Eksperimentinės muzikos ištakos ir subkultūra (video)

Muzikos eksperimentininkų subkultūra Lietuvoje iki šiol mažai tyrinėta, bandysiu paanalizuoti jos ištakas, raidą, įvairovę, filosofinį pagrindą, paplitimą. Eksperimentininkais galima vadinti ir kai kuriuos avangardinio roko, postroko atstovus, ir sudėtingų kompiuterinių garso kompozicijų kūrėjus, ir rimtosios muzikos novatorius, ir intelektualiosios elektroninės, ir holistinės muzikos atlikėjus. Neturėtume pamiršti ir sintetinių žanrų – audiopoezijos, slam poezijos, audioteatro, „Sintezijos“ sąjūdžio, vaizdo žokėjų (VJ) meno. Naujosios medijos atveria vis daugiau galimybių, didėja ir menininkų išradingumas, daugėja muzikinių sąjūdžių, eksperimentinės muzikos festivalių, jai skirtų tinklalapių.

Pirmiausia apsibrėžkime, ką priskirti eksperimentininkams, o ko ne, kuo ši subkultūra skiriasi, pavyzdžiui, nuo pankų, metalistų ir kt.

Eksperimentininkas – priešingai negu konceptualistas – tai žmogus, siekiantis pats viską išsiaiškinti, kad sukurtų kažką naujo, nebijantis rizikuoti, atmesti kanonų. Eksperimentas yra mokslinis metodas, kurio tikslas – pasirinkti vieną iš galimų variantų, hipotezių, versijų, asmeniškai tą išbandžius.

Eksperimentininkai pasitelkia jau egzistuojančias teorijas, kad jas patvirtintų arba paneigtų. Anglų filosofas ir tyrinėtojas Francisas Baconas (1561–1626) sukūrė indukcijos metodą, kurio trečioji pakopa yra išvadų patikrinimas eksperimentu (beje, tai mokslininką ir pražudė). F. Bacono idėjos padėjo padaryti daugybę atradimų, garso kūrimo moksle/mene taip pat. Eksperimentinė muzika – sudėtingas fenomenas, susiliečiantis su avangardu, dadaizmu, futurizmu, triukšmų menu, konkrečiąja, elektroakustine, elektronine muzika, antimenu, siurrealizmu, popartu ir kitais fenomenais. Glaustai apžvelkime eksperimentinės muzikos ištakas.

Avangardizmas – „kraštutinė, dažnai negatyvi, netgi destruktyvi radikalaus platesnio modernizmo judėjimo apraiška, kartais nutraukianti ne tik ryšius su praeitimi ir realistine vaizdavimo tradicija, bet ir neigianti paties modernizmo iškeltas vertybes, esamą kultūrą, kritikuojanti meno atotrūkį nuo realaus gyvenimo. […] Vieningai avangardizmui priskiriami tokie modernizmo judėjimai kaip dadaizmas, konstruktyvizmas, dažnai ir siurrealizmas, Bauhauso mokykla. […] Naujasis avangardizmas, atsiradęs 20 a. 2 pusėje (Fluxus, opartas, minimalizmas, konceptualizmas), perkuria ir atnaujina istorinio avangardinio meno kūrimo priemones bei techniką, aktualizuoja problemas (meno institucijų kritiką, meninio objekto analizę, vaizdavimo problemas).“ (1)

Dadaizmas (dada) – Šveicarijoje 1915–1923 m. veikęs meno sąjūdis, kurio nariai nuo 1916 m. būrėsi naktiniame klube Cabaret Voltaire (viena pirmųjų industrinės muzikos grupių tokiu pat pavadinimu įsikūrė Anglijoje po daugiau kaip pusšimčio metų – 1973-iaisiais). Frazė „Dada Johann Fuchsgang Goethe. Dada Stendhal. Dada Dalai Lama, Buddha, Bible, Nietzsche. Dada m’dada. Dada mhm dada da“ (2) atspindi dadaizmo alogiškumą, padrikumą, chaotišką tikrovės suvokimą. Dadaizmas „turėjo įtakos abstrakčiojo meno, poparto, „Fluxus“ judėjimo, hepeningų formavimuisi“ (3), jam nesvetima triukšmų (noise) muzika.

