Pradžia / Radikaliai
 

Savosios savasties beieškant...

Kunigo Justo Jasėno pamąstymai po Vasario 16-osios.

Kunigas Justas Jasėnas
2013 m. Vasario 24 d., 18:18
Skaityta: 132 k.
Be pavadinimo. Algirdo Markevičiaus nuotr.
Be pavadinimo. Algirdo Markevičiaus nuotr.

Žingsnis po žingsnio – vis į priekį, pirmyn, svarbu, kad ne atgal. Yra vilties sulaukti pavasario, gražių dienų. Jau dabar gyventi, stengtis pratintis kasdien prie gyvenimo, žemės, darbo, žmonių. Ir pamatai juk padėti tais 1918 – aisiais. Neblogi, gal kiek primiršti, bet mūsų valstybės, mūsų esaties, dabarties, savasties pamatai.

Gerokai nutolom nuo to, kas tąsyk Vilniuje buvo suprasta, parašyta, pasirašyta... Iš ūksmės, iš kažkokios tamsios gelmės išėjom, išsijudinom supratę, kad savojoje valstybėje būti šviesiau.
 
Nedaug progų teturim taip unikaliai žvelgti, nebijoti, pasisveikinti. Drąsiai, galvą pakėlus, žinant ko reikia, kas svarbu ir bendrystėn kviečia. Ne apie skirtybes noriu galvoti. Nenoriu prisiminti jokių nuoskaudų, arba kaip puikiai gyvena kiti. Ne vien apie gerbūvį ir duoną mąstau. Trokštu savo gyvenimą lipdyti visai nesierzindamas, trokštu ir kitų buvimui šalia vietos palikti.
 
Vasario 16 – oji didesnė už statusus, vardus, nuopelnus. Todėl ir artimas kiekvienas žmogus, čia gimęs ar užklydęs, pasilikęs. Brangus todėl, kad yra, gyvena, žvelgia, kad jis tik žemiškas, tik žmogiškas. Visai nebaisu, nenuvalkiota, o tiesiog dora paduoti ranką, pasikalbėti. Bent šiandien prisiminti pirmaprades dovanas – šios žemės brolystę, šios žemės seserystę.
 
Taip sveikindamiesi, gal ir savąją savastį išlaikysim, atsiminsim. Išsaugosim pamatus, kursim tai, ko gyvybiškai reikia – bendrystę. Viliuosi, kad šioje žemėje bus ir yra gera. Žemės tikrovė tinkama sugrįžti, įsikurti. Maži mūsų indėliai bus dideli, be pykčio, pavydo, piktų komentarų, padedant kaimynui. Tai, kas nereikalinga nukrenta, pasimiršta. Paprasta sielos programa, netgi labai lietuviškas pasiryžimas – būti geresniu sau, būti geresniu tam, kurį neseniai išdrįsau broliu ir sese pavadinti. Sugrįžti prie Justino Marcinkevičiaus pamokų, prie paliktųjų poetinių simbolių. Taurus ir tiesus kalbėjimas apie mūsų gyvenimo šlamėjimą, prisiglaudimą, kaimą, dainą, gintarą, motiną, Nemuną...
 
Esu šioje žemėje įšaknydintas, esu ant šios žemės – būtinai draugystėje su kitais. Ir man skamba tai, kas sava, nenukopijuota, nepritaikyta iš svetimo, iš svetur, kas atsimenama, kas kilniai auga, nesumindyta, nesutrypta, branginama kasdien. Pasiliksiu aukso vidurio take – labai neliūdėsiu ir labai nepyksiu... Gyvensiu, džiaugsiuosi, švęsiu DABAR... ŠIANDIEN, kol dar netamsu atminty, patirty, tarp žmonių...
Komentarai
  • Algirdas
    2013 m. Vasario 24 d., 22:48
    ...siandien, vaikstinedamas tiesiog gamtoje, pagalvojau, jog kartais gamtos stichija nera tokia baisi, kaip yra baisu bijoti kito zmogaus, neziurint to, jog kiekvienas esam is tos pacios dulkes, ir ta pacia dulke pavirsim...ir dar,-Zakas Fresko, i klausima del jo poziurio i krikscionybe, atsakes, jog tai puiki ideja, tik kada ji bus pradeta taikyti praktikoje...