Pradžia / Radikaliai
 

Cherchez la femme, arba Arabai ir lietuviai

Valdas Mikalauskas - arabų kalbos ir literatūros specialistas, tobulinęsis Kuveite. Gyvena ir dirba Liuksemburge.

Valdas Mikalauskas
2012 m. Vasario 14 d., 18:37
Skaityta: 1348 k.
Krak des Chevaliers (Hisn al Akrad) pilis pastatyta 1031 m., 1099 m. užimta kryžiuočių, 1271 m. atkovota memliukų sultono Baibarso, kuris vietoje koplyčios įrengė mečetę. Valdo Mikalausko nuotr.
Krak des Chevaliers (Hisn al Akrad) pilis pastatyta 1031 m., 1099 m. užimta kryžiuočių, 1271 m. atkovota memliukų sultono Baibarso, kuris vietoje koplyčios įrengė mečetę. Valdo Mikalausko nuotr.

Į rankas pateko žymaus libaniečių kilmės prancūziškai rašančio rašytojo ir istoriko Amin Maalouf knygos "Kryžiaus žygiai arabų akimis" (Aidai, 2006) leidimas lietuvių kalba. Norėčiau aptarti vieną tos knygos vertimo aspektą, t. y. arabiškų asmenvardžių transkripciją. Prieš tai - keletas bendrų pastebėjimų apie kryžiaus karų laikotarpį.

Bendra arabų ir lietuvių istorinė patirtis

Knygą verta paskaityti, kad suprastum, kas yra kryžiaus žygiai. Kryžiuočiai buvo žiaurūs ir klastingi užkariautojai. Visom prasmėm jie buvo atsilikę nuo musulmonų. Tas neigiamas kryžiuočių ir kartu vakariečių įvaizdis yra išlikęs iki šiol. Paskaičius tą knygą galima suprasti ir amžinatilsį Osamą. Juk pagrindinis švento karo su kitatikiais ideologinių kurstytojų argumentas yra, kad prieš islamą nukreiptas kryžiaus žygis vyksta ir dabar.

Tikrieji riteriai tuo metu buvo musulmonai. Pavyzdžiui, Saladinas buvo pasigėrėjimo vertas vyras. Ir vakaruose nerasi neigiamos informacijos apie jį. Kuris tvirtovės apgulėjas sutiktų nešaudyti į bokštą, kuriame vyksta vestuvės? Knygoje yra daug pavyzdžių apie kilnų Saladino elgesį su priešu, su belaisviais, civiliais gyventojais. Pavyzdžiui, laimėjęs mūšį jis ne tik nežudydavo priešų (ką visai teisėtai galėjo daryti pagal to meto papročius arba vien tik atsižvelgdamas į kryžiuočių piktadarybes), bet net suteikdavo apsaugą ir leisdavo jiems išvykti su visu turtu. Patys musulmonai nesuprasdavo tokio elgesio. Bet Saladinas sakydavo maždaug "tegul pasiima visą turtą ir keliauja iš čia". Aišku knyga rašyta pačių musulmonų kronininkų ir yra kažkiek šališka, bet 90 proc. tiesos ten yra. Mes juk patys kariavom su kryžiuočiais ir žinom, kokie jie buvo. Kodėl Pilėnų gyventojai sušoko į ugnį gyvi? Aišku dėl to, kad kryžiuočiai būtų visus beatodairiškai išžudę. Tuo jie garsėjo. Juk ne krikščionis iš esmės nebuvo žmogus. Todėl užėmę Jeruzalę kryžiuočiai išžudė beveik visus gyventojus, kliuvo ir vietiniams krikščionims, kurių kaip eretikų katalikų bažnyčia, nepripažino. Vietiniai krikščionys mieliau sąjungininkais rinkavosi musulmonus, nes su jais jie taikiai gyveno kartu kelis šimtmečius.

Beje, mes ir musulmonai kariavome prieš kryžiuočius. Šis faktas, kurio musulmonai visiškai nežino, galėtų būti išnaudotas draugaujant su jais. Kažkuria prasme bendra patirtis ir bendra istorinė praeitis. Tik mes buvom bedieviai pagonys, kurių statusas musulmonų akyse yra labai žemas, bet mes kaip ir jie gynėm savo žemę.

Asmenvardžių transkripcija - cherchez la femme

Šiaip nesiruošiu nieko kritikuoti, apskritai vertimas yra geras, man tik užkliuvo tikrinių daiktavardžių rašyba. Aišku, tas reikalas yra labai supainiotas ir teisybės čia nėra ir negali būti. Arabų vardų ir pavardžių tranksripcija mums yra sudėtingas dalykas, nes lietuvių kalboje nėra daug arabiškų garsų, tarimas skiriasi nuo rašybos, tie vardai ne visada yra arabiški, be to, jau atėję į mūsų kalbą aplinkiniais keliais. Knyga šiaip ar taip nėra mokslinė ir pats autorius nesilaikė akademinės transkripcijos taisyklių, bet daug kur perteikė asmenvardžius pagal skambesį.

