Guru Guru ir teologas

TEOLOGAS. Aš užsiimu mokslu, roku, bet irgi esu tikintis. Svarbiausia – nepamesti tikėjimo, o visa kita, kaip ten sakoma, – prisidės...

GURU GURU. Sutinku, kad nereikia populiarinti antikristo, bet visgi plepalai apie Marilyn Manson (MM) vokalistą kaip „satanistą“ yra idiotiški, pripažink.

TEOLOGAS. Pripažįstu. Net ir La Vey šėtono bažnyčią vadinti satanistine netikslu, kiek žinau, La Vey buvo ateistas. Tad tai – ne religinis satanizmas, bet greičiau politinis. Kalbėdamas apei Kristų, MM nekalba apie tą tikinčiųjų garbinamą Kristų, bet apie amerikietiško mainstreem metaforą. Tokia mano nuomonė. Man labai patiko jo tekstai, tiesą sakant. Manau, per juos ir į Dievą galima atsiversti.

Šiaip tai jau susitaikiau, kad gilesnis bet kokio klausimo sprendimas dažnai daugumai piliečių nepasiekiamas. Common sense is not so common. Turime labai valingai atsisakyti nervintis dėl to, nes pavirstume bumbekliais. Kažkaip tenka įžvelgti grožį liaudies instinktyviose reakcijose. Pagaliau, būtų arogantiška ir save laikyti kažkokiais common sense turėtojais. Tokiose situacijose padeda Sokrato apologija.

GURU GURU. La Vey buvo biznesmenas, ateistas. MM parodo, kokia dabar Amerika yra iš tikrųjų. Aš, kaip tikintis, esu prieš ateistus ir visokius satanistus, bet žinau, kad MM tėra šou, o muzika, pats žinai, gera.

TEOLOGAS. Antichrist Superstar, Holy Wood (In the Shadow of the Valley of Death) ir The Golden Age of Grotesque nuklausyti negyvai...

GURU GURU. O ką manai apie perichorezę, katalikų apgaulę dėl Pauliaus laiškų, gnostikus?

TEOLOGAS. Apie perichorezę gražiai parašyta. Bet... juk „antitheseis“ – aiški daugiskaita... Ir jokių didžiųjų nėra. Shaky theory.

GURU GURU. Tačiau teologija neturi meluoti.

TEOLOGAS. Be abejo. Šiaip katalikams nėra svarbiausias faktas, ar pats Paulius parašė Pauliaus tradicijos laiškus. Yra dar toks Laiškas hebrajams, tradiciškai priskirtas Pauliui, bet parašytas ne jo. Svarbiau, kad pirmaisiais amžiais krikščionių tie laiškai buvo laikomi įkvėptais. Mums ne tiek asmenys svarbūs, kiek tų asmenų mokymą atspindinti tradicija, galima ir taip pasakyti. Tad iš esmės krikščionybė nėra knygos religija. Tą aiškiai sako ir oficialūs katalikų katekizmai. Tikime „apaštaline tradicija“ (nuo lotyniško tradere – perduoti). O ta Tradicija (skiriama nuo tradicijų mažąja raide) neretai aprėpia ir apokrifų liudijimus. Pvz., dėl to tradiciškai katalikai apie Mariją tikėjo labai panašiai kaip islamas – ir vieni, ir kiti sėmėsi iš Marijos vaikystę aprašiusių apokrifų, tikėjo apie jos vaikystę šventykloje, apie tai, kad ji buvo apsaugota nuo šėtono palietimo ir t. t., ir pan. O tų dalykų Biblijoje tiesiogiai pasakytų nėra.

Tad čia turtingas klausimas. Tiesiog ne jei 1 Tim turimas omeny Antitezės veikalas, katalikui tai nieko nekeičia. Tas raštas vis tiek yra liudijimas ankstyvosios krikščioniškos tradicijos iki visų vėlesnių oficialių bažnyčios susirinkimų, kurie ėmėsi apibrėžinėti kanoną. Tiesą sakant, pirmą kartą visuotiniu mastu Biblijos kanonas patvirtintas TIK tridento susirinkime XVI a. Dėl paprastos priežasties. Kas visuotinai praktikuojama Tradicijos dėka, to nebūtina apibrėžinėti, dėl ko ir taip niekam klausimų nekyla, apie tai nebūtina skelbti oficialių pareiškimų.

