Vėtros draugas. Novelė
Liūdna, kai tyli dangus. Apgaulinga peizažo ramybė slepia piliakalnių plieną, nematomus pilies vartus, šviesią praeities projekciją. Aušra skaičiuoja imlias nakties akimirkas. Neverta liūdėti, nes po karžygių mirties praėjo tik viena sekundė. Kai valdys Vėtra, sugrįš švarus laikas ir balta žaibų žemė.
Algimantas Lyva
2012 m. Rugsėjo 15 d., 16:06
Skaityta: 195 k.
Upėje paskendo tik pusė nakties, bangavo pilnatis - gili skenduolio akis. Svyravo aukšti ir nepasiekiami debesų tiltai. Į kitą krantą brido pavargusi Brutenio valtis. Už žalsvo miško keliautojo laukė varinė žaros pilis, stiklinė žaibų pieva.
Brendo pilkas debesų vynas, augo vėjo pripūsti kalnai. Vėtra – buvo vienintelė Brutenio meilė, aistra ir siekis; be galo sunku tapti jos draugu. Danguje jau gaudžia žalvario varpas - pagarba lietui ir Vaivos rykštės šviesai.
Pirmieji lietaus lašai atrakino akmenyse paslėptas runas, dar kartą primindami pamirštas legendas, o apuokas atmerkė debesų akį ir aštriu riksmu pakvietė Vėtrą.
Atplaukė debesys sklidini skaidraus lietaus. Džiūgavo vėjas - artėja audra. Danguje paklydę žaibai ieškojo naujų kelių. Liepsnojo sausas oras, lūžo smėlio bangos.
Akmenys jau žarstė rytmečio šviesą. Suskambo padangė. Lengva pakilti į debesis ir skristi kartu su paukščiais.
Vėtra atėjo ne viena, ji pasikvietė žaibus. Brutenis pasiruošė ugnies krikštui, iniciacijai, palaiminimui. Į krūtinę smogė žaibas ir sudegino širdies purvą.. Brutenis nepajuto nei skausmo, nei galios, jis netapo nei ekstrasensu, nei pranašu. Tik tapo Vėtros draugu.
Kūnu tekėjo aukšta srovė. Liepsnojo akmenų upė. Vėtra atrišo pavergtas akis. Brutenis kartojo slaptą Vėtros vardą. Ant piliakalnio aikštelės krito oro duobės. Skambėjo debesų plienas. Slidi pieva iš molio lipdė midaus ąsočius. Vėtra pakvietė Brutenį į bočių puotą.
Vilnius, 2012 m.
