Ar Higgso bozonas galėtų būti ,,Dievo dalele“?

Deja, ,,Dievo dalelė” tėra medžiaginė (materialioji) visatos dalis. Nors Higgso bozonui (tiksliau, Higgso laukui, kurio kvantai yra Higgso bozonai) tenka išskirtinis vaidmuo apibrėžiant kitų dalelių masę, tačiau tokio reiškinio eksperimentas vyksta „šiapus” Planco Ribos. Tai tarsi mikropasaulio mokslinių tyrinėjimų „finišas”. Tokią savo galimybių ribą („finišą”), fizikos mokslas yra apibrėžęs dar praeitame amžiuje: „Fizika, kaip mokslas, yra pajėgus tirti reiškinius, egzistuojančius tik iki Planco Ribos. Tam, kas gali vykti anapus Planco Ribos, nusakyti fizika neturi nei adekvačios kalbos, nei konceptualaus įrankio, įgalinančio apibūdinti reiškinius tokiomis sąlygomis.“ Kitaip tariant, materiją galima ištirti tik materialiomis priemonėmis ir, jei Dievas nėra materija, tai Dievo klausimą tenka palikti religijos ir filosofijos sritims. Nebandydami „Dievo dalelės” metaforai suteikti fizikinės prasmės, pabandykime apie tai pamąstyti. Galbūt galėtume atrasti filosofinę, religinę šios metaforos prasmę, leidžiančią giliau pažvelgti į žmonijos mąstysenos raidą, žinojimo ir tikėjimo santykį.

Fizikos moksle elementariųjų dalelių Standartinės teorijos galutiniam įrodymui Higsso bozono atradimas turi ypatingą reikšmę, nes bus galima paaiškinti, kas lemia dalelių mases ir jų santykius. Tai susiję su Didžiuoju sprogimu (su žinoma medžiagos raidos teorija praėjus kažkuriam laikui nuo Didžiojo sprogimo pradžios) ir nūdienoje žinomomis keturiomis sąveikomis – Stipriąja, Elektromagnetine, Silpnąja ir Gravitacine, kurios, anot iškeltos hipotezės, pačioje visatos atsiradimo pradžioje išsiskyrė iš vienos pirminės fundamentaliosios sąveikos. Visa tai veda į Vieningo lauko sąvokos tikėtinumą.

Šiuolaikinis mąstantis žmogus, įvertindamas nūdienos mokslo žinias apie materiją ir visatą, apžvelgdamas religijų ir filosofijų raidą, taip pat neatmesdamas patenkančių į jo akiratį mokslui nepaaiškinamų reiškinių, samprotaudamas visatos (pasaulio) atsiradimo klausimu prieina stulbinančiai paprastą išvadą: visus įmanomus apmąstymus galima suvesti į du vienas kitam prieštaraujančius atsakymus, kurie suponuoja skirtingas pasaulėžiūras ir pasaulėvaizdžius:

1. Pasaulis yra sukurtas ištisai egzistuojančio dvasinio prado (Proto) dėka. Kitaip tariant, žmogus tiki, kad realiai egzistuoja ne tik materialusis pasaulis, bet ir dvasinė jėga, veikianti pasaulio ir žmogaus evoliucinę raidą. Tačiau čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinėse pasaulio religijose (ir filosofijose) dominuoja dvi dvasinių jėgų sampratos: viena antgamtinė (judaizmo, krikščionybės, islamo), o kita gamtinė (panteizmo, t.y. dvasios ir materijos sutapatinimo samprata).

2. Prieš pasaulio atsiradimą neegzistavo joks dvasinis pradas ir nūdienoje jokia antgamtinė dvasia neegzistuoja. Pasaulį sukūrė stichinės, ,,aklos” gamtos jėgos. Atsitiktinai sutapus daugybei materijos būvių kombinacijų, susidarė sąlygos atsirasti gyvybei ir aukščiausiai jos pakopai - protingam žmogui. Toks mąstymas vadinamas materialistiniu (materialistine filosofija, kurioje teigiama, kad materija yra pirminė), jis kategoriškai atmeta antgamtinę ir gamtinę dvasios galimybę, o žmogaus turimas dvasingumas yra jo protingumo ir socialumo pasekmė. Be to, pastarasis atsakymas, nors ir moksliškai neįrodyta atsitiktinio visatos ir gyvybės atsiradimo hipotezė, yra ateistinio mąstymo pagrindas.

Mąstant religine terminologija, minėti apmąstymai dar aiškesni: pasaulį sukūrė Dievas arba pasaulis atsirado atsitiktinumo dėka. Galime išsireikšti ir kitaip: Arba Dievas sukūrė materiją, arba materija dievą (iš materijos išsivysčiusi sąmonė  susikuria sau dievą).

Apmąstydamas šiuos du galimus atsakymus, sveiko proto žmogus supranta, jog iš jų tik vienas kažkuris yra teisingas - atitinka tikrovę. (Beje, tiems, kurie mano, kad žemės gyvybę ir civilizaciją sukūrė ateiviai, būtina priminti, jog tokia mąstymo logika galioja ir jiems. Kitu atveju žemės gyventojai loginio mąstymo srityje juos bus daug aplenkę).

Filosofiniuose ar religiniuose apmąstymuose: šioms  dviem pasaulio atsiradimo galimybėms turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys. Keistai  turėtų atrodyti tokia mąstysena, kurioje būtų rutuliojama mintis aiškinant pasaulį ir žmogų, remiantis abiem atsakymais iškart, pamirštant, kad tik vienas iš jų atitinka tikrovę.

Tam, kad toliau galėtume kalbėti apie „Dievo dalelę“, privalome pasiaiškinti, kaip yra suprantamas religinis Dievas ir filosofų Dievas.

