Pradžia / Garsas / Sound
 

Naujiena. ŠIAURĖS KRYPTIS - Ledynai (2017). Kur pradingo pavasaris? Amžinam rudeny?

Keista, bet dar pradėjęs klausyti albumą (ir prisiminęs anksčiau skelbtas dainas), pagalvojau, jog tai Aurelijaus Sirgedo (SIELA) "Sielos studijos" darbas. Kaip sako norvegai ar galbūt žemaičiai, ak(k)urat. Tai - dar vienas pliusas lietuviško John'o Peel'o naudai. Jo visi įrašyti albumai - tiek grupės SIELA, tiek bet kurio kito muzikanto - puikūs. O dabar - ditirambai ir kritika grupei ŠIAURĖS KRYPTIS ir jos naujajam albumui LEDYNAI, išleistam, kaip dabar įprasta, ribotu 300 egz. LP+CD formatu bei ribos bent kol kas neturinčiu CD formatu.

Mindaugas Peleckis
2017 m. Spalio 20 d., 18:26
Skaityta: 92 k.
Naujiena. ŠIAURĖS KRYPTIS - Ledynai (2017). Kur pradingo pavasaris? Amžinam rudeny?

Pirmiausia, ditirambai. Albumas labai geras. Atvirai sakant, nesitikėjau, kad ši grupė kada nors prisikels ir iš šiek tiek linksmesnio skambesio sukurs tokius šiaurietiškai šaltus ir liūdnus LEDYNUS. Kas galėjo pagalvoti, pažvelgęs į šią nuotrauką?

Tas, kur labai linksmas - Arnoldas Lukošius (FOJE, KITI KAMBARIAI).

Kristijonas Vildžiūnas, tapęs puikiu režisieriumi, ir toliau depresyvus beveik kaip JOY DIVISION vokalistas, o muzika kartais primena gotikinį roką (įdomu, kodėl? paklausykite dainą LIK SVEIKA). Tarsi pasiteisinimas ant leidinių viršelio rašoma, kad dainos kurtos 1987-1989 metais, tik įrašytos iš naujo 2017-aisiais. Nėra ko teisintis - dainos puikios: kaip ir albume NETIEKTO (1992, Zona), liūdnos, poetiškos, svaiginančios (ypač titulinė albumo daina LEDYNAI ir TROLEIBUSAI).

Albume yra ir instrumentinis kūrinys iš K. Vildžiūno filmo "Senekos diena". Jis čia labai tinka.

Kas dar man labai patiko? Kad nuskambėjo (manau, netuščias) pažadas, jog grupė leis dar vieną albumą (tikriausiai jau naujų dainų?). Reikia. Mąslios muzikos reikia augančiam jaunimui ir senstančiam vidutinio amžiaus džentelmenų sluoksniui.

Taigi, jei norite šokti, Lietuvoje tokių grupių, kurios šokdina daug, - nuo kapelijos ŠEDUVOS BERNAI ir puikiai užvedančių rokerių FREAKS ON FLOOR.

Pradingo pavasaris... dainuoja Kristijonas. Tai puikiai susišaukia su legenda tapusia daina AMŽINAS RUDUO iš pirmojo albumo. Grupė svyruoja tarp šiaurės, ledyno (žiemos), pavasario, rudens, čia nerasi tik vasaros. Vėlgi, - kam reikia, įsijunkite grupę "venesueliečius" ANTIKVARINIAI KAŠPIROVSKIO DANTYS ar "tiesiog pietų amerikiečius" PARRANDA POLAND.

O ši muzika - tiems, kas mėgsta gitarų rifus ir mąslią, liūdną, jaukią muziką tamsoje.

Albumas neilgas - vos 36 minutės. A. Sirgedas puikiai supranta, kad 70 minučių albumų šiandien niekas nebeklauso, leidžia EP arba trumpesnius nei 50 minučių albumus. Ir teisingai. Geriau jau pataupyti dainų kitam albumui.

