Pradžia / Radikaliai
 

Guru Guru ir gnostikai

Guru Guru buvo apgautas. Ir ne bet kieno, o pačios Visatos. Tos, kurią, kaip teigia gnostikai, sukūrė ne Dievas, o toks demiurgas. Bent jau apgautas jis jautėsi. Apie demiurgą Guru Guru nutuokė ne daugiau nei apie tai, kuo skiriasi manų košė, dangiškoji mana, budistinė mana ir mana Polinezijoje. Todėl, kaip paprastai tokiais atvejais, Guru Guru kreipėsi į išminčių.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2014 m. Gruodžio 13 d., 14:38
Skaityta: 117 k.
태극
태극

Išminčius, kaip visuomet, kantriai, nelyginant vaikui, aiškino:

„Atrodo, kad katalikai namažai bus kanoninius raštus „paredagavę“. Nemanau, kad Vatikano archyvuose daug daugiau ko rastum, negu kad žinoma. Raštai, nepripažinti kanoniniais, išnykdavo, jų niekas neperrašinėdavo, jei išlikdavo, tai atsitiktinai, kaip kad Nag Hammadi radiniai. Kai kurios apokrifinės (ne gnostinės) evangelijos liko ir pas bažnyčią, kuri jas pripažino pamaldžiais (bet ne apreikštais) raštais. Kai kurie iš katalikams nekanoninių raštų buvo pripažįstami (bent tam tikrą laikotarpį) kai kuriose Rytų bažnyčiose. Įdomu, ar tau teko girdėti, kad Naujajame Testamente trys iš Pauliui priskiriamų laiškų yra klastotės? Tai – 1 Timotiejaus, 2 Timotiejaus ir Tito laiškai. Štai viena iš eiliučių (1 Tit 6–20) atrodo nekaltai lietuviškame vertime: „20 O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, 21 nes kai kurie, jį pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo.Graikiškai tai skamba taip: „ω Τιμόθεε, τὴν παραθήκην φύλαξον, ἐκτρεπόμενος τὰς βεβήλους κενοφωνίαςκαὶ ἀντιθέσεις τῆς ψευδωνύμου γνώσεως“ („O Timotiejau, tą patikėtą saugok, vengdamas tas profaniškas tuščiakalbystes ir Antitezes tos melagingo-vardo gnozės“). Antitezės, kaip yra žinoma, yra 144 metais parašytas gnostiko Markiono veikalas (aišku, katalikų, sunaikintas). Katalikų klastotojas toks durnas, kad į tariamą „Pauliaus“ (mirusio 64 ar 67 m.) laišką įterpia pasmerkimą knygos, parašytos 144 m. Beje, klastotojai buvo tokie įžūlūs, kad, norėdami sustiprinti įspūdį, neva tie laiškai autentiški, įterpė ištrauką iš tikriausiai autentiško Pauliaus laiško, kurį šis, matyt, parašęs 64 ar 67 m., laukdamas mirties kalėjime: „6 Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. 7 Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. 8 Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia jo pasirodant. 9 Paskubėk veikiai atvykti pas mane, 10 nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Krescentas – į Galatiją, Titas – į Dalmatiją. 11 Vienas Lukas tėra su manimi. Pasiimk ir atsivesk Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas. 12 Tichiką aš pasiunčiau į Efezą. 13 Atvykdamas atgabenk apsiaustą, kurį palikau Troadėje pas Karpą, taip pat knygas, ypač pergamentus. 14 Kalvis Aleksandras man padarė daug bloga, Viešpats jam atmokės pagal jo darbus. 15 Ir tu saugokis jo, nes jis labai priešinosi mūsų žodžiams. 16 Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. Tenebus jiems tatai palaikyta nusikaltimu! 17 Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad per mane toliau skelbimas pasiektų pilnatvę ir visos tautos jį išgirstų; jis mane ištraukė iš liūto nasrų. 18 Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės savo dangaus karalystei. Jam garbė per amžių amžius! Amen.

