Pradžia / Radikaliai
 

Vydmantui Juroniui atminti

Lietuva neteko Vydmanto Juronio. Deja, daugelio ši didžiulė netektis liko nepastebėta. Ko gero, daugelis net nežinojo, kas slypi po šia pavarde. O šis Žmogus - vienas tų, kurie Lietuvos kultūrai buvo svarbiausi. Be abejo, paminėjus bigbito grupės "Kertukai" pavadinimą, pasidaro aiškiau. Ir jaunoji karta, besinaudojanti "Youtube" paslaugomis, yra girdėjusi "Kertukų" dainų, kurios iki šiol kelia susižavėjimą. Deja, negyvenau tais metais, kai "Kertukai" susikūrė, tad negaliu suvokti epochinės jų svarbos savo patirtimi, tačiau tai, ką V. Juronis ir "Kertukai" paliko, yra tikra Lietuvos nacionalinė vertybė. Kol kas iki galo neįvertinta. Kol kas neperleistos "Kertukų" dainos kompaktine plokštele, nėra ir knygos apie juos. Bet tikiu, kad visa tai - tik laiko klausimas. O dabar lenkiu galvą prieš Maestro ir liūdžiu, jog išties daug praradome. [Mindaugas Peleckis, knygos "Lietuvos rokas: ištakos ir raida" (2011) autorius]

Alius (Liuka) Tatarskis, Natanas Gitkindas
2013 m. Sausio 05 d., 18:11
Skaityta: 1409 k.
Kertukai Ilgas plonas techasietis 1968
Kertukai - Lietuva
Kertukai Melomanas 1968
Kertukai - Kai aš mažas buvau
Kertukai - "Lopšinė" (Kaunas 1968)

Alius (Liuka) Tatarskis

Grupės „Kertukai“ būgnininkas

Tel-Avivas, Izraelis 2013.

2012 m. guodžio 13 dieną, per savo gimtadienį, netekau gero draugo, muzikos bendraminčio, ir mūsų grupės "Kertukai" gitaristo Vydmanto Juronio. Mudu su Vydmantu vieninteliai iš muzikantų, kurie dalyvavo grupėje nuo pat jos susikūrimo dienos iki pat išsiskirstymo. Su Vydmantu mes susipažinome 1966 m. man įstojus į KPI  mašinų gamybos fakultetą. Tuo metu 8-tuose rūmuose šokiams grojantis ansamblis iširo. Kadangi aš neblogai grojau būgnais ir dar būdamas moksleivis kartais pakeisdavau ten grojantį būgnininką, tai ir prisijungiau prie išlikusių muzikantų, kurių tarpe buvo gitaristas Vydmantas Juronis. Mes labai greitai tapome ne tik gerais draugais, bet ir Big Bito muzikos bendraminčiais. Su Vydmantu buvo malonu bendrauti, jis buvo gero charakterio, sentimentalus, mėgo gerą muziką ir poeziją. Labai domėjosi elektronikos naujovėmis. Jis ir ansamblyje grojo savo rankomis pagamintu stiprintuvu. Su Vydmantu mes galėjome valandomis kalbėti apie muziką, atlikimo manieras, dainų tekstus. Tarp kitko, visoms be išimties užsienio dainoms, kurias mes grojome, lietuviškus žodžius parašė Vydmantas. Nors mūsų 8-tų rūmų aktų salė visada būdavo perpildyta ir ansamblis buvo labai populiarus, mes supratome, kad taip ir liksime šokiams grojanti grupė, be savo veido. Tada pradėjome aranžuoti lietuvių liaudies dainas, suteikdami joms naują ritmą, harmoniją ir skambėjimą. 1968 metais, pasivadinusi „Kertukais“, grupė laimėjo „Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje „Muzikinis pavasaris“.

„Kertukai“. Festivalis „Muzikinis Pavasaris“, Kaunas, 1968. Vydmantas Juronis - vidurinis tarp trijų gitaristų.

Mums atsivėrė durys į plačiąją sceną ir ansamblis pradėjo koncertuoti. Salės visada būdavo perpildytos. Į vieną iš repeticijų Vydmantas atnešė dainas „Mes ne Bitlai“ ir „Lopšinė“ ir jas mums sudainavo, tada mes bendromis jėgomis, pakeitę keletą akordų ir ritmą, po dviejų repeticių jas jau atlikome koncerte. Pasisekimas buvo stulbinantis. Mes po du kartus kartojome abi dainas. Po to Vydmantas parašė dainas „Nemune, Nemune“ ir „Lietuva“.