Pagrindinėse pasaulio religijose yra dvi skirtingos Dievo sampratos: indų religinėmis ištakomis laikomos Vedos, o krikščionybės ir islamo pagrindas yra judaizmas, kuris siejasi su Egipto ir šumerų religijomis. Vedų fone buvo reiškiama objektyvios Dievo esmės idėja, kuri atitiko upanišadų (Vedų aiškintojų, mokytojų) Brahmaną. Esminis skirtumas tarp induizmo Brahmano (Dievo) ir krikščionių Dievo sampratų išryškėja vadinamojoje mitologinėje kosmologijos srityje visatos aiškinimo klausimu.

Iš induizmo Brahmano emanaciniu principu (Brachmanui save išliejant) atsiranda visata, kuri, kaip ir pats Brahmanas, yra cikliška. Žmogus yra Brahmano dalis. Visa yra Brahmanas.

Krikščionių Dievas yra Asmuo ir turi savybes. Jis kuria visatą  kaip namus gyventi žmogui. Tai Jis daro nesinaudodamas jokiomis medžiagomis ir struktūromis, tik panaudodamas savo Žodį ir savo Dvasios veikimą. Kurdamas žmogų Dievas panaudoja jau anksčiau sukurtas medžiagas, tad žmogaus materialioji dalis nėra Dievo dalis, tačiau jo dvasia yra „įkvėpta“ Dievo, t.y. yra iš Dievo. Visa nėra Dievas, o tik Jo Kūrinija.

Induizme Dievas egzistuoja visame kame (materijoje, gamtoje, žmoguje ir pan.), t.y. tapatinamas su materialiuoju  pasauliu, su gamta. Krikščionybėje Dievas suprantamas kaip Dvasia ir su materialiuoju pasauliu nėra tapatinamas. Visa materija yra kuriama Dievo žodžiu (gr. logos; hebr. dabar) ir dvasia. Šv. Rašte Dievas žmogui pasirodo per tam tikrą materijos tarpininkaujantį būvį - degančiu krūmu, vėjo dvelksmu ir t.t., galiausiai Žmogumi. Pasirodymo esmė (tikslas) yra ne energijos - materijos vertinimas ir santykio su ja mezgimas, bet tam tikras pašaukimas bendradarbiavimui, kurio galutinė pakopa - dvasinio mokymo (apreikštos Tiesos) pateikimas, skirtas žmogaus dvasinės pozityvios egzistencijos išlikimui (materija gali būti kuriama, keičiama, lydima Dievo žodžio ir dvasios, bet ne atvirkščiai – materija dvasios sukurti negali). Dievo Kūrinija - materija - yra tam tikra priemonė žmogaus dvasinio augimo įgyvendinimui.

Kaip žinoma, susitinkant  krikščioniškajai religijai ir graikų filosofijai svarbiausias filosofijos ir krikščioniškosios religijos sąlyčio taškas – tai, kad filosofijoje Dievo klausimas glaudžiai susijęs su būties klausimu. Tad panagrinėkime, kaip gimė filosofų Dievas.

Filosofijoje būties klausimo pradininkas yra Parmenidas. Graikų pasaulėžiūroje buvo griežtai atskirta trūnus (materialus) ir dieviškas pasauliai. Parmenido filosofijoje išryškėja trys vienas su kitu susiję aspektai: būtis, mintis ir žodis. Tai sudaro būties vienovę – esiniją, kuri pasižymi šiais atributais: ji „be pradžios, nenykstama, vientisa, nejudama, amžina, viena, tolydi”. Parmenidas aiškiai skiria būties pasaulį nuo tapsmo pasaulio, kuris yra trūnus. Ikisokratikas (1) Herakleitas skelbia priešingą požiūrį: visa, kas vyksta. išplaukia iš priešybių įtampos, tačiau visa valdo logas (2); jis yra dėsnis, kurio dėka vyksta kaitos procesas. „Iš visų viena ir iš viena visi” - tai filosofinis panteistinės religijos pagrindas. Daiktai valdo nuolatinius tapsmą ir nyksmą. Herakleito filosofijos esmė sutampa su nūdienos induizmo Dievo – Brachmano sampratos esme (tokia samprata yra pagrįstos visos tradicinės Rytų religijos). Brachmanas, kuris yra visa, sujungia sugotoją ir griovėją – Višnų ir Šyvą. (Sunku būtų patikėti, jog Herakleitui buvo nežinomas ir zaraostristinis dualizmas, kuris išreiškė dviejų lygiavertiškų jėgų priešpriešą). Herakleito dialektikoje išryškėja gamtinis dualizmas, kuriame daiktai valdo nuolatinius tapsmą ir nyksmą.

Tokią dialektiką  įdomu palyginti  su hegeliškąją, kurioje protas vystosi žadinamas žmogaus dvasios (ši dialektika vėliau  buvo panaudota filosofinio ateizmo ir dialektinio materializmo idėjoms pagrįsti). Taip Hegelio    protas atranda aukščiausią Gėrį – Dievą, tačiau kaip ir Platono filosofijoje tai tėra tik idėja ( be žmogaus proto ji negali egzistuoti), kuri anot Aristotelio nėra pakankamai pagrįsta patirtimi todėl suvaržo patį jos autorių. (Beje, pats Platonas, būdamas vyresnio amžiaus, dialoge Parmenidas  negailestingai triuškino ne tik savo Idėjų teoriją, bet ir ikisokratikų mokymą).

