Pradžia / Radikaliai
 

Azimutas 120

Epochoj fazotronų, Neutronų ir protonų, Grėsmingų atomų Ir reaktyvinių žirgų, Nutvėręs uodegą kometos Basomis prabėgsiu Žvaigždžių nusėtu Mėlynu dangum...

Gediminas Stankevičius
2014 m. Vasario 04 d., 19:24
Skaityta: 219 k.
Pastebėtų NSO tipai. http://leaksource.files.wordpress.com nuotr.
Pastebėtų NSO tipai. http://leaksource.files.wordpress.com nuotr.

NSO (neatpažintais skraidančiais objektais) susidomėjau tarnaudamas SSSR karinėje aviacijoje. Čia galėjau daugiau gauti mane dominančios informacijos. Štai ir įvyko pirma pažintis su jais. Vieną 1971 metų liepos mėnesio pirmadienį mūsų pulke kaip visada vyko karininkų užsiėmimai ir SSSR gynybos ministro įsakymų skaitymas. Tą dieną jokių skraidymų nebuvo. Juk pirmadienis sunki diena, ypač kai mūsų karo lakūnai labai prietaringi ir griežtai laikosi šio teiginio. Mane labai sudomino vieno dokumento turinys. Jame buvo aprašytas labai įdomus ir savo ruožtu keistas įvykis. Karinio lėktuvo pilotas skrisdamas pamatė keistą objektą. Jis ilgą laiką persekiojo jo lėktuvą. Tai buvo apie vieno metro diametro skritulys. Jis priartėjo prie jo lėktuvo. Labai ryškiai nušvito ir staiga daug kartų padidėjo. Iš vidaus tiesiog liejosi ryški šviesa. Pilotas nepastebėjo kaip objektas staiga pavirto lėkšte ir prikibo prie lėktuvo sparno...

Objektas turėjo du labai skaidrius apvalkalus. Jo karkasas laisvai keitėsi lyg teleskopinė antena. Vidus buvo apšviestas ryškia aukso spalvos šviesa. Viduje buvo gerai matomi kažkokie cilindrai, keistos formos lauko konstrukcijos. Vėliau viduje pasirodė lyg ir dūmai, rūkas, kurie užpildė visą erdvę tarp tų apvalkalų. Po kurio laiko objektas nuslydo nuo sparno ir pilotas jo viduje pastebėjo į žmogų panašią būtybę...

Taip savo raporte aprašė atvejį karinio lėktuvo pilotas. Mat lakūnams galioja SSSR gynybos ministro įsakymas: „kruopščiai stebėti oro erdvę skrendant ir tuojau pat visus keistus pastebėjimus kruopščiai aprašyti ir pranešti į gynybos ministeriją“. Šiuo tikslu ir buvo sukurtos SSSR karinės kosminės pajėgos. Jų vadas ne kartą lankėsi mūsų divizijoje. Kartą mus surinkęs pasakojo:

– Mūsų Žemės šiaurėje neatpažįstamų objektų skrydžiai visada sutampa su raketų-nešėjų paleidimu iš Plesecko kosmodromo. Iš to galima daryti išvadą, kad čia jie naudojasi unikaliomis mūsų planetos šiaurinėmis atmosferos sąlygomis. Kai paleidžiama raketa-nešėja ji labai gerai matoma visoje Naujosios Žemės teritorijoje. Todėl ją lengva stebėti be jokių pašalinių trukdžių nuo starto iki jos išnykimo juodajame kosmose. Kitas, gana įdomus atvejis buvo mūsų šalies pietuose. Tiksliau, Baikonuro kosmodromo teritorijoje. Tai įvyko 1970-ųjų vasarą. Labai dideliame aukštyje virš kosmodromo praplaukė trys neatpažinti objektai. Juos buvo galima stebėti ne tik radarų ekranuose, bet ir paprasta akimi. Kas tai buvo mes iki šiolei nežinome. Tik viena aišku, kad tai buvo ne lėktuvai. Surinkus visus duomenis paaiškėjo, kad šiame rajone tuo metu ore neskraidė nei vienas lėktuvas ir nebuvo paleistas į atmosferą tyrimų tikslais zondas.

Nuo to laiko ir aš susidomėjau keistais gamtos reiškiniais. Ir štai 1972-ųjų rugpjūčio pradžioje, aš tik buvau grįžęs iš atostogų. Per išeigines mane staiga iškvietė į aviacijos divizijos štabo valdymo punktą. Iškarto supratau, kad atsitiko kažkas labai svarbaus. Šis valdymo punktas – mūsų divizijos širdis. Čia radarų ekranuose matoma visa teritorija nuo Maskvos iki pat didžiosios Kinijos sienos ir už jos.