Tais metais į Kauną atvažiavo legendinė, vos ne amžina SSSR kultūros ministrė (1960-1974) Jekaterina Furceva (1910-1974). Vakarą jos garbei miesto valdžia surengė Kauno naktiniame bare-kavinėje „Orbita“. "Kertukai" buvo pakviesti dalyvauti programoje. Po kelių dainų visi vakaro svečiai jau nesėdėjo savo kėdėse, o Vydmantas, pasiėmęs raudoną rožę tarp dantų, kaip filme „Džiaze tik merginos“, priėjo prie J. Furcevos, o ji padėkojusi paėmė gėlę ir šoko su juo. Visi vakaro dalyviai ilgai stovėdami mums plojo. Po kelių mėnesių į Kauną atvyko radio stoties „Junost“  korespondentė ir apie „Kertukus“ sukūrė laidą, kurią transliavo per visą SSSR. Į institutą pasipylė laiškų srautas is visos sąjungos. Ant vokų dažniausiai buvo parasyti tik trys žodžiai: Lietuva, KPI, „Kertukai“.

Pasirodymas kultūros ministrės E. Furcevos garbei. „Orbitos“ baras, Kaunas. Iš kairės į dešinę: A.Tatarskis, S.Lukošius, V.Juronis ir G.Jurgilas.

Po to buvo dar vienas „Muzikinis pavasaris“, ir vėl I-oji vieta, buvo festivalis Latvijoje -  „Liepājas dzintars”, kuriame tapome diplomantais, koncertai Lietuvoje ir už jos ribų. Įrašėme muziką filmui ‚Ave Vita‘. 1971 metais, daugumai muzikantų baigus mokslus, grupė „Kertukai“ išsiskirstė. 1972 metais aš išvažiavau į Izraelį. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo mes atnaujinome ryšį ir karts nuo karto pasišnekėdavome telefonu. Su Vydmantu vėl susitikome 2008 metais man svečiuojantis Lietuvoje. Lyg ir nebuvo tų prašuoliavusių 36 metų, tik abu pražilome, sėdėjome kavineje, gėrėme kavą, prisiminėme Anapilin iškeliavusius grupes narius Gediminą Jurgilą, Gintarą Gudonį ir planavome gal dar ir pagroti drauge.

Susitikimas po daugelio metų, Vilnius, 2008.

Tačiau gyvenimas nesulaikomai bėga pirmyn ir nebuvo lemta išsipildyti mūsų planams. Gaila.

Vydmantas mano atmintyje liks kaip nuoširdus, geras draugas, tikras bendramintis, stovintis ant scenos su gitara rankoje ir prisiglaudęs prie mikrofono – tikras „Kertukas“.

Natanas Gitkindas

Grupės „Raganiai“ būgnininkas

Jeruzalė, Izraelis 2013.

„Gintarėliai“, „Gėlės“, „Raganiai“, „Dainiai“, „Meteorai“, „Nenuoramos“, „Mes“ – tai antroji roko grupių banga Kaune. Pirmeiviai tai – „Kertukai“, „Aitvarai“ ir „Bočiai“ (neskaitant mažiau žinomos grupės „The We“), o visi kiti, pasirodę scenoje jiems iš paskos, iš tų pirmeivių mokėsi, net jeigu kai kam „Kertukų“ ar „Aitvarų“ muzikinis stilius jau atrodė nepakankamai pažangus.

„Lopšinė“, „Nemune,  Nemune“, „Mes ne Bitlai“, parašytos Vydmanto Juronio, visiems kitiems akivaizdžiai parodė, jog ir mes visi, apsupti visiško nebylumo, kurtumo ir aklumo sienų galime ir privalome sukurti savų kūrinių, kartais nė kiek neatsiliekančių nuo prasisunkusių iš „priešiškų“ Vakarų ar „broliškų“ Lenkijos, Čekijos ar Vengrijos. Manyčiau, kad galima laikyti Vydmantą Juronį krikštatėviu legendinėmis tapusioms dainoms: "Gintarėlių" „Stebis tėtis ir mama", "Žemės gaudesys“, „Mes dar susitiksim“, "Gėlių" „Žydi gėlės laukuose“ ir „Ateis vasara, ateis“, "Raganių" „Ištirpęs sniegas“ ir „Saulės slėnis“, "Meteorų" „Mupirk man lėlę mėlynom akim“ ar Vytauto Petrušonio „Aš neisiu ta gatve“. Žvelgiant atgal, visi turėtų būti dėkingi Vydmantui už prakirstą kelią susivaržymo ir susidrovėjimo ledyne, už drasą parodyti savo kūrybinius sugebėjimus ir pastangas kiek įmanoma nesinaudoti peršamomis per prievartą, cenzūros rėtį praėjusiomis sovietinių kompozitorių dainomis.