„Triukšmų meno“ idėją, atmesdami tradicines muzikos formas (simfonijas, sonatas, koncertus), iškėlė „naujos epochos balso“ ieškoję italų kompozitoriai futuristai. (4) 1909 m. vasario 20 d. prancūzų dienraštis Le Figaro pirmajame puslapyje išspausdino 1908-aisiais parašytą poeto Filippo Tommaso Emilio Marinetti (1876–1944) Futurizmo manifestą. Novatorius skelbė: „Menas negali būti niekas daugiau kaip prievarta, žiaurumas ir neteisybė.“ Futurizmas iš pat pradžių turėjo anarchizmo ir fašizmo bruožų, o ideologinis jo vadas vėliau įstojo į Benito Mussolinio partiją. 1910 m. buvo paskelbtas Muzikantų futuristų manifestas (5) (autorius – Francesco Balilla Pratella), o 1913-aisiais pasirodė žymusis Luigi’o Russolo (1885–1947) „Triukšmų menas“. „Vis labiau artėjama prie triukšmų muzikos“, – konstatavo L. Russolo, sukūręs ir naujovišką instrumentą intonarumorį. 1920 m. Rusijoje atsirado termenvoksas (jo autorius Levas Termenas sukonstravo ir pirmąją ritmo mašiną – ritmikoną, o žymiausia atlikėja pasaulyje vadinama Vilniuje gimusi Clara Rockmore (1911–1998). Prancūzų inžinierius Maurice’as Martenot sukūrė elektroninės muzikos instrumentą, vadinamąsias Martenot bangas (Ondes Martenot, 1928), Vokietijoje buvo išrastas trautonijus (Trautonium, 1929). Nuo to laiko sukurta dešimtys, o gal ir šimtai įvairių eksperimentinei muzikai tinkamų instrumentų (jie tebekuriami ir atsiradus kompiuteriui).

„Istorijos ironija – visi italų futuristų pagaminti instrumentai buvo sunaikinti per pasaulinius karus, o iš „ateities muzikos“ išliko vos vienas traškantis trumputis įrašas plokštelėje.“ (6) Tame 1921-ųjų įraše skamba kūriniai, atlikti originaliu intonarumoriu.

Futuristų „triukšmų harmonijos“ (it. rumoarmonio) teorija, bendradarbiavimas su inžinieriais priartino elektrinių ir elektroninių instrumentų erą. 1953 m. birželio 8–18 d. Pierre’o Schaefferio (1910–1995) vadovaujama konkrečiosios muzikos tyrimų grupė (The Groupe de Recherches de Musique Concrète, GRMC) surengė pirmąją tarptautinę eksperimentinės muzikos dekadą. Tai buvo atsakas į vokiečių elektronische Musik. P. Schaefferis vengė termino „eksperimentinė muzika“, savo veiklą vadino tiesiog muzikos tyrinėjimais (recherche musicale). (7) Jo atradimai padarė didelę įtaką tolesnei eksperimentinės muzikos raidai. Ypač svarbus jo kūrinys „Penki triukšmų etiudai“ (Cinq études de bruits, 1948) – čia įrašytas traukinių dundėjimas, kiti nemuzikiniai garsai pramaišiui su perkusija, pianino skambėjimu…

Garso eksperimentai buvo vykdomi ir Egipte. Vienu pirmųjų pasaulyje elektroninės muzikos kū-

