Pradžia / Knygos
 

GERŲ KNYGŲ PIRMADIENIS. Sensacingasis bganynius, paleistuvės kašalotai ir plieno audros

Pirmadienio sindromas: perskaitai tris geras knygas, pamiršti žadintuvą, sekmadienio nebėra, o pirmadienis jau išaušo. Dėl to ačiū leidyklai KITOS KNYGOS.

Mindaugas Peleckis
2016 m. Balandžio 18 d., 08:26
Skaityta: 203 k.
GERŲ KNYGŲ PIRMADIENIS. Sensacingasis bganynius, paleistuvės kašalotai ir plieno audros

Priešinimosi melancholija

Iš pradžių atsivertęs iš vengrų kalbos Vito Agurkio verstą (dizainas: Marija Mlinkauskaitė; kieti viršeliai, 336 psl.) vengrų rašytojo László Krasznahorkai romaną Priešinimosi melancholija (Kitos knygos, 2016; originalas išleistas 1989 m. kaip Az ellenállás melankóliája; 2000 m. tapo Béla Tarr filmu Werckmeister Harmonies), pagalvojau, kad labai jau ilgi sakiniai, painu, klampu, nėra čia apie ką skaityti. Bet tie vengrai sukti. Imi skaityti ir užsikabini už istorijos apie tai, kaip Vengrijos kaimą sukrečia sensacingojo BNAGYNIAUS (psl. 100) atsiradimas.

Keista, muzikali ir net geniali knyga, daugiau tokių, jos pravalo protą nuo rašinėlių apie neonines pelių uodegas (nors tai irgi galėtų būti vengriško romano tema) ir neva patį svarbiausią Europoje muzikinį renginį.

Tikra muzika yra Pasipriešinimo melancholija, kurią Susan Sontag pavadino negailestinga, vizionieriška šiuolaikinės apokalipsės meistro knyga.

Smagus vertimas, primenantis Kurt Vonnegut ir Charles Bukowski knygas, beje, taip pat leidyklos KITOS KNYGOS leistas. Vienžo, aukso fondas, nors įspėti įspėjau: iš pradžių greičiausiai nepatiks.

Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę

Aneta Anra romanas (Kitos knygos, 2016) nėra verstas iš jokios kalbos, nes tai Anetos Raževaitės, pasivadinusios Aneta Anra, kūrinys, rašytas lietuvių kalba. Prieš 6 metus rašyta, kad "Gražuolė dramaturgė Aneta veržias iš vyro šešėlio". Ar išsiveržė, ne man spręsti, o ar dramaturgė (šiuo atveju romanistė), pabandysiu. Knyga išleista dailiai, priemena dizaino vadovėlius, dizainerė Lina Sasnauskaitė, dailininkė Jolanta Kyzikaitė, iliustracijos spalvotos, viršeliai kieti.

Ar kieta pati knyga? Šiaip tai apie paleistuves nėra ten ką skaityti: kasdien rašinėliai apie jas plūste plūsta. O ir lietuvių autorių knygų skaityti nesu mėgėjas. Žodis "dramaturgas" man pirmiausia asocijuojasi su Kostu Ostrausku, kurio kartelė tokia aukšta, kad dramaturgė romanistė vargu ar ją kada peržengs. Nors ką gali žinoti. Mariui Ivaškevičiui pavyko rašyti ne ką prasčiau.

Vis dėlto pasikeikus knyga imama skaityti, ir nesusipratimas dėl kašalotų (psl. 135) jau įtraukia. Žinoma, autorei gal nederėtų rašyti "lietuviškai" (blogąja to žodžio prasme; kas esat matęs iki soties lietuviško kino, suprasite, ką turiu galvoje). "Jis nusigėrė? Labai banalu. Ne, nereikia visko suprasti pažodžiui, poeziją reikia mėgti, kaip sakydavo tas... pijokėlis artistas su savo Baudelaire'u... Reikia jam paskambinti..." (tas pats psl. 135). Kur kašalotas? Šito nežinau, bet šio tekstuko (knygos dalies) pabaiga yra tokia: "Ką tas Horacijus geria, alų su brendžiu, užsikąsdamas LSD?"