Ir štai Vydmanto nebėra. Gavęs žinutę nenorėjau tuom patikėti, pradėjau naršyti po internetą bandydamas surasti kokios nors informacijos, kitą dieną prie paieškų prisijungęs „Kertukų“ būgninkas Alius (Liuka) Tatarskis kažkaip aplinkiniais keliais aptiko „Glūkoiduose“ straipsnelį, nepalikusį jokios vilties nepatikėti gauta informacija.

Kalbėjomės Skype'u su Kęstučiu Lušu prieš keletą dienų ir palietę pasitikėjimo kolegomis klausimą priėjome išvados, kad nepaisant visko dar yra Lietuvoje muzikantų (nors ir nedaug), kurie groja ar dainuoja pirmiausia iš meilės muzikai ir neišblėsiusio entuziazmo, kviečiami prisistato dalyvauti projektuose netgi žinodami iš anksto, jog tai neatneš jokios naudos ar uždarbio. Visi žino, jog vienas iš nedaugelio tokių žmonių buvo Vydmantas Juronis, kuris atvykdavo į visus festivalius, kur vienas didvyriškai atstovaudavo „Kertukus“.

Vydmantas Juronis, Druskininkų Lietuvos Big Bito 45-čio festivalyje, 2010.

Vydmantas nedvejodamas galėjo atvažiuoti iš Vilniaus į MA studiją Lapėse prie Kauno vien tik tam, kad įdainuotų vos vieną eilutę „Raganių“ projekte „Vaikai ant palangės“, kur visas tekstas po eilutę buvo padalintas tarp Kauno roko ir pop legendų.

„Raganių“ projektas „Vaikai ant palangės“, dalis dalyvių, MA studija, Lapės, 2006. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: Aleksandras (Fara) Ivanauskas – „Rondo“, Rūta Morozovaitė – „Aitvarai“, Nijolė Makarevičiūtė –„Aida band“, Natanas Gitkindas – „Raganiai“. Antroje eilėje iš kairės į dešinę: Vydmantas Juronis – „Kertukai“, Alius Varnagiris - „Aida band“, Ričardas Kolaitis – „Mechanikai“ ir Darius Mickus – „Rebelheart“.

„Raganių“ projektas „Vaikai ant palangės“, MA studija, Lapės, 2006. Iš kairės į dešinę: Natanas Gitkindas – „Raganiai“, Romas Proscevičius – „Gėlės“ ir Vydmantas Juronis – „Kertukai“.

Manyčiau, kad Vydmantui patiktų, jei „Raganiai“ jį kaip seną bičiulį ir kolegą išlydėtų į begalinę kelionę keliomis eilutėmis iš dainos „Always look on the bright side of life“, nuskambėjusios filme Monthy Python‘s Life of Brian:

Žodžiai ir muzika: Eric Idle

....

Gyvenimas tai juokas, o mirtis - juokai, ir tai tiesa

Matysi, visa tai yra tik šou

Te tęsia juoktis jie kada tu išeini

Tik atsimink, kad sąmojį galinį tu sakai

 

Tad visad žvelk į šviesias būties puses...

 (Vertimas N.G.)

Music and lyrics: Eric Idle

….

Life's a laugh and death's a joke, it's true
You'll see it's all a show
Keep 'em laughing as you go
Just remember that the last laugh is on you

And always look on the bright side of life...

* Nuotraukos iš asmeninių Aliaus (Liukos) Tatarskio ir Natano Gitkindo archyvų.

Komentarai
  • Vanda Virkutytė
    2013 m. Sausio 26 d., 00:05
    Ką tik grįžau iš Vydmanto Juronio prisiminimų vakaro. Džiaugiausi atvykusi, verkiau klausydama, likau patenkinta išgirdusi tą muziką ir eiles, kurias jis parašė. O tai kaip jis dainavo- klausydavomės nedideliame ,, Du pasauliai" dėstytojų ir studentų rate. Tada atrodė miela, linksma, gražu ir viskas čia pat. Bet Nemunas išnešė savo vandenis į Baltiją, atlikėją toli toli... į ten iš kur niekas jau nebegrįžta... tik ausyse skamba Lopšinė, Mes dar susitiksim, Ateis vasara, ateis, Nemune, Nemune...