rėjų vadinamas koptas Halimas el Dabhas (g. 1921). Pirmąjį elektroninės (konkrečiosios) muzikos kūrinį „Zaaro ekspresija“ jis sukūrė 1944 m., aplenkdamas P. Schaefferį ketveriais metais. Iš radijo stoties pasiskolinęs magnetofoną, H. el Dabhas gatvėse įrašinėjo įvairius garsus, ypač domėjosi senovine zaar ceremonija. Tai pagoniškos, iš Etiopijos kilusios apeigos, per kurias žmones (dažniausiai moteris) užvaldo dvasios. Protofeministinis ritualas neva išvaiko piktąsias ir prišaukia gerąsias dvasias. (8) 1950 m. persikėlęs į JAV, H. el Dabhas susipažino su panašiai mąstančiais kompozitoriais – Johnu Cage’u (1912–1992), Henry Cowellu (1897–1965), Edgard’u Varèse’u (1883–1965), Alanu Hovhanessu (1911–2000), Peggy Glanville-Hicks (1912–1990). H. El Dabhas yra ir elektroakustinės muzikos pradininkas – 1959 m. Columbia-Princeton elektroninės muzikos centre jis derino kalbą, dainavimą, perkusiją su elektroniniais signalais, naudodamas vieną pirmųjų programuojamųjų sintezatorių RCA. Jo elektroninė muzikinė drama „Leiyla and the Poet“ (1959) laikoma šio žanro klasika. H. El Dabhas domėjosi ir etnine muzika, folklorą atmiešdavo elektroniniais garsais. Toks fusion žanras vėliau buvo pavadintas pasaulio muzika (world music), jai artima holistinė, new age muzika. 1957 m. kompozitorius sukūrė „Naujosios muzikos garsus“. Jo kūrybą vertino ir klasikinės muzikos korifėjai, ir roko žvaigždės, o Columbia-Princeton elektroninės muzikos centras nuo 1959 m. iki 8-ojo dešimtmečio karaliavo visame pasaulyje (1994 m. jis pasivadino Kolumbijos universiteto kompiuterinės muzikos centru). Sukurta apie 300 kompozicijų, kai kurios iš jų tapo muzikos klasika. Pvz., Charlesas Dodge’as kūrinyje „Earth’s Magnetic Field“ (1970) muzikos garsais pavertė žemės magnetinio lauko bangas. The New York Times pripažino, kad tai „vienas iš dešimties svarbiausių 8-ojo dešimtmečio kūrinių“. Pirmasis centro vadovas Vladimiras Usačevskis 1952 m. pirmąsyk Vakarų pusrutulyje pristatė elektroninę muziką – penkias savo kompozicijas, sukurtas 1951-aisiais („Transposition“, „Reverberation“, „Experiment“, „Composition“, „Underwater Valse“). 1959 m., kai centrą parėmė Rockefellerių fondas, buvo pakviesta muzikantų iš Turkijos, Egipto, Argentinos ir kitų šalių.

1955 m. Cage’as jau buvo sukūręs eksperimentinės muzikos apibrėžimą – tai eksperimentinis veiksmas, kurio rezultatų neįmanoma numatyti. Cage’o terminą, kaip oponuojantį europietiškajam avangardui, ėmė vartoti amerikiečių kompozitoriai (Michael Nyman, Meredith Monk, Morton Feldman, Terry Riley, La Monte Young, Philip Glass, John Cale, Steve Reich, Cornelius Cardew). Prie eksperimentininkų galima priskirti ir žydų kilmės vengrų kompozitorių György Sándorą Ligeti (1923–2006), be kita ko, sukūrusį elektroninės muzikos kūrinius „Glissandi“ (1957), „Artikulation“ (1958). Muzikinėje poemoje 100 metronomų (Poème Symphonique for 100 metronomes, 1962) Ligeti’s išreiškė simpatijas Fluxus. Kai šio sudėtingo kūrinio pirmąjį atlikimą Nyderlandų televizija atšaukė dėl futbolo rungtynių, Ligeti’s pareiškė, kad ši poema – tai šiuolaikinės muzikos ir radikalios smulkiaburžuazinės, siaurakaktiškos visuomenės kritika, ironiškai šaipantis iš bet kokių ideologijų. (9)

Taigi tuo metu eksperimentinė muzika buvo suvokiama kaip atsisakymas priimti status quo arba buvimas anapus tradicijos, avangardą laikant tradicijos pakraščiu. Pasak Warreno Burto, eksperimentinė muzika – tai „serija įvairių ir“, Cage’o įtakos, technologijų, improvizacijos, garso poetikos, ir lingvistikos, naujų instrumentų konstravimo ir multiterpės, muzikinio teatro, bendruomeninės muzikos kokteilis. (10)