Atėjęs sužinojau, kad čia reikės ilgiau apsigyventi, nors mano butas čia pat. Pasirodo, mūsų saugomą teritoriją pažeidė net penki saulėje švytintys sidabro spalvos balionai. Jie skriejo, tiksliau, plaukė 120 laipsnių azimutu, reiškia, jie plaukė link Baikonuro kosmodromo. Visą laiką radarų pagalba sekėme juos ir ekranuose stebėjome judėjimo kryptį: azimutą, atstumą ir aukštį. Viską gana kruopščiai ir tiksliai fiksavome. Juk tai mūsų šalies sienos pažeidimas. Kitaip būtų buvę didžiuliai nemalonumai man ir kitiems aukštiems pareigūnams. Mūsų darbą kontroliavo SSSR gynybos ministerijos Generalinis štabas Maskvoje. Pas mus tuojau atskrido generalinio štabo inspektorius generolas majoras N. B., stebėti objektų judėjimą ir duoti nurodymus. Jis turėjo pastovų ryšį su Maskva, su kažkuo konsultavosi ir duodavo mums nurodymus. Tuo tarpu pažeidėjai – penki sidabrinės spalvos balionai lėtai plaukė link Baikonuro kosmodromo. Tada Maskva įsakė į orą pakelti mūsų karinius naikintuvus. Jų lakūnams buvo įsakyta stebėti pažeidėjus, jų veiksmus ir reikalauti, kad jie tučtuojau nusileistų. Bet iš pažeidėjų pusės nebuvo jokios reakcijos į pilotų reikalavimus. Tada Generalinio štabo vadovybė įsakė atidengti perspėjamą ugnį iš naikintuvų. Tačiau iš pažeidėjų pusės nesulaukėme jokios reakcijos. Jie beveik parą lėtai plaukė link Baikonuro kosmodromo.

Virš kosmodromo jie gana ilgai stovėjo, tikriausiai jį kruopščiai žvalgė, fotografavo... Kas žino?.. Jie buvo nusileidę iki 11-12-os kilometrų aukščio. Jokio dėmesio nekreipė į mūsų lakūnų apšaudymus ir reikalavimus nusileisti. Pakeliui jie nusileisdavo žemiau 10-ties kilometrų virš gyvenviečių, o jas praplaukę, vėl pakildavo net iki 22-23-trijų kilometrų aukščio. Kaip nekeista, jų judėjimo kryptis visada išlikdavo pastovi – 120 laipsnių. Ką aviacijoje labai sunku išlaikyti. Net inspektorius iš Maskvos stebėjosi ir vis pranešdavo į gynybos ministeriją. Net autopilotui padedant tokią kryptį (aviacijoje kursą) išlaikyti neįmanoma, o čia tiesiog ideali kryptis. Tai labai keista!.. Tuo labiau, kad visi penki balionai visada išlaikydavo tarp savęs vienodą atstumą. Lyg būtų tarp savęs kažkuo surišti. Tuo labiau, kad visą laiką mūsų lakūnai juos apšaudė ir reikalavo nusileisti. Tik jie kaip plaukė taip ir plaukė. Jie artėjo prie mūsų valdymo punkto. Mes pradėjome baimintis, kad mums nieko neiškrėstų, net inspektorius nerimavo. Juk niekas nieko nežinojo kas jie, iš kur atsirado ar atplaukė ir kieno jie iš tiesų buvo. Kaip paaiškėjo, generalinis štabas buvo susirišęs su kitų valstybių atitinkamomis žinybomis (mums pasakė inspektorius). Niekas nieko nežinojo arba neigė, kad tokios technikos pas juos nėra. Tik penki sidabriniai balionai artėjo prie mūsų valdymo punkto, esančio Kirgizijos sostinėje Frunzėje (dabar Biškekas). Teko laukti, ką jie toliau darys ir ką gali iškrėsti. Mūsų laimei nieko blogo neatsitiko. Tik jie nusileido virš Frunzės net iki 7-nių kilometrų aukščio. Dabar juos matėme plika akimi, stebėjome radarų ekranuose ir viską fiksavome. Mūsų valdymo punktas buvo įsikūręs 3-čiame aukšte. Mums niekas netrukdė juos stebėti plika akimi. Tačiau nieko ypatingo nepastebėjome. Sidabro spalva saulėje blizgantys penki balionai ir tiek...

