Eksperimentinės muzikos ištakos ir subkultūra (video). II dalis. Eksperimentams reikia vienatvės ir... popso

Nusibrėžę gaires, ką vadinsime eksperimentininkais, bendrais bruožais aptarkime Lietuvos eksperimentinės muzikos istoriją ir muzikos eksperimentininkų subkultūrą. Įspėju jautresnių nervų skaitytojus: ši informacija gali paveikti jūsų gyvenimą, be to, jos tikrai nerasite „Vikipedijoje“.

Nuo eksperimentinės muzikos užuomazgų Lietuvoje (1932 m.) iki jos tapsmo subkultūra (iš pradžių pogrindine) praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Pirmaisiais eksperimentininkais laikytini vilniečiai „Mind’s Disorder“ (1973), jų veiklą savaip tęsė „Ir Visa Tai, KasYra Gražu, Yra Gražu“ (1987). Nuo 1982 m. eksperimentuoti ėmė Marijampolės „Pesimistai“, vėliau tapę grupe „Modus“, 1988–1989 m. įrašę pirmuosius albumus. „Modus“ – pirmieji industrinės (industrial) muzikos kūrėjai Lietuvoje, o jų lyderis Gintas K (Gintas Kraptavičius), iširus „Modus“, ėmė rimtai kurti garso meną, jo įnašas į šią sritį yra didžiulis. Išleista daug albumų, dalyvauta tarptautiniuose renginiuose, sulaukta pripažinimo užsienyje ir Lietuvoje.

1987 m. Šiauliuose susikūrė avangardistai „Žuvys“ („Zuwys“), 1988 m. Kaune – „Žalias lapas“. Muzikos eksperimentininkų subkultūra apie 1993–1996 m. suklestėjo Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Kai kurie iš pagoniškai nusiteikusių Utenos metalistų persiorientavo į neofolką, industrinę muziką, garso meną, ėmė įrašinėti lauko garsus (field recording). Nors, laikui bėgant, kai kurie iš jų paliko šį pasaulį (Gediminas Gadliauskas-Sedu, Vilma Čiplytė) arba išvyko iš Lietuvos (Hokshila, Vasha Dadaya), Utenos eksperimentinės muzikos scena nėra visiškai apmirusi.

Itin profesionalūs lengvosios elektronikos ansambliai „Argo“ (1979) ir „Solaris“ (1980) kartu su latvių kolektyvu „Zodiaks“ (1980) tapo pirmosiomis tokio stiliaus grupėmis TSRS. Iki tol Tarybų Sąjungoje eksperimentais labiausiai garsėjo Eduardas Artemjevas (g. 1937), kūręs ir kuriantis muziką kinui – Andrejaus Tarkovskio, Nikitos Michalkovo, Andrejaus Končialovskio filmams. Pirmoji E. Artemjevo plokštelė „ANS – sintezator“ išleista dar 1972 m., o 1989 m. pasirodė E. Artemjevo 7 metus įrašinėta plokštelė „Balandis baltas. Vision. Vasara“ – muzika sopranui, smuikui ir sintezatoriams, parašyta pagal tris Paulio Celano ir Sigito Gedos poemas. (1)

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus, pirmojo Lietuvoje elektroninės muzikos kūrėjo, žymaus novatoriaus, vadovaujamas „Argo“ išleido keturis albumus ir gyvavo iki 1987-ųjų. Panašiu metu iširo ir grupė „Solaris“, kurios nariai Gediminas Dapkevičius ir Gintaras Kizevičius apsigyveno skirtinguose miestuose. Dapkevičius kartu su šiauliete Zita Vilutyte tapo ryškiausiais holistinės muzikos kūrėjais, G. Kizevičius ėmė kurti muziką uostamiesčio teatrui. Z. Vilutytė 2004 m. įkūrė Holistinį teatrą „S“, kuris derina muziką su vizualika, teatru, poezija, daile. Menas čia sintezuojamas remiantis vientisumo (gr. holos) principu, siekiant harmonijos. Atėjus Atgimimui, kai kurios roko grupės ėmė groti klavišiniais instrumentais, matyt, įkvėptos artroko pradininkų – „Saulės laikrodžio“ (1979) ir „Ad Libitum“ (1981). Roko, metalo, new wave grupės nevengė ir sintezatorių, tačiau tikroji elektroninių eksperimentų era dar tik aušo.