Leonardas B. Meyeris teigia, kad eksperimentinės muzikos nėra, yra tik „įvairūs metodai“ (Meyer, 1994, p. 237). Nymanas knygoje „Experimental Music: Cage and Beyond“ (1974; antrasis leidimas 1999) aiškino, kuo eksperimentinė muzika, kuriama musique concrète pionierių P. Schaefferio ir Pierre’o Henry (g. 1927), skiriasi nuo vadinamosios (Niujorko) Downtowno eksperimentinės muzikos. Yoko Ono kartu su Fluxus viename Niujorko lofte 1960–1961 m. rengdavo La Monte Youngo ir Richardo Maxfieldo triukšmų performansus. Downtowno muzikai didelę įtaką padarė ir eksperimentininkas Johnas Zornas, vėliau ji patyrė stiprų populiariosios (mainstream) muzikos poveikį. Jai būdingas konceptualizmas (Fluxus), minimalizmas (Steve Reich, Philip Glass, Phill Niblock, Charlemagne Palestine, Tony Conrad, John Cale, La Monte Young), performansai (Laurie Anderson), artrokas/eksperimentinis rokas (Glenn Branca, Jeffrey Lohn, Rhys Chatham, DNA, Sonic Youth, Live Skull, Swans, no wave judėjimas, The Velvet Underground, Andy Warhol), improvizacija (Terry Riley, Pauline Oliveros, John Zorn, Elliott Sharp), diatoninis postminimalizmas (William Duckworth, Elodie Lauten), totalizmas, kilęs iš minimalizmo, tačiau ritmiškesnis, labiau primenantis roką (Julia Wolfe, Bang On A Can, David Lang, Michael Gordon), garso instaliacijos ir kt.

M. Nymanas pabrėžė, kad avangardas – amerikiečių ir britų fenomenas, o eksperimentinę muziką puoselėja kontinentinė Europa, kuri yra atviresnė procesui, netikėtumams, mažiau susikoncentravusi į menininko asmenybę. 1979 m. atsiradęs terminas „naujoji muzika“ (new music) tarsi suvienijo abi kryptis – tai įvyko po The Kitchen pasirodymo festivalyje New Music New York.

Kalbėdami apie eksperimentininkus turime nepamiršti ir mikrotoninės muzikos (Harry Partch, Ivor Darreg), ikikeidžinių eksperimentų (Charles Ives, Ruth Crawford Seeger, Carl Ruggles, John Becker), Niujorko mokyklos (John Cage, Earle Brown, Christian Wolff, Morton Feldman, David Tudor, Merce Cunningham), spektrinės muzikos (prancūzų Groupe de l’Itinéraire, vokiečių Feedback ir kt.), Fluxus, transetnikos (muzikos, susietos su tam tikra etnine grupe), improvizacijos meistrų (7 deš. pab. JAV ir Europoje išpopuliarėjo laisvojo džiazo ir šiuolaikinės klasikinės muzikos derinys). Improvizacinė muzika padarė įtaką šiuolaikinei klasikinei muzikai, noise rokui, kompiuterinei muzikai, minimalizmui, elektroakustinei muzikai.

Terminus „elektroakustinė“ ir „elektroninė“ muzika reikėtų aptarti atskirai. Iš pradžių elektroakustine muzika vadintos atskirų šalių mokyklos: prancūzų musique concrète, vokiečių elektronische Musik, amerikiečių Columbia-Princeton elektroninės muzikos centras. Pasak kompozitoriaus ir muzikos tyrinėtojo Šarūno Nako, kuriant elektroakustinę muziką „pastiprinti akustiniai instrumentai naudojami kartu su elektroniniais, taip pat su elektronine garso deformacija arba garso įrašu“. (11) O elektronine muzika jis vadina XX a. antrosios pusės muzikos rūšį, „kuriamą elektroninės sintezės būdu“, taip pat „visą muziką, atliekamą elektroniniais instrumentais“. (12)