Tuo metu iš Generalinio štabo inspektorius gavo įsakymą pilotams apšaudyti tuos penkis pažeidėjus raketomis oras-oras, esančiomis naikintuvuose. Iš žemės raketomis žemė-oras jų susprogdinti nebuvo leista saugumo sumetimais. Kažkodėl buvo bijoma dėl pasekmių. Mat visą laiką ėjo gana karštos diskusijos tarp aukštų pareigūnų, kas tai galėtų būti ir kieno tie sidabru blizgantys pažeidėjai. Buvo galvojama, kad tai Kinijos, Amerikos ar Japonijos nauji žvalgybiniai skraidantys aparatai. Tačiau Maskva negalėjo nei paneigti, nei sutikti. Mat atitinkamos žinybos vis dar tylėjo. Noriu tik pabrėžti, kad visą laiką ėjo karštos diskusijos dėl balionų priklausomybės vienai ar kitai šaliai. Dar labiau įsiliepsnojo ginčai, kai naikintuvų pilotai pranešė, kad jų paleistos raketos aplenkdavo sidabrinius balionus tai iš kairės, tai iš dešinės ar iš viršaus, ar apačios... Pilotai tvirtino, kad jie labai tiksliai nusitaikydavo į tuos balionus. Tada buvo prieita prie vienos iš realiausių versijų, kad juos valdo kažkas nematomas ir aplink balionus yra stiprus magnetinis laukas. Jis nukreipia pilotų paleistas raketas į vieną ar kitą pusę.

Beveik visą dieną prastovėję virš mūsų valdymo punkto, balionai vėl pakilo į 21, kiek vėliau į 22-23-jų kilometrų aukštį ir pajudėjo link Isyk Kulio ežero, į pietus nuo mūsų, link Kinijos sienos. Visą tą laiką mūsų naikintuvai juos atakavo, priartėdami iki jų net iki 100 metrų, tačiau jokio rezultato nebuvo. Arčiau prisiartinti Generalinis štabas neleido, bijodamas nelaimingų atsitikimų, nes ir taip vienas mūsų naikintuvas neišlaikęs aukščio perkrovos užsidegė. Pilotui pavyko katapultuotis, o lėktuvas nukrito į kalnus. Mūsų pilotai visą laiką balionus stebėjo, bet jų viduje nieko įtartino nepastebėjo. Apvalūs sidabrinės spalvos balionai, be jokių langų, angų ar durų ir tiek. Generalinis štabas nieko konkretaus mums nepranešė, gal nenorėjo atskleisti paslapties...

Pagaliau buvo duota komanda visų naikintuvų pilotams, kurie tuo metu buvo ore, baigti atakas ir sugrįžti į savus aerodromus. Po kelių minučių buvo įsakyta pakelti į orą du naujausius naikintuvus tais metais MIG-23 ir jiems atakuoti balionus raketomis „oras-oras“. Tačiau ir tai nieko nepadėjo. Pirmasis Migas, baigęs atakas, sugrįžo į savo aerodromą. Atakas pradėjo antrasis Migas. Čia ir prasidėjo... Tuo metu balionai jau plaukė virš Isyk Kulio ežero, Tian Šanio kalnų papėdėje. Kalnų aukštis šiame rajone siekė jau 4-5 kilometrus. Balionai irgi pradėjo kilti. Iš pradžių jie pakilo į 23-jų, paskui net į 24-ų kilometrų aukštį. Mūsų MIG,ai jau laisvai galėjo skristi 22-23-jų kilometrų aukštyje, o įsibėgėję – iki 23,5-24 kilometrų. Staiga radijo stočių garsiakalbiuose išgirdome persigandusį piloto balsą:

– Kabinoje gaisras!.. Gaisras!.. Gaisras!.. J…matj!..

Ilgai nesvarstęs inspektorius įsakė skrydžių valdymo vadovui duoti pilotui komandą katapultuotis, tačiau lėktuvo pilotas, kaip supratome, negirdėjo mūsų komandos. Tik visą laiką siaubo perkreiptu balsu rėkė į laringofoną ir keikėsi, kad kabinoje gaisras. Dar po kelių sekundžių už 125 kilometrų nuo mūsų valdymo punkto, kaip tik virš Isyk Kulio ežero, radarų ekranuose lėktuvas dingo ir visam laikui nutilo piloto balsas.