Dėl to ir neįtikinamai skamba, kad kažkokie pirevaizdai staiga visoje krikščionijoje per porą šimtų metų Vakaruose, Pietuose ir Rytuose ėmė ir sugebėjo išnaikinti visas trukdančias knygas ir įtvirtinti Naujojo Testamento kanoną šiandieniniu pavidalu. Kanonas egzistavo, bet jis nebuvo įsakytas kanonas. Tai buvo tradiciškai perduodamas kanonas. III a. vienas vietinis susirinkimas pamini kanoną beveik tokį, koks jis šiandien, tačiau to susirinkimo didelė krikščionijos dalis nei girdėjo, nei matė (interneto juk nebuvo, kaip ir įsakmios Romos kurijos struktūros).

Štai tokia situacija. Joje vieno laiško viena eilutė ar kelių laiškų anachronizmai pasirodo kaip neesminė detalė.

O kad ne Paulius parašė Pauliaus tradicijos laiškus, jau seminarijos pirmame kurse išgirsta klierikai.

Tai taip galiu pasidalinti apie mūsų požiūrį į laiškų autorystę ir bendrą Apreiškimo pajautos būdą.

Gyvuok gyvuok.

GURU GURU. Ko vertas „šventas raštas“, jei bažnytininkai niekšeliai į jį prigrūdo nešventų dalykų, t. y. melo?

TEOLOGAS. Nu kad nėra tų įrodymų, kad „niekšeliai prigrūdo“. Tu kaip istorikas geriausiai turi žinoti, kaip tekstai įtakoja tekstus, ištraukos keliauja, atsiduria vienur ar kitur, pagaliau, kad anuomet visiškai kitaip buvo žvelgiama ir į autorystę, ir į faktus, pasakojant bet kurį istorinį įvykį. Ta pati situacija vyko su visais raštais, ne vien krikščioniškais.

GURU GURU. Tai kad aš ne istorikas...

TEOLOGAS. Maniau, kad istorikas. Pala, tai ką tu baigęs, primink.

GURU GURU. Nieko...

TEOLOGAS. (Suglumęs.) O kas tie piktieji „bažnytininkai“? Tradicijos darė įtaką tradicijoms, raštai buvo kolektyvinių mokyklų pasaulėžiūros atspindys taip pat, kaip ir konkretaus autoriaus laiškai. Šiame procese ir veikia Dievo įkvėpimas. It evoliucijoje, išsilukštena Geroji Naujiena – Dievo ir žmogaus DNR pagaliau – viename asmenyje, dangaus ir žemės pilietyje. Juk ir penkiaknygės Mozė neparašė, nei Korano – Dievas. Katalikybė – komunalinis (communio) tikėjimas. Mes tikime, kad VISA Bažnyčia kaip organizmas, vedamas apaštalų ir jų įpėdinių, turi tiesos pajautą. Romos vyskupas [„popiežius“] – tik šios pajautos garsiakalbis.

Mes, katalikai, seniai turime „šventųjų autorių“ (hagiografų) sampratą, ir ne vardai toje autorystėje svarbiausi (nors nėra nesvarbu, kad daugumą tų raštų parašė Jėzaus pirmieji liudytojai). Jokio melo tame nėra. Jei raštas įkvėptas, jo įkvėptumas yra pirmasis faktorius, autorystės – antrasis.

Bet asocijacijos lieka asocijacijomis. Kai jos blogos, pasigilinti į kito pasaulėžiūrą nepavyksta. Suprantu, bet gaila, kad taip išeina.

O iš tiesų įdomu, ar tiki gnostikų raštų tiesa? Ar jie tau brangūs dėl to, kad jų teiginiai įtraukti į Koraną? Nuoširdžiai įdomu.

GURU GURU. Man brangi Tiesa.

Pokalbis nutrūksta.

Šv. Paulius buvo surakintas šia grandine. Mindaugo Peleckio nuotr.