Sunku pasakyti, kas sukūrė pirmąjį postmodernų eksperimentinės muzikos kūrinį Lietuvoje. 1986–1996 m. išleista keliolika albumų, tapusių savo srities klasika: „Endiche Vis.Sat“ – „Paskutinė požemių muzika“, „Her closed eyes“, „Ramybės studija“, NAJ – „Atodrėkis“ ir „Resituation Smile“, KAL – „Ornamentas ir nusikaltimas“, „Grybai In Paradise“ įrašai, vėliau išleisti kaip rinktinis albumas „Berniukas su musmire rankoje“, „Aš Myliu Axlib Dlegrab ir Rusiją“ – „Išplūšių kalbos žodelynas“, keli gitaros genijaus ir noise estetikos propaguotojo Juozo Milašiaus albumai (pirmasis pasirodė dar 1986-aisiais), „Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu, Yra Gražu“ to paties pavadinimo albumas ir įrašų rinkinys „Greetings to Falkenhahn“, „Echidna Aukštyn“ – „Apsakyms apė pradžią ir galą pasaulės“, „Neklausomi echidnos gabalai“, „Modus“ – „Užsikrėtę mirtimi“, „Wejdas“ – „Saulei tekant“ ir „Dykra – Die Welt ohne Rahmen“, „Donis“ – „Iki žvaigždžių“, „Sweet Energy“ – „Get in Phase“, „Girnų Giesmės“ – „Kerai“, „Sala“ – „En-trance“, N!N!N! – „Schonbells’1996“, Kipras Mašanauskas – „Requiem“, „Eirimē“ – „Kuršjŏi“, „Akala“ – „Delicate Instruction“.

1993–1996 m. atsirado ir dažniausiai rinkiniuose bei demo kasetėse (tais laikais kompaktinių plokštelių beveik niekas neturėjo, jų era prasidėjo paskutiniojo dešimtmečio viduryje) savo pirmąsias dainas išleido „Pievos“, „Raunijas“, „Massomania“, „Caduceus“, „Laumė“, „Sovijus“, „ŠaliKĄpalikau“, Sedu, „Agyria“, „Coal Colour Amplifier“, „Mixcoatl“, „Thaumaturge“, „Sugyvulinos Latakams“ ir kt.

Didžiulis postūmis buvo festivaliai, ilgainiui tapę tarptautiniais ir (kalbant apie pirmąjį) popsiniais – „Mėnuo Juodaragis“ (MJR) ir „Kunigunda Lunaria“ (deja, po kelerių metų jo nebeliko). Pirmasis MRJ įvyko 1995 m. lapkričio 10 d. Verbiškėse (Molėtų raj.). Tradiciškai jis rengiamas paskutinį rugpjūčio savaitgalį, apie 3000 dalyvių klausosi įvairios eksperimentinės, neofolko muzikos. Laikui bėgant, festivalis, supopsėjo, ėmė kviestis tokius mainstream atstovus kaip Andrius Mamontovas, „Skylė“, vėliau tapo bemaž uždaru festivaliu, savotišku „savo chebros tūsu“.

„Kunigunda Lunaria“ festivalis, skirtas gotikinei, darkwave muzikai, pradėtas rengti 2002 m. Labiau „akademinės“ (postminimalistinės) eksperimentinės muzikos kūrėjai savo kūrinius pristato festivaliuose „Jauna muzika“, „Gaida“. 2009 m. išleistas rinkinys „Loop Rituals. Lithuanian Post-minimalism“ su Arturo Bumšteino, Ričardo Kabelio, Dariaus Čiutos, Tautvydo Bajarkevičiaus (audio_z), Antano Kučinsko, Egidijos Medekšaitės, „Twentytwentyone“, Orlando Narušio, Juozo Milašiaus, Antano Jasenkos, Antano Dombrovskio, Ginto K (Kraptavičiaus), Vytauto V. Jurgučio, „AVaspo“ kompozicijomis.