Manau, kad naudotis žmogaus priešmirtiniu laišku, kad būtų pagrįsta klastotė, yra cinizmo viršūnė. Beje, ne tik aš, bet dauguma rimtų Biblijos tyrinėtojų laiko šiuos laiškus klastotėmis. Jų tikslas buvo įrodyti, kad Paulius nebuvęs gnostiku, nors, perskaičius jo autentiškus laiškus, susidaro kitoks įspūdis. Reiktų sukurti gnostikų Bibliją, iš kurios būtų pašalintos neautentiškos klastotės (ar bent įvardintos kaipo tokios) ir įtrauktos išlikusios gnostikų evangelijos (gaila, jų išliko labai nedaug). Dabartiniai katalikų autoriai (nors ir ne visi) priversti pripažinti, kad tai apgaulė, bet tada sako, kad tie laiškai, nors ir netikri, priimti į kanoną, nes atitikę bažnyčios mokymą.

Yra tokia koncepcija, vadinama perikhōrēsis (περιχώρησις, „įsiskverbimas“), labai artima buddhizmo koncepcijai. Ji pirmąsyk aprašyta Maksimo Homologeto (Μάξιμος ὁ Ὁμολογητής, 580–662), arba Maksimo Išpažintojo, kuris, nors ir būdamas ortodoksalus stačiatikių vienuolis, bet kartu su tuo visu savo mokymu buvo tikras gnostikas, nes rėmėsi Plotino ir Proklo mokymais. Perikhōrēsis aprašo žmogaus ir Dievo santykį kaip persismelkimą vienas kito energija, kurios ontologinis pagrindas – meilė. Maksimas Homologetas turėjo galvoje, kad perikhōrēsis parodo dvi Kristaus prigimtis: meilę kaip ontologinį principą ir asmeninį bendravimą (jis taip pat ontologinis). Tokiu būdu atsiranda abipusė žmogaus ir Dievo meilė, buvimas vienas kitame. Kad egzistuotų perikhōrēsis, būtinas ne tik „Aš“, bet ir „Tu“, nes meilė, nukreipta tik į save, nėra tikra, ji nepraplečia egzistencinio horizonto. Beje, trejybės koncepcija primena senovinį paslaptingą triskeliono simbolį, kurį galime rasti Sicilijos, Buriatijos, Meno salos, Sikimo vainachų vėliavose, neolito spiralėje, gotikinėse bažnyčiose, japoniškajame tomoe, korėjietiškajame taegeuk, tibetietiškajame gankyil (jis yra budizmo simbolio dharmačakros vidinis ratas). Tai – Saulės, amžinybės, aukščiausiosios realybės simbolis, kurį galime aptikti ir pas senovės keltus, germanus bei daugybę kitų tautų.

Beje, ne visi taip vadinami „pseudoepigrafiniai“ kūriniai yra melas tikrąja to žodžio prasme:

 a) labai dažnai mokiniai ir pasekėjai rašydavo mokytojo vardu;

 b) neretai apaštalų, pranašų ir kt. figūros buvo naudojamos kaip literatūriniai simboliai;

 c) kai kas iš tokių šaltinių buvo kuriama tiesiog kaip savotiški grožiniai kūriniai, turintys didaktinę reikšmę ar tiesiog tenkinantys tikinčiųjų smalsumą, be pretenzijų į istoriškumą;

d) kartais anoniminis laiškas tiesiog per klaidą būdavo priskiriamas istorinei asmenybei;

e) bet būdavo ir tikrų apgavysčių, kai kas nors pasirašydavo žymios religinės figūros vardu, kad pakeltų savo veikalo reikšmę arba jei poleminio ginčo įkarštyje koks nors veikėjas A remdavosi istoriniu autoritetu B, tai jo oponentas C parašydavo raštą D, priskirdamas jį autoritetui B, kuris būdavo surašomas taip, kad paremtų mintį, kad autoritetas B iš tikro buvo polemizavusiojo C pusėje.

Minėtas Pauliaus laiškų falsifikavimas buvo paskutinis atvejis, kur proto-ortodoksai (būsimieji katalikai) sufabrikavo Pauliaus laiškus, kur jis esą „smerkiąs“ gnosticizmą, taigi negalėjęs būti gnostiku.“

Guru Guru nusilenkė ir padėkojo išminčiui, įteikusiam jam gnostinių evangelijų ryšulį. 

Komentarai