Ne taip, kaip Parmenidui, Platonui būtis nėra aukščiausia. Virš būties Platonui yra Vienis ir Gėris. Todėl Aristotelis grįžta prie Parmenido tam, kad galėtų būtį iškelti virš Vienio ir Gėrio idėjos. Anot Aristotelio, Platono idėjos niekuo nepadeda daiktų būčiai pažinti, nes jų juose nėra. Aristotelis teigia, kad daiktų esmė glūdi juose pačiuose. Taip Aristotelis paneigia daikto ir idėjos dualizmą ir skelbia naują – medžiagos (gr. hyle; lot.materia) ir formos (gr.eidos/ morphė; lot.forma) bendrumą. Ši teorija susiejama su tapsmu: materijoje esmė įterpta tik kaip galimybė (dynamis/ potentia), tik forma ją aktualizuoja (energeia). Taip Aristotelis parodo, kad daiktų esmė glūdi ne transcendentinėje jų idėjoje, o tampa tikrove tų daiktų realioje sekoje. Tokia esmės raida suponuoja tikslą - nuo galimybės pereiti prie tikrovės. Šią sklaidą jis pavadina entelechija (nuo žodžio „telos” - tikslas). Forma ir mąstymas yra susieti. Grynoji forma, anot Aristotelio, turi būti tai, kas užvis aukščiausia, t. y. Dievas. Aristotelio filosofijoje būties klausimas tampa neatsiejamas nuo Dievo: „Dievas žvelgia tik pats į save, nes Jis yra grynas Aktas. Jis temąsto pats save, todėl reikia teigti, kad Dievas yra minties mintis. Tad Dievas yra dvasia. Jis yra geras, būtent taip Jis yra pradas....“ Taigi Aristotelis ,,grynąja proto jėga” prieina išvadą, kad Dievas turi savybes ir yra visa ko pradžia, pirmapradė Būtis.  Dievas radikaliai atskirtas nuo medžiaginio pasaulio, tačiau Jis nėra Asmuo, kaip tuo metu teigė žydų (izraelitų) religinė samprata. (Aristotelis buvo nereligingas, kadangi, jo supratimu, nors Dievas yra tobuliausia forma, siektina žmogui, tačiau pačiu žmogumi Jis nesidomi, tad ir asmeninis santykis su Juo nėra įmanomas). Tad Aristotelis pateikia visiškai naują mąstyseną, kurios nuostata nulėmė Vakarų filosofiją. Pagrindinis sąlyčio taškas tarp filosofinio Dievo ir izraelitų religinio Dievo yra tai, kad abiem atvejais Dievas atskirtas nuo materialaus pasaulio. Taigi, Aristotelio mąstyseną galima pavadinti judėjiška, nes pastaroji buvo ankstesnė. Nors Platono ir Aristotelio filosofijos vadinamos idealistinėmis, tačiau akivaizdu, kad esminiu klausimu, t.y. būties klausimu, jos skiriasi. Parmenidiška esinija – būtis, mintis ir žodis - Aristotelio medžiagos ir formos bendrumo filosofinėje sistemoje tapo nuosekliai pagrįsta. (Kaip matome, Aristotelio filosofijoje, jo būties metafizikoje dvasia yra pirminė, materija – antrinė).

Nuo Naujųjų amžių tam tikros krypties filosofija (pradininku tampa Descartes‘as) nusisuka nuo Aristotelio analoginio mąstymo metodo, nuo patirties, t.y. nuo žmogaus juslių panaudojimo pasaulio tyrimui, taip išlikant su juo sąlytyje. Tokios krypties filosofija palaipsniui išstumia būties metafiziką ir išrutulioja mintį, kuria pasiremia materializmas ir ateizmas, teigdami idėją, jog pirminė yra materija (t.y. egzistuoja tik materiali būtis) (žr. antrą visatos atsiradimo galimybę). Tokioje filosofijoje žmogaus protas tampa nepranokstamas, išvystoma antropocentrinė mąstysena (tokia mąstysena pagrindžia naują ,,ideologinę religiją”, kurioje sudievinamas žmogaus protas, jo darbai, mokslas ir pan.). Tačiau atsiranda filosofinių srovių (pvz.XIXa. teosofija), kurių netenkina grynojo materializmo ir ateizmo atsakymai (ypač tai susiję su žmogaus dvasine sritimi), todėl jos grįžta prie panteistinės pasaulio sampratos. Gimsta naujas (modernus) panteizmas (toliai n.p.) suteikdamas stimulą mąstysenai, bandančiai žmogų suprasti kaip cikliškai besikeičiančios energetinės visatos dalį (suteikiamas naujas impulsas ezoterikai, idėjoms apie pasaulio sąmonę, žmonijos savimonę, gamtoje egzistuojantį dvasingumą ir pan.). Kaip ir materializmas, n. p. laikosi nuostatos, kad materija pirminė (tiesa, vietoje žodžio ,,materija” pradedamas naudoti žodis ,,energija”). Tokią nuostatą nulėmė tai, kad n. p. atmetė Aristotelio būties metafizika grindžiamą filosofiją  ir krikščionišką teologiją.  Nors  n. p. vystėsi kartu su besivystančiu mokslu, kuris jam darė įtaką (ypač XIX – XX a.), tačiau n. p. teikiamos idėjos savo esme atitinka ikisokratines, kurių dėka pasaulis buvo aiškinamas kaip nekintantis ir amžinai egzistuojantis. (Turime nepamiršti, jog iki XX a. antrosios pusės mokslas visatą aiškino esančia statiška ir amžinai egzistuojančia). Tačiau nūdienos mokslo žinios apie materiją ir visatą tokiam pasaulėvaizdžiui vietos nebepalieka. Mokslas pateikia  įžvalgą pagrįstą stebėjimais ir eksperimentais, jog visata turėjo pradžią, ir šiuo metu ji  plečiasi.  Nors toks mokslinis teiginys yra sąlyčio taškas su biblijine kosmologija, žmogui ieškančiam tiesos, jo proto keliamą klausimą dėl dvasios arba materijos pirmumo turime pripažįnti rekšmingu. (Remiantis dviem visatos atsiradimo galimybėmis n. p. idėjos neišlaiko kritikos: nepripažįstant dvasios pirmumo prieš materiją (energiją), imti rutulioti mintį, pvz. apie pasaulio dvasią ar kosminę sąmonę, yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Tai bandymas du radikaliai priešingus galimus visatos atsiradimo atsakymus sujungti į vieną, bandant suteikti materijai ne tik dvasią, bet ir jos savybes. Tiesa, reikia pripažinti, kad toks bandymas žmonijos mąstyseną padarė aiškesnę, nes paaiškėjo, kad apie dvasinį pradą daugiau nieko esminio nepajėgiama pasakyti, nei apie jį pasakė monoteizmas, kurį vėliau  grindė aristoteliška filosofine nuostata sekusios filosofijos. Tad pastarųjų amžių religijos ir tam tikros filosofijos sankirtoje samprata „apreikštoji Tiesa“ išlaiko dar vieną žmogaus proto mestą iššūkį).