Įdomu, kad kai kurie postminimalistai dalyvauja platesniame subkultūriniame sąjūdyje. Pavyzdžiui, „AVaspo“, anksčiau vadintos „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ (2005), įkūrėja Gabrielė Labanauskaitė – audiopoezijos pradininkė Lietuvoje. Minėtos grupės eksperimentai balansuoja tarp postminimalistinės eksperimentinės muzikos, audiopoezijos, eksperimentinio teatro (audioteatro), performanso žanrų, jos šalutinis projektas (side-project) – „Luumm“, kuris groja krautrokinį instrumentinį postroką. Šis sudėtingas muzikinis kolektyvas („AVaspo“ ir „Luumm“) plėtoja net kelis subkultūros sluoksnius: akademinį, (post)roko, audiopoezijos, eksperimentinio teatro.

Audiovizualinė kūryba – sritis, kuria žavisi vis daugiau Lietuvos muzikos eksperimentininkų. Tačiau esama ir į tradicionalizmą linkusių eksperimentinės muzikos kūrėjų, kurie bendrauja su klausytojais/žiūrovais, sėdėdami prie kompiuterio. Kai kurie eksperimentininkai naujausius elektronikos išradimus derina su liaudies muzika. Pavyzdžiui, „Donis“, Klaipėdoje gyvenančio profesionalaus muzikanto Donato Bielkausko projektas (kartu su šalutiniais projektais „Wejdas“, „Gyvata“, „d.n.s.“), labai įvairialypis: išleista keliolika albumų, kuriuose eksperimentinė elektroninė muzika susipina su etniniais motyvais. Ypač įspūdingas D. Bielkausko ir Dariaus Gerulaičio projektas „Wejdas“, paremtas senojo baltų tikėjimo ritualais. Postmoderniškiausias D. Bielkausko kūrinys – „d.n.s.“, kuriame dominuoja siurrealistinės elektroninės fantazijos. „Gyvata“ – etninė muzika, derinama su roku. Grupės „Sala“ nariai ir groja, ir dainuoja, ir piešia, be to, domisi filosofija, magija, įrašinėja gamtos garsus. Audrius Šimkūnas su bendraminčiais grupę įkūrė 1995 m. vienoje iš Aukštaitijos salų, kaip teigiama, mistinėmis aplinkybėmis (jų „mistiškumas“ nutylimas), net narių skaičius esą yra paslaptis. Muzikantams viskas, ką jie daro, teikia malonumą. A. Šimkūnas šio straipsnio autoriui yra sakęs: „Aš ne iš tų, kurie negali nekurti. Ramiausiai galiu nieko nedaryti, tiesiog išeiti kur nors į pelkę, į mišką, į miestą, ir tai bus ta pati mano sala kaip ir „en/trance“ [tai – vienas įdomiausių „Salos“ albumų, – M. P.]. Gal net svaresnė. Galiu atsiversti kokią nors knygą, ir tai vėl bus mano sala... Galiu gulėti su trim savo katinais ant sofos, ir vėl tai bus tik sala...“

