? Gal ji juokauja su manimi? Gal nori pasižiūrėti, kaip reaguosiu, pamatęs ją? Gal ji velnias juokaujantis iš manęs? O gal ji tikrai mano angelas-sargas? Man labai gaila, kad nieko apie ją nežinau ir nepavyksta sužinoti. Nuo pat pirmo jos pasirodymo, per tuos daugelį metų kreipiausi pas įvairius ekstrasensus Lietuvoje ir už jos ribų, bet nieko konkretaus jie nepasakė. 1990 metais man teko pabuvoti Kirgizijos sostinėje Biškeke. Buvau susitikęs su garsiuoju ekstrasensu Michailu Mileriu. Su juo atvirai pasikalbėjau apie juodukės pasirodymus ir kas po to įvykdavo. Jis irgi konkrečiai nieko negalėjo pasakyti, tik tvirtino, kad toji juodukė norinti man padėti pergyventi busimą nelaimę, artimo žmogaus mirtį.

Nepriklausomai vienas nuo kito, visi kalbinti ekstrasensai tą dalyką aiškino savaip. Tik vėliau, apibendrinus visus jų aiškinimus, prisiminiau, kad tikrai buvau sutikęs panašią į tą juodukę merginą. Su ja retkarčiais susitikdavau. Tik ji dėl man nežinomų priežasčių nenorėjo, o gal negalėjo su manimi draugauti, o paskui dėlto ėmė gailėtis. Aš tuo metu buvau toli nuo Lietuvos, o ji nenorėjo pas mane važiuoti, palikti Lietuvą, savo tėvelius. Mums teko išsiskirti. Kiek vėliau sužinojau, kad ji žuvo autoavarijos metu. Gal ji man padeda ir iš anksto perspėja apie gręsiančią, artėjančią nelaimę. Gaila, kad jos negaliu sutikti. Ji pati pas mane iš kažkur atvyksta, praneša apie būsimą nelaimę ir nematomai pasitraukia. Įdomu ar ji pasirodys prieš mano mirtį? O gal pasirodys? Gal tada pasikalbėsime?..

Pridedu jų atvaizdus, kuriuos tikrai mačiau ir jie taip atrodė: tasai senis-medžiotojas ir panelė juodaplaukė, kuri man visada mojo savo dailia rankute.

Komentarai