Dar būtina paminėti, kad be K. Vildžiūno ir Zigmanto Butaučio šiame albume groja du profesionalai, visiems žinomi iš įvairiausių projektų, grupių ir albumų: Aurimas Driukas (bosinė gitara; ALINA ORLOVA, IR, THE STATION, SIELA, ARBATA, JURGA ir kt.) ir Adas Gecevičius (būgnai, SHEEP GOT WAXED, JURGA, ALINA ORLOVA ir kt.).

Na, o pabaigai kritika. Neturiu ko kritikuoti. Tiesiog puikus albumas, nors ir kiek kitoks nei jau atmintinai mokamas NETIEKTO. Bravo, ir lauksiu Jūsų pažado išleisti trečiąjį, gal kiek kitokį albumą.

Šiaurės Kryptis ‎– Ledynai
Creative Industries, 2017
1     Troleibusai     
2     Be Tavęs     
3     Sala     
4     Pavasaris     
5     Ledynai     
6     Senekos Diena (Filmo "Senekos Diena" Garso Takelis)     
7     Depresija     
8     Lik Sveika     
9     Sniego Šalis     
10     Be Tavęs (V2)     

Pabaigai pasiūlysiu pirmąjį interviu su grupe ŠIAURĖS KRYPTIS (ir iki neseniai ilgus metus - vienintelį):

1987 metų vasario 16 dieną susikūrusi grupė – roko avangardistai, viena įtakingiausių visų laikų Lietuvos roko grupių.

Mindaugas Peleckis

Vienintelę kasetę Netiekto (1992, Zona) įrašę muzikantai pasuko skirtingais keliais. „Taip gavosi natūraliai, išsiskirstėme. Šiaurės Krypties etapas labai svarbus mums, bet dabar užsiimame kitais dalykais“, – pasakojo grupės vokalistas Kristijonas Vildžiūnas.

Kitas grupės narys Zigmas Butautis prisimena, kaip tekdavo skolintis instrumentus koncertams. „Ir tai buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai Lietuvą užliejo tikra popso banga, kuri paplovė mūsų grupės pamatus“, – apie paskutinius koncertus pasakojo Z. Butautis.

2011 metų pradžioje kartu su Monako kompaktinės plokštelės formatu perleistas vienintelis Šiaurės Krypties įrašas Netiekto. Šis albumas – bene geriausias Lietuvos roko įrašas. Jame – dvi papildomos dainos. Trys pižamos 1994 m. pasirodė rinkinyje Antraip (Zona Records), Eik – iš grupės antrojo ruošto ir neparuošto albumo. Šiaurės Kryptis dar dvi dainas (Čiaten ir Netiekto – jos abi yra albume) išleido kultiniuose rinkiniuose Kitaip (1993) ir Balts Bite Back! (1993).

Turbūt kiekvienas roko gerbėjas turėjo ar tebeturi namuose originalią ar (greičiau) perrašytą Netiekto kasetę. Poetinio roko dainos Amžinas ruduo, Vakaras, Skęstant, Meilė ir aviacija negali neįsiminti. Daug kas jas yra bandęs perdainuoti, bene labiausiai vykęs koveris – grupės Mano Juodoji Sesuo atlikta daina Amžinas ruduo. 2009 m. net susikūrė sėkmingai grojanti roko grupė Netiekto.

Dabar perleistas ir papildytas albumas Netiekto ne tik džiugina savo puikia kokybe, jis yra ir estetiškai malonus: CD – užapvalintais kampais, su storu bukletu, pilnu nuotraukų ir dainų tekstų, žodžiu, tikras gėris melomanui. Albumo dainos sukurtos 1988–1992 metais (Amžinas ruduo – dar 1988 metų daina).

Sklinda gandai, kad gali būti, jog grupė atsikurs. Vienintelio albumo įrašuose dalyvavo žinomi muzikantai Zigmas Butautis, Arnas Lukošius, Darius Burokas, Aleksandras Belkinas.