„Sala“ vis labiau matoma viešai, yra produktyvis, nors jos muzikos populiaria nepavadinsi, vis dažniau dalyvauja renginiuose, pvz., naujausiame, 2011 m. festivalyje TARP, pritraukusiame daugelį eksperimentininkų. „Sable Mouvant“ (pr. slenkantis smėlis) įkūrė Klaipėdoje gyvenantis buvęs pankas, priklausęs grupei „Išgamos“, dabar žinomas fotomenininkas Gytis Skudžinskas, grupės „ŠALIkaPALIKAU“, vėliau pavadintos „Ensemble SP“, vienas kūrėjų (kitas – D. Gerulaitis, jau minėto projekto „Wejdas“ narys). Nuo 1994 m. šie eksperimentininkai į Lietuvos garso architektūrą įnešė daug naujo. Užsienyje jų projektas buvo įvertintas itin palankiai. Muzika sunkiai apibūdinama, kompiuteriniai eksperimentai į tam tikrą ritmą įtraukia įvairius aplinkos garsus. Kai kurie jų albumai išleisti itin mažu tiražu, pvz., „Ensemble SP“ albumo „Ex.Implicit“ tiražas – vos 33 egzemplioriai. Bene įdomiausias GyS kūrinys, įrašytas kartu su D. Bielkausku ir V.Manomaičiu, yra „Skalbėjų muzika“, 2004-aisiais pristatyta Klaipėdos kruizinių laivų terminale vykusiame tarptautiniame Baltijos ir Adrijos šalių modernaus meno festivalyje. Pats GyS albumą apibūdina taip: „Rankomis tekėjo vanduo, nusinešantis su savimi visas patirtis, įkalčius ir prisiminimus, prikeldamas kūdikiškam nekaltumui ne pirmą pavasarį skaičiuojančius marškinius. Taurus vanduo ir tobulai įvaldyti mechaniški judesiai akimirksniu naikino atmintį. Menininkai pristato instaliacijos ir elekroakustinių kompozicijų projektą, kuriam panaudojami specifiniai garso ir vizualizacijos elementai – sudžiaustyti ir varvantys šlapi skalbiniai.“

Kita eksperimentininkų grupė – garso architektai: kauniečiai Darius Čiuta (pradėjęs groti noise muziką su grupe NAJ), Orlandas Narušis, Raimundas Eimuntas, su kolega Ričardu Ivanausku-Skardu pristatęs projektą N!N!N! Deja, daugelis jų albumų arba leidžiami tik užsienyje, arba pasiekiami tik internete, arba guli kūrėjų „stalčiuose“. Akademiškesni eksperimentininkai yra Antanas Jasenka ir Arturas Bumšteinas, jų kūriniai dažnai skamba koncertų salėse.

Šiauliuose, kaip minėta, veikia dar viena eksperimentininkų grupė – holistinę muziką propaguojantys Gediminas Dapkevičius ir Zita Vilutytė, Klaipėdoje panašią muziką (kiek primenančią new age krypties kūrinius) kuria Gintaras Kizevičius. Visi jie susiję su teatru. Johnas Cage’as kadaise klausė: „Kur eisime toliau?“ Ir atsakė: „Teatro link. Teatro menas labiau nei muzika primena gamtą. Mes turime akis, ne tik ausis, tad, kol gyvi, žiūrėkime. O kam rašoma muzika, kokiam tikslui? Deja, turėtume šnekėti apie garsus, o ne apie tikslus.“ (2)

Itin įdomius audiovizualinius projektus kuria 2002 m. susibūręs „Rüt Rüt“ (https://vimeo.com/rutrut), tačiau juos dažniau galima pamatyti, pavyzdžiui, Portugalijoje negu Lietuvoje. Užsienyje – nuo Slovakijos iki Anglijos, Suomijos, Portugalijos, Ispanijos, Meksikos, JAV ir kitų šalių – pripažįstamas ir marijampolietis Gintas K, pirmosios Lietuvoje industrial grupės „Modus“ įkūrėjas ir siela. „Dažniausiai esu vadinamas garso menininku, kartais kompozitoriumi. Ir vienas, ir kitas pavadinimas skamba gremėzdiškai. O kaip muzikantas esu tiesiog žmogus, kuriantis elektroninę muziką, bandantis suorganizuoti garsus į estetinį potyrį. Pankai, metalistai, gotai – tai vis dėlto šiandien kol kas yra subkultūra, o garso meną priskirti subkultūrai niekaip neišeitų. Garso meną galima traktuoti kaip naujųjų medijų meno, tarpdisciplininio meno sudėtinę dalį arba savarankišką šiuolaikinio meno šaką, kuri dažnai pristatoma šiuolaikinio meno centruose, muziejuose, galerijose, įvairiuose festivaliuose, parodose, meno mugėse. Tai, ką darau, galima pavadinti eksperimentine elektronine muzika, bet noriu pabrėžti, kad tai vartoju kaip abstraktų terminą. Elektronine eksperimentine muzika galima vadinti microsound, glitch, noise, post minimal, digital, elektroakustinę muziką, kuriamą ir atliekamą dažniausiai kompiuteriais maždaug nuo 1995 metų. Ką tada darėme, Lietuvoje buvo nauja, bet Vakaruose jau egzistavo tokios muzikos rinka su savais standartais. Antrąjį, paskutinį albumą įrašinėjau beveik vienas, todėl galima sakyti, kad „Modus“ ne iširo, bet palengva transformavosi į Ginto K projektus. Kumyrų neturiu, tiksliau, jie keičiasi maždaug kas mėnesį. Prieš kokius aštuonierius metus ypač vertinau suomių duetą Pan Sonic, japonus Ryoji Ikeda ir Sachiko M (Sachiko Matsubara save vadina „ne-muzike“, eksperimentuojančia su sinusoidinėmis bangomis)“ (3), – pasakojo Gintas K.