Įvertinus žmonijos religijos ir filosofijos raidą, galima teigti, kad žmonijos mąstymo istorijoje išrutuliojamos dvi skirtingos mąstysenos: panteistinė ir judėjiška. Akivaizdu, jog nūdienos žmogaus sąmonėje dominuoja kažkuri viena iš šių dviejų ir tai sąlygoja jo pasaulėžiūrą, kuri tampa pagrindu pasaulėvaizdžio aiškinimui. Nūdienoje tokie mąstysenos skirtumai ypač ryškūs religijos, filosofijos  ir mokslo srityse.

Pradėdami nuo mokslo, pabandykime šiuos skirtumus trumpai apibūdinti.

Mokslininkas, kurio pasaulėžiūrą veikia panteistinė mąstysena, aiškindamas visatą remiasi Didžiuoju sprogimu ir visatą paaiškina kaip besikeičiančią materialią - energetinę sistemą, kurioje galioja energetinės tvermės dėsnis. Dabartinėje visatos raidoje galioja žinomos fizikinės konstantos, kuriomis paaiškinama visatos kaita. (Beje, mokslui žinomų fundamentaliųjų konstantų neįtikėtinai ,,tikslus suderintumas lėmė sąlygas atsirasti” gyvybei). Mokslininko pastebėta galimybė materialioms struktūroms  kaupti tam tikrą informaciją (tai ypač aktualu biologijos moksle), paaiškinama mechanistiniu principu (t.y. materialistiškai), tokiame reiškinyje  neįžiūrint jokios dvasios jau nekalbant apie jos savybes.  Tokiu būdu panteistinės mąstysenos mokslininkas religinę ir filosofinę dvasios ir materijos sutapatinimo sampratą pajėgus paneigti, t.y. paneigti ir panteistinės sampratos Dievą. Kadangi panteizmas teigia, jog Dievas egzistuoja visame kame, tai Higgso bozoną galima laikyti panteistinio „Dievo dalele“. O jei Dievas = Dvasia suprantama fizikine prasme kaip energija, tai viską galima „sutalpinti“ į Vieningo lauko sąvokos tikėtinumą. Taigi, materialioje visatos dalyje, dvasios ir materijos sutapatinimo sampratos Dievui – Dvasiai turinčiam savybes, pagrįstai nelieka vietos. (Čia turime atkreipti dėmesį į tai, jog įvairiose  religijose naudojamas žodis „energija“ turi skirtingą prasmę. Ne visuomet jis siejamas su materija kaip tai yra fizikoje. Žvelgiant iš nūdienos mokslo perspektyvos, religiniai mokymai, kuriuose teigima jog materija-energija gali kurti ir perteikti dvasią, jos savybes, nėra  intelektualiai išbaigti. Pvz., yra religinių mokymų, kuriuose, ,,aukštesnio dvasinio lygio” žmogui draudžiama prisiliesti prie kito ,,žemesnio”  žmogaus, imti iš jo daiktus, ypač maistą ir pan., teigiant, jog  tokiu būdu bus pažeminta pirmojo dvasia.  Tokia dvasios raiška,  judėjiška mąstysena pagrįstose religijose laikoma primityvios mąstysenos liekana).

                      Dažniausiai panteistinės sąmonės mokslininkas būna ateistas. Tačiau tas pats mokslininkas negali paneigti judėjiškos, krikščioniškos ir islamiškos Dievo sampratos.

Judėjiškos mąstysenos mokslininkas materialią visatą gali paaiškinti analogiškai. Tačiau jo mąstysena veržiasi pranokti tokią materialią energijos – materijos visatos sampratą, todėl jis neatmeta būties metafizikos, teigiančios nematerialią egzistenciją, kuri yra ne tik nepriklausoma nuo materijos, bet ir veikia visus materialius ir dvasinius procesus.

Pastaruoju teiginiu galima šiek tiek pasamprotauti.