Daugelis tyrinėtojų elektroninės muzikos atsiradimą sieja su pistono (vakuuminio vamzdžio) išradimu 1906-aisiais, nors įsitvirtino ji gerokai vėliau, apie 1949–1951 m., plėtojama dviem estetiškai skirtingomis kryptimis – P). Schaefferis pasitelkė gamtos, aplinkos garsus, o Herbertas Eimertas (1897–1972) rėmėsi tik elektroniškai generuotais, sintetiniais. Konkretūs garsai naudojami ir garsų mene (GM). „Girdėjimas – kita matymo forma“ (13), – tokia pirminė GM idėja. Tai interdisciplininis hibridas, apimantis akustiką, psichoakustiką, elektroninę muziką, triukšmo muziką, garso ir vaizdo technologijas, eksperimentus su žmogaus kūnu, skulptūrą, kiną. GM sugėrė viską, kas buvo sukurta per pastaruosius maždaug šimtą metų – dadaistų, siurrealistų, situacionistų, Fluxus, hepeningų atradimus. GM kartais išeina už eksperimentinės muzikos ribų, tapdama audiopoezija, slam poezija, audioteatru, vaizdo žokėjų menu.

Pirmąsyk terminas sound/art buvo pavartotas 1983 m. – Niujorko Skulptūrų centre atidarydamas parodą jos kuratorius Williamas Hellermanas pristatė šou, kurį atliko The Sound Art Foundation, jo įkurtas 1982 m. Eksperimentinės muzikos ištakos siekia ir antimeną, siurrealizmą, popartą. Antimenas – koncepcija, atmetanti ankstesnius meno apibrėžimus ir apskritai kvestionuojanti meną. Dažniausiai antimenu vadinami dadaistų ir dadaisto, siurrealisto Marcelio Duchampo (1887–1968) „rasti daiktai“. 1914 m. jis ir sukūrė šį terminą. Antimenas atmeta ir meno rinką, ir klasikinį meną, jo universalumą. Dadaizmas laikomas pirmąja antimeno srove. Fluxus taip pat vadinamas neodadaistiniu sambūriu – 1963 m. Jurgis Mačiūnas ragino pradėti „gyvo meno, antimeno“ revoliuciją“. (14) Vieni antimeną laiko menu, kiti, kaip antai stukistai (1999 m. britų Billy’o Childisho ir Charleso Thomsono įkurtas sambūris Stuckists) pasisako už antiantimeną.

Siurrealizmas, atsiradęs 3-iojo dešimtmečio pradžioje, buvo politiškai angažuotas kaip ir futurizmas, tik atvirkščiai – jis ultrakairuoliškas, prokomunistinis. Atskilęs ir nuo anarchistiškai nusiteikusių dadaistų.

Vėliau iš siurrealizmo išsirutuliojo letrizmas, įkurtas Ioano-Isidore’o Isou Goldsteino (1925–2007), ir situacionizmas, kurio apologetai Guy Debord’as (1931–1994) ir Ivanas Ščeglovas (1933–1998) sukūrė naujojo urbanizmo, psichogeografijos terminus ir koncepcijas.

Esama antimeno grupių, nesusijusių su eksperimentine muzika, todėl jų čia neaptarsime. Prie antimeno galima priskirti pankroką ir punk ideologiją (attitude), pradėtą diegti nuo 7-ojo dešimtmečio kaip garage / proto-punk ir prasiveržusią 8-ojo dešimtmečio viduryje (1977-ieji laikomi punk klestėjimo viršūne).

Popartas atsirado 6-ajame dešimtmetyje Jungtinėje Karalystėje ir JAV, kičą – masinės kultūros ir masinio vartojimo produktus (reklamą, komiksus, muzikantų nuotraukas, pupelių skardines) – pavertęs menu tirštame ironijos padaže. Poparto lyderis čekų kilmės amerikietis Andrew Warhola Jr., labiau žinomas kaip Andy Warholas (1928–1987), kūrė filmus, darė muzikos įrašus. Beje, 2009 m. Warholo kūrinys „Aštuoni Elviai“ (Eight Elvises, 1963) buvo parduotas už 100 milijonų JAV dolerių.