Ar lietuvių kuriama eksperimentinė muzika įdomi tik užsieniečiams? Gintas K nėra pesimistas: „Aš tokio klausimo sau nekeliu. Šiais interneto laikais geografinės sąvokos tampa labai miglotos. Jei muzika leidžiama užsienio leidybos kompanijų, dar nereiškia, kad ji neįdomi lietuviams, ir atvirkščiai – jei ji eidžiama Lietuvoje, dar nereiškia, kad jos būtent čia ir klausomasi (ypač jei tai online leidinys, manyčiau, tokiems leidiniams taikyti geografijos sąvoką išvis neįmanoma). Bet ne paslaptis, kad tokio pobūdžio leidybos kompanijų Lietuvoje paprasčiausiai nėra.“

Ginto K kūrybos diapazonas itin platus, išleista beveik tuzinas albumų: „Jei gyvenčiau džiunglėse ar kitur, kur įdomi garsinė aplinka, gal įrašinėčiau field recording…(4) Field recording įrašai kiek panašūs į fotografiją, tik fiksuojami ne vietos vaizdai, o garsai, kurie paskui apdorojami skaitmeniniu būdu arba paliekami tokie, kokie yra. Dabar field recording’ai laaabai populiarūs. Viename leidinyje su tokiu darbu esu pristatytas ir aš – tai Jungtinėse Valstijose išleistas rinkinys „phonography.org 5“, kuriame yra mano kompozicija „Invite round for a cup of tea.“ (5)

Gintas K – profesionalas, baigęs Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetus, jau keleri metai – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. „Į muziką aš nėjau, ji visada buvo šalia manęs arba net ne šalia, o manyje, ir aš joje. Pradėjau groti pankroką rūsiuose maždaug 1983 m. ir natūraliai priėjau prie to, ką kuriu šiandien. Forsuoti muzikos neįmanoma. Tu negali priversti savęs patikėti, kad tai yra gerai, jei to nesupranti ir jeigu, tavo manymu, tai nėra gerai. Bet žiūrėti plačiau visada būtina, antraip nebūtų pažangos“, – aiškina Gintas K. Pasak jo, eksperimentinė muzika juda į priekį, atsiranda nauji terminai, nauji stiliai ir postiliai: „Pateiksiu keletą pavyzdžių. Granulės – tai muzikinis efektas, kai garsas išskaidomas į daugybę mikrogarsų, o microsound – palyginti naujas muzikinis terminas, parodantis šiuolaikinės elektroninės/elektroakustinės muzikos kryptį. Microsound, sound art, clicks&cuts, glitch, post noise, minimal techno, digital, computer algorithmic (bet tik iš dalies) – tai tiesiog burtažodžiai, juk kiekvienai naujai meno rūšiai apibūdinti reikia naujų terminų, nes jauno vyno pilti į senus vynmaišius negalima. Šiuo metu microsound, elektroninė (ne klubinė) muzika pasaulyje paplitusi taip plačiai, kad kartais net vadinama digital folk muzika. Digital folk reiškia, kad ir aš Lietuvoje, ir žmogus Australijoje, turintys kompiuterį, tas pačias programas ir mėgstantys tuos pačius dalykus, galime panašiai groti. Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu, o pasaulis tampa globaliu kaimu tikrąja šio žodžio prasme. Aktyviai gyvenu internetinį gyvenimą, ir būtent tai mano kūrybą veikia beveik visu 100 proc. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse mano muzika vertinama normaliai. Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur elektroninės muzikos tradicijos gyvuoja daugiau kaip 50 metų, nereikia įrodinėti, kas yra ir kas nėra muzika, kaip kartais vis dar nutinka Lietuvoje. Kompiuteris iš tikrųjų yra dar labai jaunas instrumentas, ir viskas jam dar ateityje. Mąstant futurologiškai, manau, turėtų atsirasti naujas muzikos raštas, nes senasis muzikos užrašymo natomis būdas nebepajėgia atspindėti šiuolaikinės muzikos.“ (6)