Šiandieninis mokslas nemažai gali pasakyti apie žmogaus smegenis, kaip materialų objektą (fiksuojami smegenų veiklos procese kuriami elektromagnetiniai impulsai, aiškinami jų ryšiai ir pan.). Kaip ir visoje materialioje būtyje, čia galioja fizikinės konstantos. Tačiau apie mintį, kilusią iš to materialaus objekto, mokslas pasakyti negali nieko ir tai savaime suprantama, nes pati mintis nėra materiali. (Nūdienos mokslas neturi fizikinės, biologinės ar modelinės teorijos, kuri galėtų paaiškinti žmogaus sąmonę ir iš jos išplaukiantį protą). Tad jei moderniajai fizikai pateiktumėme užduotį apibrėžti mūsų mintį fizikinėmis konstantomis, tai mums būtų atsakyta, jog tai nieko bendra neturintys dalykai. Čia išryškėja aktualus klausimas, sukeliantis tam tikrų pamąstymų energetinės tvermės dėsnio atžvilgiu: žmogaus smegenų veiklos procesams reikalinga energija yra gaunama iš tam tikro materijos būvio, tačiau smegenų veiklos proceso metu gimusi mintis nebeturi nieko bendra su materija (energija). Lieka neatsakytas klausimas: jei mintis yra visatos dalis, tai materialus visatos aiškinimas turi esminį trūkumą - nėra įtikinamtis nes nesukuria jos tikrojo vaizdo. Įtikinamesnį visatos aiškinimą pajėgi pateikti judėjiška mąstysena: pirminė visatos atsiradimo sąlyga yra Dievo mintis (nereligingi mieliau vartoja terminą „Protas“), kuri (kuris) nulemia materiją. Pasitelkus Aristotelio materijos ir formos bendrumo filosofiją, galima teigti, kad Dievo mintis aktualizuoja materiją – šiuo atveju žmogų, nurodydama tikslą – jausti ir mąstyti Dievą (Būtį). Taip atveriamas ryšys su pirmaprade Dvasia, sudarantis žmogaus esmę ir jo pilnavertiškos egzistencijos prasmę. Tapsmas – žmogaus fizinė egzistencija (materiali tikrovė) tėra pirminės dvasinės tikrovės - Dievo minties pasekmė. Tačiau tai dar ne viskas. Žmogaus protas, prieš save turėdamas aukštesnio Proto sampratą, įgauna akstiną augimui ir nepasilieka imanentiškas, t.y. neužsidaro savo paties sukurtoje subjektyvioje idėjoje (kaip tai atsitiko hegeliškoje dialektikoje pateikiant mintį, padėjusią kertinį akmenį filosofinei ateizmo idėjai, jog „Visa yra intelekto, kuris vystosi pats dėl savęs, judėjimas“). Protas tampa pajėgus išsamiai  paaiškinti  tikrovę. Jo augimas, dinamiškumas užtikrinantis objektyvios tiesos paieškas yra būtina tiek fizinės, tiek dvasinės žmogaus išliekamosios egzistencijos sąlyga.

Taigi judėjiška ar panteistinė mokslininko mąstysena nulemia jo tikėjimą arba netikėjimą Dievo egzistavimu. Nūdienoje beveik pusė apklaustųjų mokslininkų pasisako esą tikintys. (Nepamirškime, kad žodis ,,tikintis” nėra žodžio ,,religingas” sinonimas. Tikinčiu laikomas tas žmogus, kuris tiki, jog egzistuoja antgamtinė jėga. Tikintį galima pripažinti religingu tuomet, kai jis su ta jėga ima megzti tam tikrą asmeninį santykį, nepaisant, kokia būtų to santykio išraiška).

Tad Higgso bozonas su judėjiška, krikščioniška ir islamiška Dievo samprata bendra gali turėti tik tiek, kad gali padėti paaiškinti materialios Dievo Kūrinijos dalį. Beje, pasaulio pažinimas yra viena iš Biblijoje aprašytų Dievo nuorodų žmogui (žmogaus protas pajėgus galutinai pažinti materiją).

Toliau trumpai panagrinėkime, kokią reikšmę panteistinė ir judėjiška mąstysena turi žmogaus religingumui.

Iš religijų istorijos žinome, jog žmonijos civilizacijos ištakos neatskiriamai susijusios su pagoniškomis (politeistinėmis) religijomis, kuriose reikšmingą vietą užima panteizmas. Nors nūdienos pasaulyje tai būdingiau Rytų religijoms, tačiau jas palikime ramybėje, o pavyzdžiu paimkime iš jų mokymo konteksto išvystytus ir naujojo panteizmo pakoreguotus (geriausiai tiktų žodis „suvulgarintus“) ir Vakaruose populiarius ezoterinius mokymus. (Būtina pastebėti, kad tokie mokymai su Rytuose praktikuojamomis įvairiomis religijomis mažai ką turi bendra. Nieko bendra neturi ir su krikščioniška religija, tam tikruose ezoteriniuose mokymuose naudojamos krikščioniškos sąvokos). Kaip paaiškėjo skaitant pirmuosius šio teksto puslapius, religija padėjo pagrindus panteistinei mąstysenai, kurią pagrindė ir tam tikra ikisokratikų filosofija. Be to, žinoma, jog monoteistinė Dievo samprata pagoniškų religijų aplinkoje išsivystė kaip aukštesnė žmogaus ir pasaulio pažinimo - paaiškinimo raidos stadija. Vertinant iš nūdienos perspektyvos, krikščionybė yra pati aukščiausia žmogaus religingumo intelektualinė pakopa.

Krikščioniškasis mokymas pagrįstas judėjiška mąstysena ir turi daug sąlyčio taškų su aristoteliška filosofine nuostata Dievo klausimu. Norint argumentuoti šio mokymo intelektualinį  prioritetą, turime atkreipti dėmesį į žinojimo ir tikėjimo santykį. Analizuodami religijas atrandame, kad skirtingi religiniai mokymai turi vieną esminį sąlyčio tašką: žmogus tiki, kad egzistuoja jėga, galinti daryti poveikį jo kūnui, dvasiai ir socialumui, todėl veržiasi tą jėgą pažinti (apie ją sužinoti ir užmegzti santykį). Tačiau nuo čia religiniai mokymai išsiskiria į dvi pagrindines kryptis, kurių pasirinkimą nulemia panteistinė arba judėjiška mąstysena. Savaime suprantama, keliais sakiniais neįmanoma aprėpti per kelis tūkstančius metų religiniu klausimu sukauptos žmonijos patirties, kuri prasideda nuo nūdienoje paaiškinamų gamtos reiškinių garbinimo, vėliau atrandant ne tik tokių reiškinių Autorių, Jo savybes, bet ir Jo planą žmogaus atžvilgiu. Todėl norėdami išryškinti pačią esmių esmę, iš ezoterikos išskirtą astrologijos sritį palyginkime su krikščioniškuoju mokymu.