Pateikiu prieš kurį laiką darytą išskirtį interviu su režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu (gim. 1970 m.), sukūrusiu visus grupės tekstus (muziką kūrė dizaineris, dailininkas Zigmantas Butautis).

Daugelio melomanų nuomone, Šiaurės Kryptis – viena geriausių visų laikų Lietuvos grupių. Jūsų muzika ir dainų tekstai buvo išskirtiniai – 1992-aisiais poetiška muzika mažai kam buvo įdomi. Kaip susikūrė Šiaurės Kryptis?

Ji susikūrė kaip kursiokų grupė. Iki tol mes, keli bendraminčiai, Statybos technikumo architektūros kurso studentai, vedėme savo technikume diskotekas. Tai buvo maždaug 1986 metais. Paskui sužinojome, kad „techo“ grupė išsiskirstė, ir liko laisva repeticijų patalpa, kažkokios aparatūros. Tais tarybiniais laikais kai kurios organizacijos ir mokymo įstaigos suteikdavo tokiems mėgėjams „rokeriams“ sąlygas groti, net nupirkdavo instrumentų. Iki mūsų gyvavusi „techo“ roko grupė bandė groti tuo metu madingus šlagerius – pavyzdžiui, Hiperbolę ir kitką. Bet jie baigė mokslus ir išsiskirstė. Tada iniciatyvos ėmėsi Zigmas (Zigmas Butautis – vienas pagrindinių grupės įkūrėjų), ir mes užėmėme nišą. Taip tapome „techo“ grupe. Iš pradžių mūsų grojimas kėlė siaubą, nes brazdinome gitaras, ūkavome rusišku sintezatoriumi, daužėm būgnus, ir tiek. Mes buvom visiški analfabetai. Bet nuo pat pradžių norėjome sukurti kai ką originalaus, ko Lietuvoje nebuvo. Nesvarbu, kad pradėjus groti mums darė įtaką Depeche Mode, įpusėjus – U2, o bebaigiant – Talking Heads. Svarbu ir ne tai, kad mes buvome vadinamieji neformalai, melomanai, pankuojantys, „newaivuojantys“ – net kirpėjos negalėdavo mūsų apkirpti kirpykloje be skandalo. Turbūt 1987 metais tarp mūsų įvyko tas trumpas sujungimas, kuris katalizuoja tikrą kūrybą.

Manau, kad grupę Šiaurės Kyptis įkūrė Dievas, kaip ir visa kita, beje.

Jūsų muzikoje daug skausmo. Ar galėtumėte šiek tiek atskleisti, kaip ją kūrėte?

Zigmas ir aš esame likimo dvyniai. Nors mūsų gyvenimas išoriškai skirtingas, ir mes ne visada ėjome greta, bet esame draugai nuo trejų ketverių metų. Šiaurės Kryptis gyvavo mūsų dėka. Tai nėra racionaliai paaiškinama, bet Zigmas ir aš buvome tos dvi monetos pusės, be kurių niekas nebūtų išgirdęs šitų dainų. Zigmas buvo „horizontų“ žmogus. Jis klausė, jautė, lygino, žinojo kontekstą, orientavosi muzikos erdvėje. Aš buvau „vertikalių“ žmogus, kuris gaudydavo įkvėpimą, koncentruodavo energiją. Zigmas manimi pasitikėjo ir gerbė kiekvieną mano idėją, bet visada turėjo savo nuomonę, kuri man reiškė labai daug. Jei ne kentėti, tai bent jau liūdėti tada buvo madinga. „Tu liūdėt nebijok, nes tiktai liūdesy – sielos džiaugsmas“. Prisimeni? (Tai – grupės Foje dainos ištrauka – aut. past.). Arba Kahlilio Gibrano sentencija: „Džiaugsmas ir liūdesys teka iš vieno šaltinio“. Tai – labai jaunatviška: kentėti/liūdėti. Nes tai sukelia džiaugsmą, kaifą. Jauni žmones sugeba liūdėti ir kentėti visa širdimi ir visa savo sielos esybe. O mes buvome labai jauni.