Šiame apžvalginiame straipsnyje daug kas nepaminėta – eksperimentai tęsiami toliau, kaip ir jų tyrinėjimas. Tai ir D. Čiutos „Sound“, kurio neįmanoma atkartoti, ir jo eksperimentai su tyla (muzikos garsai čia vos girdimi), ir Juliaus Žėko vadovaujama „Sintezija“, iš esmės besiremianti audiopoezijos ir eksperimentinio teatro idėjomis, ir „Maldur Atai“, „Girnų Giesmių“ mistika, popmuzikos sintezė su eksperimentika grupių „Ataka“ / „McKaras“, „Vilkduja“, OBŠRR, „Rumunija“ kūryboje.

Esminė filosofinė mintis, vienijanti muzikos eksperimentininkus, – kurti, nepaisant jokių kanonų, nors kartais tam tikra forma pasirenkama vien dėl sutartinių žaidimo taisyklių.

Lietuvoje eksperimentinę muziką kuria keli šimtai autorių ir nei savo išradingumu, nei idėjomis jie nenusileidžia bendraminčiams užsienyje. Kompiuteris, tapęs folkloriniu instrumentu, nenužudė birbynės ir plokštelių grotuvo, o tereminas ir pirmųjų eksperimentininkų atradimai nebuvo užmiršti. Tiesa, (audio)poeziją kiek užgožia internetinis bitų ir baitų srautas, tačiau neabejokime, kad Lietuvos eksperimentininkai sugebės ir toliau sėkmingai derinti skirtingus polius: tradiciją su novacijomis.

Lietuvos muzikos eksperimentininkų subkultūra kadaise buvo labai išskydusi, bet dabar randama vis daugiau sąlyčio taškų ne tik tarp giminiškų srovių, bet ir su teatru, su poezija, su džiazo, roko muzika.

„Fluxus ministerija“, globojusi įvairių sričių eksperimentininkus, gaila, užsidarė. Sunku iš karto įvertinti, kiek iš ten prisiglaudusių menininkų kūrė meną, okiek tiesiog naudojosi patogiomis patalpomis. Tačiau ir netekę „prieglaudos“ tikrieji eksperimentininkai atkakliai eis pirmyn, juo labiau kad jiems sėkmingiausiai sekasi kurti pavieniui. Taip darė, pavyzdžiui, Andrius Rugys (PB8) su savuoju „Garso koriu“. Pasaulinio garso eksperimentininkai taip pat visada kuria vieni patys, tik kartais susieina su kolegomis, kad išleistų kokį bendrą albumą.

(1) Žr. Т. Егорова, Вселенная Эдуарда Артемьева, Вагриус, 2006, с. 296.

(2) John Cage, Tyla. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p. 23.

(3) M. Peleckis, „Gintas K: Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu“ // Bernardinai.lt, 2006-11-20, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55481.

(4) http://www.gintask.dar.lt. Pirmieji field recording‘ai – indėnų genties Passamaquoddy dainos, pasakos, žodžiai, kuriuos įrašė Jesse Walteris Fewkesas(1850–1930) Calaise, Maine’o valstijoje, JAV 1890 m.

(5) M. Peleckis, „Gintas K: Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu“. Op. cit.

6 Ten pat. 

Bus daugiau.