Astrologija teigia, jog žmogaus būtį, jo atsakomuosius veiksmus pasaulio atžvilgiu lemia materialūs visatos kūnai (planetų išsidėstymas ir pan.). Kitais žodžiais tariant, ne tik fiziniam žmogaus kūnui, bet ir jo veiklai įtakos turi kita materija. Todėl žmogaus veikla (jo egzistensija) gali būti sėkminga tik tuomet, jei bus sugebama atskleisti teisingą santykį su ja. Astrologija, save vadinanti mokslu, turi ryškų pagoniškos religijos  bruožą, nes tikėjimas neapsiriboja vien materijos poveikiu į materiją (kas savaime suprantama), o tikima ir poveikiu žmogaus veiklai, jo socialumui, t.y. veikia jo dvasinę sritį. Toks mokymas gali būti artimas tik panteistinei mąstysenai, pasitenkinančiai antruoju atsakymu apie galimą visatos atsiradimą (žr. teksto pradžią). Neturime pamiršti, jog šis atsakymas suponuoja darvinistinę antropologiją, teigiančią, kad žmogaus dvasinė sritis išsivystė jo socialinės raidos pasekmėje ir be šios srities jokia kita  neegzistuoja. Vertinant iš nūdienos mokslo žinių (apie materiją, visatą, žmogaus sąmonę ir iš jos kylančią mintį bei jos ryšį su materija) perspektyvos, astrologija gali būti priimtina tik tokių žinių neturinčiam žmogui. (Beje, užtenka išsamesnių žinių apie religijos ir filosofijos raidą tam, kad astrologija būtų suprantama tik kaip pagoniškos mąstysenos reliktas). Tačiau čia dar ne viskas. Astrologija, susidūrusi su žmogaus dvasingumo klausimais, į kuriuos ji nepajėgia atsakyti, savo akiračio praplėtimui žvilgsnį bando nukreipti į pirmąjį atsakymą, kuris suponuoja dvasios pirmumo prieš materiją mokymą. Iš dviejų pasaulio atsiradimo galimybių perspektyvos toks astrologinio mokymo teikiamas pasaulėvaizdis neišlaiko elementarios logikos testo. Žinant, kad tik vienas iš šių atsakymų gali būti teisingas, bandyti aiškinti pasaulį ir žmogų remiantis abiem atsakymais iškart, yra, švelniausiai tariant, nesusipratimas. (Čia turime pastebėti, kad, nors ir nesugebėdami atsakyti į daugelį klausimų, tačiau aiškindami pasaulį ir žmogų grynieji materialistai išlieka bent jau logiškai nuoseklūs).

Iš krikščioniškojo mokymo perspektyvos pagoniškosios religijos ir nūdienos ezoteriniai mokymai tėra negrįžtama praeitis, kurioje žmogus apgraibomis ieškojo Tiesos.

Krikščioniškasis mokymas pagrįstas judėjiška mąstysena išlaiko loginį nuoseklumą ir teigia visai kitokią žmogaus ir pasaulio aiškinimo perspektyvą: materija (energija) yra antrinė, nes prieš jos pasirodymą egzistavo Kūrėjas, kuris yra Dvasia. Dievo sukurtas žmogaus turi ne tik laikiną kūną, bet ir sielą, galinčią pranokti materiją ir egzistuoti ištisai (Per daug nenusižengsime   filosofinei ir religinei sielos sampratos esmei, jei, paprastumo dėlei, ją sutapatinsime su dvasia, kuri su materialiu kūnu sudaro žmogaus vienovę). Nors Dievas pakviečia žmogų su Juo bendradarbiauti, tačiau savo apsisprendimui žmogus turi laisvą valią, su kuo ir kaip užmegzti santykį, t.y., ar ieškoti santykio su Dievu, ar su Jo Kūrinija (tai gali būti ir materija), su kitomis protingomis dvasiomis, kurios, pasak krikščioniškojo mokymo, realiai egzistuoja ir yra pasiruošusios žmogų paveikti. Nuo santykio pasirinkimo priklauso žmogaus egzistencijos pasekmės. Šiuo klausimu Dievas pateikia pagrindinę sąlygą: tam, kad žmogaus santykis su galinčiomis jį paveikti dvasiomis nesimegztų, neužtenka tikėti abstraktaus Dievo egzistavimu, tačiau reikia pripažinti Dievą, kaip Asmenį, ir atsiverti Jo veikimui. Kadangi Dievo Dvasia yra visa ko kūrėja, žmogus, atsivėręs ryšiui su Dievu, gali įgyti galimybę pats veikti materiją ir su ja sukurti  tokį santykį, kad ši negalėtų jam pakenkti, o dvasinėje plotmėje apsisaugoti nuo nepageidaujamų (žalingų) dvasių. Realus istorinis Kristaus Asmuo krikščioniškoje religijoje laikomas idealiai tobulu Žmogaus pavyzdžiu, kuris pademonstruoja pilną atsivėrimą Dievui. Tai Jis įrodo savo elgesiu ir antgamtiniais darbais, aprašytais Šv. Rašte. Kadangi toks pavyzdys ir Jo mokymas to meto visuomenės mentalitete buvo neįtikėtinai jį pranokstantis proveržis, be to, Jo veiksmai pranoko gamtinę realybę, todėl krikščioniškajame mokyme teigiama, kad Kristus yra gyvasis Dievas, apreiškęs galutinę Tiesą žmogaus dvasios (sielos) pozytiviam tęstinumui pasiekti. Laikantis  Dievo pateiktų bendradarbiavimo sąlygų, žmogiškasis „aš“ (dvasia, siela) pranoksta materiją ir išlieka tolimesnei egzistencijai. Materija yra laikina, šiuo atveju žmogus ir jo kuriamas  socialumas  tėra priemonė tokiam siekiui įgyvendinti.