Popartas padarė nemažą įtaką elektroninės muzikos atsiradimui: štampuojami atvaizdai ir Kraftwerk sukurti mechaniniai, robotizuoti ritmai turi daug bendra.

Baigdamas trumpą ekskursą į eksperimentinės muzikos ištakas ir terminiją, siūlau pakaitomis su eksperimentine muzika įvairovės dėlei vartoti ir žodį postmuzika.

Pirmasis lietuvių muzikas eksperimentininkas buvo kompozitorius, pianistas Vytautas Bacevičius (1905–1970), parašęs simfoninį kūrinį „Elektrinė poema“ (1932). V. Bacevičius gimė Lenkijoje, filosofiją studijavo ir skambinti fortepijonu mokėsi Prancūzijoje, koncertavo Pietų Amerikoje, JAV, kur propagavo lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio, Juozo Gruodžio) kūrybą. 1969 m. buvo apdovanotas JAV kompozitorių asociacijos premija. Veikiamas Rytų filosofijos ir estetikos, V. Bacevičius iškėlė kosminės muzikos idėją – sukūrė poemas fortepijonui „Poème mystique“, „Poème astral“ (1927), kūrinį vargonams „Rayons cosmiques“ (1963). Ankstyvuosiuose jo kūriniuose girdimi vėlyvojo romantizmo, simbolizmo, impresionizmo, konstruktyvizmo atgarsiai, vėlesnė kūryba nepaiso konkretaus žanro kanonų. (15)

Apie V. Bacevičių sukurtas išsamus Š. Nako dešimties radijo laidų ciklas „Bacevičiaus laikai“ (16).

Taigi, nuo eksperimentinės muzikos užuomazgų Lietuvoje 1932 m. iki jos tapsmo subkultūra (iš pradžių – pogrindine) praėjo daugiau kaip 50 metų.

Bus daugiau.

(1) Dalia Navikaitė, „Avangardizmas“, Estetikos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 54–55.

(2) Dada Manifesto (1916, Hugo Ball), http://en.wikisource.org/wiki/Dada_Manifesto_%281916,_Hugo_Ball%29.

(3) Dalia Karatajienė, Dadaizmas, dada, Estetikos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 91.

(4) Šarūnas Nakas, Šiuolaikinė muzika. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 41.

(5) Plačiau apie futurizmą, jo manifestus ir idėjas – www.unknown.nu/futurism.

(6) Ten pat, p. 43.

(7) Carlos Palombini. Pierre Schaeffer, 1953: Towards and Experimental Music, Music and Letters, 74, no. 4 (November), p. 542–547.

(8) G. P. Makris, Changing Masters: Spirit Possession and Identity Construction among Slave Descendants and Other Subordinates in the Sudan, Evanston, Northwestern University Press, 2000.

(9) Ove Nordwall, György Ligeti: Eine Monographie, Mainz: Schott, 1971.

(10) www.warrenburt.com.

(11) Šarūnas Nakas, Šiuolaikinė muzika, p. 324.

(12) Ten pat, p. 325.

(13) William Hellerman and Don Goddard, Catalogue for Sound/Art at The Sculpture Center, New York City, May 1–30, 1983 and BACA/DCC Gallery June 1–30, 1983.

(14) George Maciunas. Fluxus Manifesto, 1963. “Purge the world of bourgeois sickness, “intellectual:, professional and commercialized culture, purge the world of dead art, imitation, artificial art, abstract art, illusionistic art, mathematical art, – purge the world of “Europanism”! […] PROMOTE A REVOLUTIONARY FLOOD AND TIDE IN ART, […] promote NON ART REALITY to be grasped by all peoples, not only critics, dilettantes and professionals... FUSE the cadres of cultural, social & political revolutionaries into united front & action.” (http://en.wikipedia.org/wiki/Anti-art#cite_note-61).

(15) Vytautas Bacevičius in context: composer and pianist: collection of articles, Edited by Rūta Stanevičiūtė and Veronika Janatjeva, Vilnius, Lithuanian Composer’s Union, 2009, p. 152.

(16) http://www.modus-radio.com/baceviciaus-laikai.