Kas ir kodėl pavadino grupę Šiaurės Kryptimi?

Iki susikuriant grupei, mes buvome nuvažiavę į Užpoliarę, Chibinų kalnus, Murmansko srityje. Grįžę vieningai nusprendėme, kad mūsų pavadinime turėtų būti žodis šiaurė, mat labai stiprių įspūdžių ten patyrėme. Žodis „kryptis“ deklaruoja ištikimybę tam niūriai romantiškam mūsų gyvenimo nuotykiui. Ir mūsų dainos – ten patirtų jausmų atgarsiai. Tada suvokėme, kad lengvas kelias yra apgaulingas, o sunkiame, rūsčiame kelyje, jei eini su tikrais draugais, dalydamasis su jais tuo, ką turi geriausio, gali pajusti gyvenimo pilnatvę.

Kaip gimė albumas Netiekto?

Albumas sudarytas daugiausia iš dainų, kurias mes tobulinome nuo 1987 metų: Amžinas ruduo, Karo daina, Meilė ir aviacija… Kiek vėliau atsisveikinome su Statybos technikumu ir jo jaukia sale, net kurį laiką buvome nustoję groti. Bet po metų į grupę įsiliejo šviežio kraujo – būgnus pradėjo mušti Akuka (Darius Miniotas), dusinti akordeoną Arnas (Arnoldas Lukošius), bosuoti – Skirma (Skirmantas Gibavičius). Tada atsirado dainos Netiekto, ČiaTen, Skęstant ir keletas kitų. Deja, šia sudėtimi mes nesugebėjome išleisti albumo.

Tada vėl išsiskirstėme.

Po kurio laiko, kai nuolat keitėsi muzikantai ir mums teko daug vargti, kad palaikytume komos ištiktą grupę, vėl pavyko surinkti gerą sudėtį, su kuria ir išleidome albumą. Būgnais atėjo groti Sasha (Aleksandras Belkinas), o bosu – Burokas (Darius Burokas). Albumas pasipildė vėliausiomis dainomis – Miestas, Aš toks mažas, Vakaras, Tik, Gimti sapne. Deja, jau įrašinėjant albumą, vidiniai konfliktai mus suskaldė, ir vėl likome be dalies muzikantų. Tolesnis periodas buvo dar kelerių metų kova, vėl vyko tas pat, keitėsi muzikantai, beveik buvo parengtas naujas albumas, tačiau nuovargis ir nestabilumas padarė savo – skilo pats grupes branduolys, kuris per visus tuos metus buvo nepajudinamas. Taip ir neįrašytos dainos pabiro ant žemės.

Kam kūrėte dainas, kas buvo Jūsų klausytojai?

Įdomu būtų pasižiūrėti, kaip jie visi atrodo, susirinkę į minią. Koncertuose šviesa plieksdavo į akis, ir sunku būdavo ką įžiūrėti. Jei atvirai, niekada apie tai negalvojau, kas jie ir kam mūsų muzika reikalinga. Varėm, kol buvo benzino, savo kryptimi. O kai sustojom, išėjom neatsigręždami, nes… gręžiotis į tai, kas nesugrąžinama, – gana skausminga. Su keliais mūsų fanais paskui likimas buvo suvedęs artimiau. Normalūs žmonės. Negalėčiau pasakyti, kuo mūsų fanai ypatingi. Man atrodo, kad mūsų klausytojų tipas buvo neapibrėžtas, tai buvo gana skirtingi žmonės, net skirtingo amžiaus.

Ką Jums reiškė kurti muziką, rašyti tekstus? Ar nekyla noras atgaivinti grupę arba sukurti naują? Ar dar rašote poeziją, kuriate muziką?