Taigi, analizuodami šiuos religingumo pavyzdžius, atrandame du skirtingus mokymus ir  tikėjimus. Iš psichologijos mokslo (3) žinome, kokią svarbią reikšmę žmogaus gyvenime užima jo vidinis dvasinis nusiteikimas, būsimos situacijos modeliavimas, įsitikinimas tam tikrų idėjų realumu ir pan. Deja, viso to pasekmės ne visuomet teigiamos. Todėl, norint siekti teisingos mąstysenos, o kartu ir tokios laikysenos pasaulio atžvilgiu, ypač svarbu sugebėti pasirinkti mąstymo ir tikėjimo prioritetus.

Gilesniems religijų apmąstymams ir jų pasirinkimui ypač svarbios tampa dvi pasaulio atsiradimo galimybės, pagal kurių atskirus kontekstus galima pasitikrinti savo mąstyseną, religinį intelektualumą, tiesos ieškojimo kelią. Pvz., kaip jau buvo minėta, žmogus, tikintis astrologiniu mokymu, yra panteistinės mąstysenos su antrojo atsakymo konteksto apibrėžta pasaulėžiūra, tačiau bandantis iš jos išsiveržti (reikia pastebėti, jog tai normalus žmonijos istorijoje vykęs ir tebevykstantis žmogaus sąmonės evoliucijos procesas). Čia neabejotinai iškyla klausimas dėl induizmo religijų, kadangi jos vadovaujasi gamtine dvasios samprata. Tokia samprata yra todėl, jog visata gimsta Brahmanui save išliejant. Tačiau induizmo religijų aušroje Brahmanas nebuvo apibrėžiamas jokiomis savybėmis. Dvasinių Brachmano savybių klausimą Rytų filosofai kėlė vėlesniame religinės mąstysenos istorijos etape (pvz. apie 1017-1137m. Ramanudža teigė, jog pagrindinės Brahmano savybės yra sąmoningumas ir palaima). Religijos raidoje išryškėjęs dvasinis prioritetas nulemia, kad nūdienos induizme dvasios ir materijos sutapatinimo sampratoje materija yra antrinė. Todėl tokia pasaulėžiūra suponuoja pirmojo atsakymo kontekstą, nepaisant to, jog religingų žmonių mąstysenoje dominuoja panteizmas. Reikia pastebėti, jog tokia mąstysena, kaip pagoniškos praeities reliktas, atrandama ir ne vieno žmogaus, save vadinančio krikščioniu, religinėje sąvokoje.

Išsamiau apmąsčius dvi visatos atsiradimo galimybes, atrandamas stulbinamai elementariai paprastas, tačiau labai efektyvus religinio sąmoningumo kriterijaus testas (jis tinka ir nereliginei mąstysenai). Žmogui, keliančiam savo egzistencinės prasmės klausimą ir tikinčiam realiu antgamtinės jėgos veikimu (dvasios pirmumu prieš materiją), nieko kito nelieka, kaip tik žengti tolimesnius žingsnius, gilinantis į tai, kas apie šią jėgą jau žinoma. Bet koks abejojimas realiu antgamtinės jėgos egzistavimu nubloškia į antrosios sampratos apie žmogų ir pasaulį kontekstą, iš kurio bandė išsivaduoti naujoji panteistinė mąstysena. Kaip matėme, jai to padaryti nepavyko, nes, nepripažindama Dievo - Asmens ir žmogaus bendradarbiavimo ir taip gimusios apreikštos Tiesos, kurią nūdienoje galima tirti visų esamų mokslinių disciplinų  kontekste, savo filosofines ir iš jos kilusias naujas religines paieškas užbaigė idėjomis apie Dievą, esantį gamtoje, apie abstraktų Dievą - Absoliutą, Vienį, kosminę Sąmonę ir pan., (savo idėjų esme sugrįžo į  religijų ir filosofijos ištakas). Kita vertus, tokios nevaisingos žmogaus pastangos yra dar vienas argumentas, jog realiai egzistuoja tai, kas pranoksta žmogaus protą, jo sukurtą idėją.  

Pabaigoje galima padaryti keletą išvadų:

1. Fizikos mokslas neturi ir negali turėti jokių mokslinių priemonių, galinčių paneigti arba patvirtinti krikščioniškos sampratos Dievo egzistavimą. Kalbant apie gyvybės atsiradimą, biologijos mokslas, nors gali paaiškinantį gyvybės funkcionavimą, tačiau neturi jos atsiradimo teorijos, nes neaišku, kaip atsirado pirmosios DNR (deoksiribonukleininė rūkštis) ir RNR (ribonukleininė rūkštis).
2.   Religijos ir filosofijos istorinėje raidoje išsiskiria du mąstysenų tipai: panteistinis ir judėjiškas. (Tam tikra prasme, prie panteistinės mąstysenos galime priskirti ir  materialistinę filosofiją. Jos teigimu iš materijos, kitaip tariant iš gamtos, išsivystė nuo jos priklausoma žmogaus sąmonė, kuri ir sukuria žmogiškąją dvasią. Be šios dvasios  jokia kita nepripažistama. Tad žmogaus dvasia tapatinama su  materija, nors tiesiogiai ir netapatinama su gamta. Atsargiai reikia vertinti vadinamą idealistinę filosofiją. Reikalinga skirti filosofiją, kuri aiškina, jog be žmogaus proto transcendentaliosios sąvokos pvz.,gėris neegzistuoja, jos tėra proto sukurtos idėjos ir filosofiją, kuriai šios savokos realiai egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus proto.  Pastaroji filosofinė mąstysena yra judėjiška jei šios sąvokos netapatinamos su gamta. Religinė samprata neneigia žmogaus ir jo dvasios tapatinimo, tačiau pripažista  egzistuojančias ir kitas, nuo žmogaus nepriklausomas dvasias. Religinė panteistinė mąstysena pasireiškia tuomet, kai dvasios tapatinamos su gamta ).
3.   Religijų istorijos raidoje, vis geriau pažįstant žmogų ir pasaulį, keičiasi religiniai objektai, o panteistinė mąstysena transformuojasi į judėjišką (Judėjiška religinė mąstysena galutinai išrutuliota  Kristaus mokymo dėka. Nors ankstesnėje žydų religinėje sampratoje Dievas nebuvo tapatinamas su materija, tačiau nebuvo gilesnio šio klausimo suvokimo. Pvz., buvo manoma, jog  fizinis kontaktas su rituališkai ,,nešvariu” arba fiziškai nesveiku žmogumi gali neigiamai paveikti kitą žmogų, jo santykį su Dievu. Panašus bruožas pasireiškia  Rytų religijose, pvz.,krišnaizme. Kitaip tariant, materija gali perteikti dvasią. Šis aspektas yra vienas iš pagrindinių kriterijų skiriantis panteistnę religinę mąstyseną nuo judėjiškos). 
4.   Aiškinant žmogų ir pasaulį  iš dviejų  pasaulio atsiradimo galimybių perspektyvos, ir žinant, jog tik viena gali būti teisinga, vis mažiau  lieka vietos tuščioms formuluotėms, klaidingiems ir nelogiškiems samprotavimams.

