Nors visa tai skamba sarkastiškai ir atrodo, kad Guru Guru buvo pertrauktas skersvėjo, vis dėlto, ačiū Dievui, taip nenutiko. Kai kalbėjo laidos autorius, Guru Guru susidomėjęs klausėsi jo laidos ir tuo pačiu dėliojo bei tvarkė knygų stirtas, kurių susikaupė ne ką mažiau nei pas amžinatilsį Barą.
Po darbų, lyg iškasęs septynis griovius, nusibraukęs prakaitą proletaru besijausdamas Guru Guru godžiai gėrė valerijonų arbatą. Ir tuo metu, skambant, berods, kūriniui "Mazurek C-dur op. 24 nr. 2", pasijuto tarsi daugybėje knygų aprašytoje nirvanoje, katarsyje ar dar ten kaip.
„Žiauru, - pagalvojo Guru Guru, atsikvošėjęs po kokių penkiolikos minučių mėgavimosi seanso. - Pradėjau mėgti klasiką. Ne, ne mėgti. Klausytis juk teko ir anksčiau, pakankamai daug, bet tai, nors ir „veždavo“, visgi ne taip. Na, gal buvo panašių momentų, tačiau šis – neprilygstamas“.
Taip Guru Guru vėlyvą spalio vakarą pamilo klasiką.
„Ši meilė – nemirtinga, - iš karto kaip buhalteris ėmė lenkti pirštus Guru Guru. – Pirma, sena meilė nerūdija, o klasika sena kaip... na, žodžiu, amžinai jauna ir sena tuo pačiu, be to, nesibaigiantys jos lobynai... Žinoma, viso gyvenimo neužtektų ir visam pasaulio pankrokui ar metalui perklausyti, esama daugybė įvairios nuostabios muzikos – džiazo, avangardo, visokiausių garso meno formų, kurių neatsižadu. Bet čia kažkas nauja“.
Naivus tas Guru Guru. Juk visos meilės iki šiol jį palikdavo, išskyrus du beviltiškus atvejus, kai stipresni buvo mirtis bei narkotikai. Pastaruosius vartojusi mergina nebesugebėjo išlipti iš liūno. Apie pirmąjį atvejį Guru Guru nenorėjo prisiminti. Jis buvo skaudus dar ir dėl to, kad tuomet jį išdavė artimiausiu laikytas draugas.
Skaudžiai nuskambėjo ir šiandien nugirsti pašalinio pokalbio žodžiai (sugyventinė – sugyventiniui): „Jei tu kada nors taptum invalidu, aš tavęs neslaugyčiau, o iš karto palikčiau“. Bet juk kadaise beveik visiškai nepažįstamą žmogų Guru Guru slaugė, nors vilties nebuvo jokios, ką ten - invalidumas. Tiesa, pastarojo varianto jis nesvarstė, todėl ir nesijautė jokiu ten didvyriu, tačiau tada pasielgė taip, kaip liepė širdis. Ne meilė. Tiesiog etika. Užuojauta.
„Nuo klasikos – prie užuojautos žmonijai... Įdomiai čia panirau, - pamąstė Guru Guru. – O gal klasika yra tai, kas padeda mums būtent ir pajausti tą užuojautą žmonijai, tiksliau, atskiriems jos individams (juk mylėti visą žmoniją labai lengva, pakanka 500 g stipraus skysčio)? Gal todėl nelabai suprantamas žodis „klasika“ tartum nematoma gija ir jungia daugybę žmonių pasaulyje? Roko, kitos puikios muzikos festivaliai, koncertai, subuvimai, vakarėliai – jie tarsi neįpareigojantys santykiai su žmogumi – atėjau, pašokinėjau, pašokau, padūkau, išėjau. Tai tartum laikina sugyventinė. O klasika – tai, be ko negali gyventi visą gyvenimą?“
Žinodamas, jog svarbiausia paklausti, o atsakymas ateis pats, Guru Guru mintyse padėkojo Aišku Kam.
Ir Szopenui.