Lietuviai anksčiau gėdijosi (žemininkai - ne), kad yra pirma karta nuo žagrės. Tebėra. O kai kurie bando vaizduoti, kad jie pirma karta nuo LSD. Ne, taip nėra. LSD išrastas seniai, o Burroughs ir panašių autorių taip lengvai neperspjausi.

Verčiu kitą puslapį. Šalia spalvotos iliustracijos (beje, jų autorė Jolanta Kyzikaitė) su kukuliais miške minimas Tarkovskis ir Pasternakas. Kaip mėgstama klausti nelietuviškai, WTF?

Knyga baigiama dramaturginiu pasažu, kuriame balsas abejingai praneša, kad tamsta šiandien mirėte, nuskendote, o visai pabaigoje mergytė ir senelis kalbasi, kad atėjo luduo, buš Kalėdoš, o vašala bus negreitai. Ir jau visai visai pabaigoje - didelis riebus "Pa (kita eilutė) baiga (taškas, irgi riebus)" (žodžiai skliaustuose mano - M. P.). Ir, be abejo, spalvota iliustracija su lemputėmis ir greičiausiai užmerktu moters voku, o gal dar kažkuo intymesniu.

Knygos gerumui užtvirtinti - fatališka autorės nuotrauka užpakaliniame viršelyje, apsupta tokių grandų kaip Šlepikas, Baranova, Kaziliūnaitė, Niauronytė pastebėjimais, kokia puiki tai yra knyga.

Nepaisant to, kad knyga labai pretenzinga, ji parašyta talentingai ir yra tikrai gera. Glamūrą čia suvokiu kaip ironiją, kuri talentingos rašytojos rankose virsta geru kūriniu. Reikia kantrybės, kad tai suvoktum, kaip ir gerame spektaklyje.

Plieno audrose

Ernst Jünger romano (Kitos knygos, 2016; 288 psl., kietais viršeliais, iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus, dizainerė Lina Sasnauskaitė; originalas išleistas 1920 m. kaip In Stahlgewittern) pasirodymas maloniai nustebino, nes šio autoriaus knygos pasaulyje jau tapusios klasika.

Skaitant knygą pagalvojau, kad gerai būtų, jog tokių kaip Ernst Jünger būtų daugiau, ir jie aprašytų baisumus, vykstančius dabar. Be abejo, yra tokių autorių, ir jų vis daugės, tačiau tokio talentingo dar neteko skaityti. Ar ši knyga geresnė už Erich Maria Remarque šedevrą Im Westen nichts Neues, 1928, sunku pasakyti. Asmeniškai kaip skaitytojui Remarque kartu su Hesse ir panašiais autoriais man jau senokai yra praeitas etapas, tad, be abejo, kur kas įdomiau skaityti tai, kas dar neskaityta.

Bet kuriuo atveju, tokios knygos apie karą (ne tos, kuriose juo mėgaujamasi, o būtent humanistinės) priverčia susimąstyti. Turime ir mes savų jünger'ių: knygoje "Lietuva Afganistano kare" (Versus aureus, 2010) Audriaus Kuodžio, Afganistano karo veterano, prisiminimai savo šmaikštumu, humanizmu ir realizmu niekuo ne prastesni, o, mano subjektyvia nuomone, gal net ir geresni už šio vokiečio kareivio ir rašytojo. Tiesiog literatūra lietuvių kalba dar menkokai žinoma pasaulyje.

Jokių išvadų

Pirmadienio rytas baiginėjasi, laukia kiti darbai. O knygos, kurios nedavė miegoti, puikios. Skirtingos, bet visos savaip įdomios, praturtinančios. Gražios savaitės. Iki kito pirmadienio ryto, gerų knygų mylėtojai.

Komentarai