… gyvenau ir darau, ką dariau – nesusimąstydamas. Eilės ateidavo iš oro ir guldavo į užrašų knygelę arba ant servetėlės. Kartais jos būdavo puikios, kartais – prastos. Kūryba yra gyvenimo praplėtimas, tai, ką žmogus gali ir turi sau leisti, nes kitaip jis – arba gyvūnas, arba… asketas. Kalbu apie kūrybą kaip apie neegoistinę veiklos formą, vertybių kitiems, o kartu ir sau kūrimą, – visų pirma – dvasinės reikšmės, o paskui jau materialias. Net politika ar verslas gali tapti kūryba (mūsų visuomenei, deja, tai dar nebūdinga). Kai žmogus pasensta, kūrybos impulsas išblėsta. Aš per senas muzikavimui ir poezijai, noriu pasakyti, kad peraugau tai. Kadangi jau dešimt metų neparašiau nė vieno eilėraščio, nemanau, kad galėčiau tai vėl padaryti taip lengvai, kaip tada. Patirtis Šiaurės Kryptyje man davė labai daug ir leido eiti toliau – ten, kur esu dabar: kurti filmus.

Kada rašėte dainų tekstus? Galbūt galite pasidalyti mintimis, ką jais norėjote pasakyti („…aš toks mažas, mano batai kiauri…”)?

Jei būčiau norėjęs pasakyti, kad esu pasimetęs gyvenime, kad visuomenė mane gniuždo ir mokytoja tikina, jog esu nieko vertas, ir kad mama nenuperka naujų batų, nes tai deficitas, ne! Paprasčiausiai ji manęs nemyli, niekas nemyli, o svetimame mieste, kur manęs nepažįsta, jaučiuosi net geriau nei savame, kuriame esu ateivis ir kuriame draugai bando man pakišti koją. Bet mano verkšlenimas nebūtų buvęs išgirstas, jei būčiau tai pasakęs. O kai radau tam gražią formą (mažas žmogus kiaurais batais, beveik Ch. Chaplino valkata…), tai visi gali pagailėti savęs kartu su manimi, o kartu ir pasijuokti iš to poreikio savęs gailėti… O tada ir pašokti…

Ką manote apie šiuolaikinę lietuvių muziką? Pop ir undergroundą. Ar yra vilties?

Nėra… juokauju. Ką aš žinau. Žinau, kad tas laikas, kai mes grojome, buvo tam tikra prasme paskutinis roko šauksmas. Labai pripildytas laikas. Buvo tiesos, meno, kultūros, lyderių poreikis. Taip pat, beje, buvo ir Rusijoje: Kino, DDT, Akvarium, Nautilus Pompilius, Aukcyon ir dar labai daug kitų. O dabar kas? Mumij Trol? Bet tai sena, tik prisikėlusi grupė. Pasikeitė laikas, pasikeitė vertybės. Menas dabar nebūtinai turi būti etiškas. Lyderiai visus erzina, dabar visi patys trokšta būti lyderiais. Emancipacija. Grupės skamba profesionaliai, maloniai, neerzindamos ausies savo nukopijuota muzika. Ko gero, tas pat ir Vakaruose. Vėl kelintą kartą grįžta muzikos stiliai. Vėl pankai, disko, kas tik nori, maišosi visais neįmanomais derinais. Roko muzika mirė. Autorių grupė, grupės lyderis mirė. Juk roko muzika – tai maištas. Gali būti, kad taip atsitiko todėl, jog nebėra prieš ką maištauti. Dangaus vartai plačiai atsiveria – eikit, kur norit. Obuoliai supuvo. Tada žydrame danguje anapus išdraskytų debesų suskamba elektroninis ritmas – beasmenis, be pretenzijų; mechaninis balsas be perstojo kartoja: „We were on earth to learn“. Laisvė…

P.S. … jei kada susiruošęs į Šiaurę kur nors pakelėj surasi užgesusį lauželį, kūrentą instrumentais sušalusių, naktyje pasiklydusių muzikantų kiaurais batais, gali pasiimti apanglėjusią gitaros stygą atminimui. Ko gero, tai vieta, kur perisi geležinės antys. Keista, kad vis dar yra norinčiųjų surasti tą prakeiktą vietą.

Ačiū. Buvau Šiaurėje. Lauželį radau, dėkoju už stygą.

Komentarai