Melomanas. Novelė (video)

Plazdėjo debesys it drobių skiautės - šviesios svajonių šalies vėliavos. Muzikos garsai pavirto šviesa, matiniu šešėliu, o mintys - aukso dulkėmis. Šerkšnu pasidengė langai, slėpdami pabudusį Tulgirdo veidą. Bejėgiai žodžiai. Visagalis garsas. Tik jis artėja prie akustinės tiesos.

Melomano gyvenimas - tai siauras, kabantis tiltas virš garsų bedugnės. Stikliniame tarpeklyje tūno plėšrus nerimas, o ant aukštų akmenų sėdi liūdnos mintys ir girdi kaip danguje groja pažįstami žmonės.

Ryški garsų liepsna beldė į atviras Tulgirdo ausis. Kaukolės sarkofage degė švarių garsų šešėliai, liepsnojo išnykusių dievų veidai. Beribis melomano žvilgsnis. Nepakeliama kasdienybė. Sukasi kompaktinės plokštelės. Bėga laikas. Pageltę plokštelių viršeliai palydi prarastą jaunystę.

- - -

Apkurto atviros ausys. Artėjo tyla... Dangaus sferų muzika neturi melodijos – tik negirdimą ritmą. Už įprastinio klausos diapazono driekiasi tolimi garsų pasauliai. Melomaną pasitinka įstabūs nuotykiai ir dvasios atsivėrimai.

- - -

Kai Tulgirdas išjungė leistuvą, lauke lijo. Verkė nuskriaustas dangus. Skausmu patvino asfalto dykumos, o seklios balos pavirto nostalgišku vandenynu. Ar verta plaukti į tolimas salas? Ar verta ieškoti palmių, krokodilų, beždžionių?

Neverta... Reikia tik vėl įjungti leistuvą...

Vilnius, 2013 m.