Pradžia / Radikaliai
 

Nežiniukas. Egzorcistas

Publikuojame Olego Aleksejevo, grupės "Biplan" gitaristo, dainų autoriaus du trumposios prozos kūrinius.

Olegas Aleksejevas
2012 m. Gegužės 02 d., 12:57
Skaityta: 469 k.
Be pavadinimo. Artūro Rožkovo pieš.
Be pavadinimo. Artūro Rožkovo pieš.
Nežiniukas
 
Kažkada jis buvo toks mažas, kad net nežinojo, jog viskį maišyti su alumi yra mažų mažiausiai neprotinga. Užtat jis žinojo, kad meduolį skaniausia valgyt nulaižant jo saldų paviršių. Kažkada jis nežinojo, kad suaugę žmonės žaloja save dėl malonumo, jam tai nerūpėjo. Jam svarbiau buvo kieme kamuolį su draugais spardyti. O tai, kad dideli žmonės kemša į savo kūną velnią pačiais įvairiausiais pavidalais, jam buvo nė motais. Buvo ir svarbesnių reikalų. Kažin, ar į klausimą „ką galima nuveikti viešojo maitinimo įstaigos tualete?“ jis sugalvotų atsakyti kažką daugiau nei „žmonės ten daro sysių ir kakų“. „Juk tualetai skirti tam?“ - paklaustų jis. – „Ar aš klystu?“ „Ne, neklysti“, - sumeluotumėme mes. – „Štai, imk pinigų, nusipirk ką nors sau skanaus, gerasis berniuk.“ Ir tas berniukas, kuris tuomet net neįtarė, kad jam užaugus galvos skausmai bus ne kokios ligos, o lėbavimo priežastis, nubėgtų į krautuvėlę nusipirkt pieniškų irisų, tų minkštesnių, kurie prie dantų limpa. O nusipirkęs sėdėtų su draugais ant gamyklos stogo, žiaumotų tuos irisus, kalbėtų visokius niekus, bandytų įžvelgt savo ateitį, matytų toje ateityje save laimingą ir sveiką žmogų. 
 
Kažkada jis buvo toks mažas, kad net nežinojo, jog taps malonumų vergu…
 
Egzorcistas
 
Būna tokių gyvenime etapų, kai visiškai nepasitiki savimi. Viskas klostosi ne taip, kaip norėtum, viskas krenta iš rankų, niekas nesiseka. O jei ir nutinka kažkas gero, tai bijai džiaugtis tuo, nes žinai, kad tas džiaugsmas neilgam, tiesiog tas, kuris pasiuntė tą džiaugsmą, per klaidą įrašė ne tą adresatą. Tuomet džiaugsmas grąžinamas teisėtam gavėjui, o kad maža nepasirodytų, tau atsiunčiamas dar vienas išbandymas. Ką tokiais atvejais darome mes? Ieškom kaltininko. Variantų būna įvairių – Dievas, Likimas, priešo prakeiksmas, mėnulio fazė, ar dar kokie velniai. Bandai suprasti, kodėl jie tavęs nemyli, ką gi blogo tu jiems padarei, kurioje vietoje įžeidei, kodėl papuolei jų nemalonėn. Kai atsakymo nerandi, supranti, jog tas siuntėjas, kuris siunčia tau nelaimes, esi... Tu. Na taip. O kaip kitaip? Juk Dievo nėra, Likimu tu taip pat netiki, pilnatį jau seniai pakeitė jaunatis, priešų jei ir turi, jie negali paveikti tavo gyvenimo, nes tu nelinkęs suteikti jiems tokių galių, o mistika egzistuoja kitapus televizijos ekrano, knygutėse, arba bent jau kažkur toliau, kad ir Sibire ar Andų kalnų slėnyje. Ir kas blogiausia, - radęs kaltininką, nelaimių neatsikratai. Gal net atvirkščiai: gyvenimas tampa vis atgrasesnis. Ir tau nieko kito nebelieka, kaip analizuoti save, ieškoti savyje to kenkėjo. Ir tu ieškai. O kol ieškai, viskas nepastebimai pasikeičia. Laimė keičia nelaimes, debesys išsisklaido, paukščiai čiulba garsiau ir gražiau, viskas grįžta i savas vietas. Tu vėl laimingas, ir tau nusispjauti į tai, kas per kipšas tūnojo tavyje. Jautiesi nugalėtoju. Bet minties, jog jis dar sugrįš, nelaidoji. 
 
Štai taip ir kariauju su Demonais. Egzorcistas supistas.
Komentarai