Pradžia / Radikaliai
 

Skaitymas

Alchemiko, chemiko dr. Algirdo Brukštaus esė.

Algirdas Brukštus
2012 m. Gegužės 28 d., 15:07
Skaityta: 680 k.
Star. Zitos Vilutytės pieš.
Star. Zitos Vilutytės pieš.

1.

Pusvalandis ryte, kai žmona jau išvažiavusi, o dukra dar miega po sunkaus vakarinio teatrologo darbo. Tada galima sustabdyti pasaulį. Šis laikas priklauso man? Hm, o kodėl gi likęs laikas man nepriklauso? Kitą laiką jaučiu apraizgytą voratinkliais, priklausantį tikslinei būčiai: dirbti, kad gyventum. Pas vieną mano studentą Skype mačiau tokį šūkį: „Jei mes dirbame, kad gyventume, tai kodėl save žudome dirbdami?“ Kažkuriuo savo organu aš och kaip su tuo sutinku! Pabandysiu pratęsti tą pusvalandį iki 40 minučių, tikiu, kad nuo to visiems bus tik geriau. Mano laikas. Atsiverčiu knygą ir įslystu į autoriaus minčių srautą.

Skaitymas. Labai jau daug vietos jis užima mano gyvenime. Pamenu kaime pas bobutę, komplektas: juoda duona, šiltas, ką tik pamelžtas pienas ir šalia atversta pilna nuotykių knyga. Paskui, po daug metų, bevartydamas vaikystės knygas, radau trupinius tarp puslapių. Gyvenimas nužymėtas knygomis. Galiu prisiminti vietą, laiką, žmones pagal tai, ką jie arba aš tuo metu skaitėme, bet kokia buvo jų plaukų spalva ar oras už lango, tikrai nepamenu. Skaitymas man tolygus vandeniui ar maistui. Ilgiau negavęs knygos jaučiu alkį skaityti. Kažkurioje iš savo minčių Blezas Paskalis perspėja, kad čia, kaip ir valgant, slypi ne mažesnis persiskaitymo pavojus, o tai visai negerai. Visiškai su juo sutinku ir neneigiu turintis šią nuodėmę. Vienu metu jau buvau nutaręs, kad užteks skaityti, laikas gyventi, bet pagyvenau, pagyvenau ir vėl ėmiau skaityti. Jei geriau prisiminus, tai gal net ir nebuvau metęs, tik grožinės į rankas neėmiau, bet tada vietoje romanų skaičiau vieną po kitos įvairių dvasinių ieškotojų, traukiančių nekonfesiniais keliais, knygas bei psichologams skirtą literatūrą. Kol neturėjau automobilio, daug perskaičiau 47-to maršruto autobuse. Tada dar akys buvo geros, todėl galėjau skaityti ir vakaro prietemoje, ir brėkštant žiemos rytui. Net padėką norėjau parašyt autobusų parkui už suteiktą galimybę skaityti. Kai įsigijau automobilį, skaityti tapo sunkiau, pasidėjęs ant vairo kamščiuose perskaičiau vos vieną knygą. Tada aklas mano draugas pasiūlė audioknygų, kuriomis džiaugiuosi iki šiol ir nuo to laiko jau niekad nesipiktinu dideliais automobilių kamščiais.

Ir dar tas pusvalandis, kai žmona jau išvažiavusi į darbą, o dukra dar miega. Mano laikas. Atsiverčiu knygą ir pasineriu į naują, dar nepatirtą minčių upę.

2.

Knyga gera tol, kol ji tarnauja švyturiu keliaujant sielos tyrais. Perskaitai, kažkas suvirpa ir tu jau eini ta kryptimi. Dažniausiai pasirenku knygas, kurios rodo jei ne tą pačią, tai bent jau labai artimą kryptį (čia žodį kryptis nereikia tapatinti su kryptimi fiziniame pasaulyje). Tačiau vieni švyturiai būna gana arti, o iki kitų eiti ir eiti. Iš kur žinau? O gi skaitau knygas ne vieną kartą. Tą pačią knygą vėl paimu į rankas praėjus, pvz., dešimt metų po pirmojo skaitymo. Jei naujai perskaičius jau nebegaliu suprasti, kas kažkada man joje taip patiko, reiškia, aš jau seniai praėjau pro ją kaip pro švyturį ir esu jai labai dėkingas, tačiau tai jau buvo ir prie to grįžti daugiau nebesinori. Taip man atsitiko su Andre Morua apsakymu „Tarpinis punktas“ (Išspausdintas Morua apsakymų rinkinyje „Labą vakarą, brangioji“, Vilnius, Vaga, 1970, p. 157-171), kurio pagrindinis herojus kažkada man kėlė susižavėjimą. Skaitant po daugel metų, šis apsakymas dvelkė banalumu ir tuštuma, ir panašėjo į riešuto kevalą, likusį išaugus lazdyno krūmui.

Yra knygos, kurios ir po daugelio metų vėl ir vėl skaitomos mane vis maitina ir teikia jėgų, tačiau kitiems jos, gal būt, yra tuščios ir banalios, nes jų kelionės kryptis, greičiausiai, nesutampa su manąja, todėl, kad jie eina vedami kitų švyturių. Kiekvienam savo, kiekvienas turi praeiti tik jam aktualias sielos vietas.

O kai kurie švyturiai būna taip toli, kad jų pradžioj net nematai. Pamini draugas kokį autorių, pabandau skaityti ir - šnipštas, negaliu įsikirsti, o kartais atrodo paprasta, banalu, nuobodu. Taip man kažkada buvo su Džidu Krišnamurčiu. Jis tikrai man pradžioj nešvietė, tiksliau aš buvau taip toli, kad negalėjau įžvelgti jo skleidžiamos šviesos, todėl ėjau orientuodamasis kitais šviesuliais ir po kelių metų, kai pramokau šiek tiek skaityti ne tik protu, pradėjau girdėti, ritmą, pauzes. Krišnamurčio žodžiai ilgam tapo man prožektoriumi, kurio šviesoje kiti žibintai nublanko. Jo knygeles rusiškai nešiojausi kišenėje - labai geras formatas, ir, kur prisėdęs išsitraukdavau, paskaitydavau pastraipą kitą ir eidavau toliau. Tai buvo mano meditaciniai pasibūvimai su Krišnamurčiu ir tai buvo stipru. Pamenu, vasara, maniškiai kaime, o aš, pasiskaitęs Krišnamurčio nuėjau miegot. Buvau bepradedąs snausti, tačiau toje miego-nemiego riboje ėmė vertis begalybė ir aš pajutau, kaip į ją slystu. Išsigandau, širdis greitai plakė. Ne, ne dabar, man dar anksti, maži vaikai ir panašiai, ir t.t. Jo, kai dabar pagalvoju, matyt, praleidau progą, bet begalybė, kurią pravėrė Krišnamurtis, mane baugino. Štai taip jis atvedė mane prie slenksčio, kurio peržengti tuomet taip ir neišdrįsau.

Bus daugiau.

Komentarai