         (1) Ikisokratikai. Tai  sąlyginis pavadinimas. Taip vadinami filosofai, kurie veikė iki  ir po Sokrato mirties.  Jie nekėlė žmogaus egzistencinio, jo mąstymo ir būties santykio  klausimo, o apsiribodavo mokymu apie gamtą, kosmosą, akivaizdžią realybę. Ikisokratikai žmogų ir pasaulį aiškino  materialiu principu. (Šis principas atitinka nūdienos  panteistinės  mąstysenos mokslininko visatos  aiškinimą).

         (2) Logas [Logos] (gr.žodis) . Šis terminas turi  nevienareikšmišką prasmę. Herakleitui jis reiškė pasaulio tvarką. Platonui – argumentais grindžiamą tiesos ištarą, sąvokos apibrėžimą ir pažįstančiojo proto veiklą. Aristotelį  logas domino kaip racionali kalba. Stoicizmo filosofijoje logas buvo visuotinis protingas pasaulio principas į kurį žmogus privalo kiek galėdamas lygiuotis savo etiniu elgesiu. Krikščioniškoje teologijoje logas suprantamas kaip kalbėjimas, mąstymo vaisius, minties turinys, pažinimo vaisius, ,,paslaptis“.

        (3)   Psichologija [Psichologie]  (gr. sielotyra), jos ištakos siekia ankstyvuosius graikų filosofijos  laikus. Vėliau psichologiją praturtina Platonas ir Aristotelis. Filosofijoje, vykstant ginčams tarp idealizmo ir materializmo psichologija buvo ypač svarbi tokios kovos arena. Buvo nagrinėjamas psichikos prigimties klausimas: ar psichika yra nuo materijos nepriklausoma substancija, ar materijos vystymosi produktas t.y., kitais žodžiais tariant ar pirminė buvo siela(dvasia), ar materija (filosofijoje psichikos sąvoka tapatinama su  sąmone, protu, mąstymu, dvasia ir pan.).   Imant naudoti eksperimentą  psichologija skirstoma į atskiras disciplinas ir  pripažįstama mokslo sritimi (čia  psichikos sąvoka kita nei filosofijoje, dabar ją  norima labiau „paliesti“, tad psichiką  bandoma suprasti kaip išsivysčiusios nervų sistemos smegenų funkciją atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja). Pastarųjų dešimtmečių laikotarpyje buvo atliekami eksperimentai informacijos kaupimo, nuskaitymo ir perdavimo srityje. Jais patvirtinta, jog  psichika pranoksta materiją, t.y. , kad informacijos kaupimas, nuskaitymas  ir perdavimas negali būti paaiškinamas mechanistiniu ( materialistiniu)  principu.  Giluminės psichologijos srityje, vieno iš septynių žymiausių ateizmo ideologų Z. Froido pateikta „tiesa“ apie  žmogų, bandant ji patalpinti į  darvinistinės antropologijos rėmus, nūdienos psichoanalizės šviesoje neišlaiko kritikos. K.G. Jungo ir kitų pasaulyje žinomų  psichoanalitikų (pvz. V. E. Franklio)  įžvalgose teigiama ne tik tai, jog psichika pranoksta materiją, bet ir egzistuoja objektyvus dvasinis kriterijus,  nukreipiantis ją  tam tikra linkme. Apibendrinant nūdienos šių krypčių  psichologijos teiginius galima teigti, kad egzistuoja nuo žmogaus sąmonės nepriklausoma  dvasinė Būtis teikianti žmogui pirminius sąmonės aktus ir iš pagrindų jį determinuojanti.

P.S. Nūdienos pasaulyje, vis labiau intensyvėjant teizmo ir ateizmo ginčams, į juos įsitraukė ir  akademiniame lygyje keliami debatai. Tokių debatų eigoje atsirado išsamių mokslinių studijų, kuriose nuosekliai ir objektyviai nagrinėjami  tiek istorijos raidoje, tiek nūdienoje susiklostę  ir tebesiklostantys mokslo ir religijos santykiai. Kaip  vieną iš tokių studijų galima  paminėti į lietuvių kalbą išverstą autoriaus,  Oksfordo universitete įgijusio molekulinės biologijos daktaro laipsnį, teologijos   profesoriaus,  Alister E. McGrath knygą „Mokslas ir religija“.