Jei pasitaiko kur nors frazė lietuviškame tekste cherchez la femme (ieškokite moters), tai tikriausiai ją skaitome "šeršė la fam", ar ne? Šitą dalyką aš jau žinojau dar tada, kai nemokėjau prancūzų, tai preziumuoju, kad tą  daugiau  mažiau žino knygas skaitantys žmonės. Žodžiu,  prancūzų kalboje „ch“ tariamas kaip garsas „š“. Nelabai suprantu, kaip vertėja iš prancūzų kalbos nepastebėjo (!), kad asmenvardžiuose negalima lietuviškame tekste palikti ch. Šiaip vertėja asmenvardžius lietuvina. Vadinasi, turi lietuvinti viską, negalima palikti vieno garso prancūziško, o visa kita lietuviškai.

Taigi, knygoje minimas toks veikėjas Chamsas ad-Davla, skliausteliuose parašyta "valstybės saulė". Arabiškai saulė yra šams, o ne chams. Aišku, raidė ch naudojama knygoje ir lietuviškam garsui „ch“ (choras) žymėti. Kaip paprastam skaitytojui atsirinkti, kur „ch“ garsas, o kur „š“? Visoje knygoje minimas Chamsas. Skamba labai arabiškai ir, net jei moki arabiškai, labai įtikinamai. Toliau minimi tokie veikėjai: Afdalas Chahinšahas (turi būti Šahinšah; čia antroji š yra gerai, nes, matyt, vertėja žino, kad čia šahas (šachas)), jo sūnus Charafas (Šarafas, iš čia ir šerifas atsirado), Bilad ech-Cham (Bilad eš-Šam, taip ir šiandien vadinama Sirija), Chamsas al-Chilafa (Šamsas al-Chilafa, viena ch gerai, kitai blogai). Toks veikėjas Ibn al-Chašab keliose vietose staiga nė iš šio nė iš to pavirsta į Ibn al-Kachab (p. 100, 105): vienoje pastraipoje  minimas vienas, kitoje kitas. Skaitai knygą ir galvoji, kad tai du asmenys. Toliau Ibn al-Chašab klonas dingsta nepastebėtas, bet suvaidinęs kažkokį vaidmenį lietuviškame knygos vertime.

Daug kur parašyta gerai: Džekermišas, Mustaršidas, Širkuhas, Šaveras, Haram al-Šarif ir taip toliau. Vaidnasi, vertėja tiesiog neatidžiai vertė, ne viską vertime tikrino.

Aišku, kad vertimo akyse nematė joks bent arabiškus rašmenis pažįstantis žmogus. Vertėja akivaizdžiai viską nukopijavo iš prancūzų. Bet juk pranzūzai turi kitokią ortografiją, jų raidžių tarimas skiriasi nuo lietuviškojo. Paimkim tą patį "Chams ad-Davla". Arabiškai yra "daula", labai gražus lietuviškas dvibalsis yra artimiausias arabiškam tarimui. Aišku, kad prancūzas nerašys "daula", nes garsas "au" tariamas kaip lietuviškas o. Pvz., arabiškų knygų pavadinimus vertėja nukopijavo iš prancūzų: "Zayl tarikh Dimachq" (Dimašk - Damaskas), "moukhtassar tarikh al-bachar" (bašar), bet juk tie arabai ne prancūziškai rašė, o prancūziškas "ou" lietuviškai tariasi ū. Prancūzai net negali užrašyti trumpojo "u" (skaitomas kaip lietuviškas "iū"), todėl jie tokiais atvejais pasirenka "ou".

Dar radau keistai parašyta "prezidentas Sadatė" (Egipto prezidentas Anwar as-Sadat) ir Nikozija (Kipre), Ramlehas (beveik kasdien per LTV mini Palestinos Ramalacho miestą), Naplūzė (Nablūs Palestinoje, bet čia gali būti ir istorinis pavadinimas).

Šiais laikais viskas yra nutolę per vieną klavišo paspaudimą. Štai suvedam Google be kabučių "saulė arabiškai" ir turim atsakymą, jog saulė yra šams, o ne chams.

Būčiau aš tas Šams ad-Daula ir jei galėčiau prisikelti iš kapo, paduočiau leidyklą į teismą  už teisės į  asmens vardą negerbimą.

Šis mano rašinys nėra nukreiptas prieš žmogų, vertėją, ar leidyklą, bet prieš reiškinį: nesikonsultuoti su šiek tiek labiau reikalą išmanančiais žmonėmis bei taupyti ten kur taupymas kenkia įvaizdžiui. Šiuo atveju būtų užtekę tik kelių gerų patarimų ir knygoje nebūtų šių nesusipratimų. Geri patarimai nieko nekainuoja...

Juk tokie dalykai labiausiai užkliūna tiems, kurie kažką žino daugiau. Tikiu, kad 95 proc. skaitytojų to net nepastebėjo, kiti pastebėjo, bet nėra tokie jautrūs, o vienas parašė šį rašinėlį, kuris neprideda balų nei vertėjai, nei leidyklai.

Komentarai
  • zina
    2012 m. Rugsėjo 19 d., 22:11
    labas,noriu literaturiskai ismokti Arabu kalba