Kiek vėliau iš Generalinio štabo gavome dar vieną patvirtinančią žinią, kad į jo užklausimus kitų šalių gynybos ministerijoms, išsamaus atsakymo apie sidabrinius balionus negauta. Dar Kinijos gynybos ministerija paaiškino, kad jų radarai šiame rajone nieko nepastebėjo, nes šiame rajone labai aukšti kalnai ir nėra galimybės jų stebėti. Perkirtę Kinijos sieną, jie toliau ramiai plaukė į pietryčius tuo pačiu azimutu 120 laipsnių. Mes dar ilgai juos stebėjome savo radarų ekranuose, bet kas iš to... Juk ir taip dviejų naujos kartos lėktuvų netekome ir sumanaus, drąsaus piloto...

Paskubomis buvo suruoštos kelios specialios paieškos komandos ir išsiustos prie Isyk Kulio ežero ir aplink jį. Vietovė šiame rajone labai kalnuota, todėl bus labai sunku vesti paieškos darbus. Paskubomis buvo pakrauti krovininiai lėktuvai su maisto atsargomis, amunicija reikalinga paieškos darbams, šilti drabužiai, palapinės poilsiui. Jie išskrido į laikiną lauko aerodromą netoli Rybačyj miesto, šalia Isyk Kulio ežero. Nedelsiant buvo pradėti paieškos darbai, nes buvo tikimasi surasti dar gyvą pilotą ar lėktuvo nuolaužas, jeigu sprogo ir nuskendo ežere. Gal tuo metu žvejojo žvejai ar netoliese kalnuose ganė avis čabanai? Reikėjo kuo greičiau apklausti vietinius gyventojus, gal jie ką nors pastebėjo...

Mūsų valdymo punkte irgi užvirė darbas. Paskubomis buvo surinkti visi magnetofoniniai įrašai, visi mūsų daryti užrašai, kasetės su fotojuostomis (mes viską fotografavome). Viskas buvo surinkta, užantspauduota ir paruošta išsiuntimui į Generalinį štabą. Taip pat buvo surinktos visos optinių taikiklių kasetės su fotojuostomis iš visų atakavusių lėktuvų. Jose turėjo būti nufilmuota, kaip pilotai prisitaikė ir šaudė į balionus. Mes tuo metu, nežiūrint į čynus ir rangus, vaikščiojome lyg žemę pardavę. Nejaugi ką nors praleidome, neužrašėme, nenufotografavome?.. Ot, tada bus triukšmo!..

Tik po kelių dienų sužinojome, kad viskas buvo kruopščiai atlikta. Mus nuramino tas pat inspektorius. Jis neskubėjo mūsų palikti, nes laukė rezultatų iš paieškos grupių. Tačiau paieškos grupės nieko gero negalėjo pranešti. Apklausę visus vietinius gyventojus, žvejus ir čabanus, nieko naujo nesužinojo. Jokių lėktuvo ar piloto pėdsakų jie nerado ir negirdėjo jokio sprogimo ore.

Paieškos darbai buvo tęsiami beveik pusę metų, nes lėktuvas buvo užslaptintas. Reikėjo nors kokią jo detalytę surasti. Mat Generaliniame štabe iškarto buvo galvojama, kad lakūnas, suimitavęs gaisrą kabinoje, galėjo pasprukti į užsienį. Tik praėjus metams, vietos čabanai kalnuose, net už 10-ties kilometrų nuo lėktuvo dingimo vietos pagal mūsų radarų duomenis, rado lėktuvo nuolaužas, piloto skafandro, drabužių liekanas. Kas atsitiko lėktuvui taip ir liko neišaiškinta. Juodos dėžės niekas nerado...

Po tų skausmingų įvykių vėl teko susitikti su tuo pačiu generolu leitenantu. Susitikimo metu buvo kalbama ir apie tuos sidabrinius balionus, ir kodėl nei viena raketa, paleista mūsų pilotų, nepataikė nei į vieną iš penkių balionų. Jis pasakė:                                                                                                                                                     

– Paneigti NSO problemos, kaip tai daugelis daro, aš negaliu. Šiai problemai išaiškinti reikia nemažai laiko ir gana daug lėšų. Šioje srityje turi rimtai dirbti ne tik mūsų šalies, bet ir kitų valstybių mokslininkai, ufologai, aviatoriai ir kiti specialistai. Šio reikalo išaiškinimui reikia pajungti visų valstybių karines oro pajėgas, priešlėktuvinės gynybos radarus ir kitą, naujausią karinę techniką, mokslo pasiekimus NSO paieškai ir šios problemos nuodugniam tyrimui. Tik tada galėsime sužinoti tikrą tiesą apie juos, jų kilmę ir iš kur jie be jokio triukšmo atplaukia...

Komentarai