Už dviejų metrų – satori

Net ir tada, kai jis išgirdo kvailą Dravenio eilėraštį:

cigaretė ir alus

eutanazija ir krematoriumas

kolumbariumas ir karvelidė

1. a.

ir

baltų balandžių

apdergta taika

Nereikia bandyti perprasti savo (ar kitų) kvailų ar protingų (tai tas pats) poelgių ir paskui kaltinti žiaurų likimą, nepalankias aplinkybes, konjaką. Nereikia pamiršti, kad pasaulyje viešpatauja politinės dėlionės, reklaminės skrajutės, elektroniniai laiškai.

Jau atšalo poetinės metaforos, nes jos pavirto mokslo tyrimo (ar neigimo) objektais, neiššifruojamais artefaktais, dėmesio nevertomis smulkmenomis, tolimomis žvaigždėmis, kometomis, asteroidais. Tai paprasta, todėl ir sudėtinga. Užkrečianti kasdienybė neleidžia peržengti slaptos ribos, nematoma kreida nubrėžtos linijos. Beveik neįmanoma peršokti tvoros, už kurios žolėje mirksta kiauri lietaus batai ir laukia tavęs tolimai, bet dar ne paskutinei kelionei.

Dravenis, dar ir dar kartą (ne)atskridęs iš Olsterio, pasijuto apgautas, apmulkintas, „išdurtas“, kiauras nuo melo, klaidingų oro prognozių, laiptų duobių, klibančių turėklų. Ar jis tikrai grįžo namo? Migla, vandens šluota šlavė horizontą, bet tolimi stogai liko suodini. Rūke tirpo purvini miesto kontūrai, vaiduokliškai švytėjo vakaro tamsa.

Liūdna. Atstumai tapo maži, sutrumpėję iki kvanto skersmens, todėl kelionės tapo beprasmiškos. Visur tas pats akmuo, ta pati žemė. Ir Ramusis vandenynas niekuo nesiskiria nuo Baltijos jūros. Didžiųjų geografinių atradimų epocha prasidėjo žmonių sąmonėje. Sąlyginėje kaukolės sferoje, kurios beveik niekas nemato, dabar (ir visada) vyksta visi kosminiai žaidimai.

Staiga Dravenis išgirdo aštrų spygliuočių ošimą. Gal būt buvo kalta šalta oro tyla? Gal itin žemas užgesusios lėktuvo turbinos gausmas? Kažin... Oro uostą apsupo taikdariai medžiai. Ir lapuočiai, ir spygliuočiai stovėjo draugiškai susikibę rankomis- šakomis, tarsi nenorėjo išleisti Dravenio iš Lietuvos.

Sumedėjo Dravenio kūnas, skeleto gelmėje suspurdėjo sielos griuvėsiai. Sunku gyventi geografiškai apribotoje Tėvynės teritorijoje, vingiuotuose politinio žemėlapio kontūruose surasti būstą ar darbą. Tik nesunku pamušta nosimi užuosti žalią gimtosios žemės spalvą, nudažyti nuo šalčio pamėlusį veidą vos vienu mobilaus telefono batonėlio paspaudimu. Gal dviem? Koks skirtumas. Visi skambučiai beverčiai, beprasmiai, be jokio rezultato. Galima tik paskutinius pinigus nusiųsti tolimam, nepasiekiamam aukų rinkėjui. O gal geriau badaujantiems Afrikos vaikams paaukoti save, tegul suvalgo chemikalais prisotintą kūną ir iš skeleto sukonstravę dviratį keliauja į Lietuvą. Atgal, t. y. pirmyn.

Nemiestas. Holograma. Apgaulė. Muliažas. Dvejetainis oro uostas padvelkė siaubu. Metaliniai lėktuvai pavirto skaitmeniniais pterodaktiliais. Lietaus periodo parkas. Lietuva. Dravenis nutraukė topografinės vietovės apžvalgą ir skubiai įkrito į spalvotais pieštukais nupieštą taksi. Reikėjo būti atsargesniam, vengti bet kokių rašymo priemonių, spausdintuvų, kopijavimo ar klonavimo aparatų.

Už vairo sėdėjo vilkas, aprengtas pilka vairuoto uniforma. Guašas. Plakatinė spalva. Dažai, sumaniai paversti tikrove. Plaukuotas ausis slėpė popierinė kepurė, sulankstyta iš nepopuliaraus dienraščio.

– Kur važiuosime? – sustaugė taksistas.

– O kur metalas?

– Uždrausta... Gąsdina klientus. Taigi gatvė, namas, laiptinė... Paskubėkite, laikas – maistas, atleiskite – pinigai.

– Aš alkanas... Rekomenduokite užeigą.

– Puikus jausmas. Ar tiks „Šokoladinis tankas“?

– Puiku, – visai neapsidžiaugė Dravenis.

Tokio akrobatiško vairavimo Olsteris net nesapnavo.

– Gal važiuoju lėtokai... Nesikuklinkite, aš jūsų paslaugoms...

– Malonėkite šiek tiek greičiau...

– Pritariu, – nudžiugo vilkas.

Kai Dravenis išlipo iš laukinio taksi, jį paslaugiai pasitiko šlapia gatvė, tirštos „Šokoladinio tanko“ šviesos. Nedžiugino drumstas naktinis gyvenimas. Dravenis prisiminė Ulsterį, kuriame niekada nebuvo.

– Ar jūs katalikas, ar protestantas? – Dravenio paklausė neegzistuojantis praeivis.

Verta priminti, kad atsakymas gali lemti jūsų gyvybę. Kažkas paklausia, kažkas atsako, žūsta visi. Anksčiau ar vėliau ateina visiems galas. Mirtis – neišvengiama, tai išties džiugus, poemos vertas faktas. Dravenis nusispjovė ir pataikė tiesiai ant šuns, kurį kažkoks inteligentas išvedė viešoje vietoje atlikti gamtinių reikalų. Tiesiai ant šaligatvio. Demokratiška, higieniška, europietiška, šuniška...

Dravenis nepanoro stebėti, kaip tuštinasi stambus gyvūnas, todėl nutarė užkąsti ir išgerti arbatos, kol apetito dar nesužalojo koktus fekalijų kvapas. Užeigoje skambėjo britų rokas, progresyvus. Geras! Teisingas!

Dravenis nuslėpė grupės pavadinimą – nereikia populiariai grupei papildomos reklamos, didesnių honorarų. Gera būti kūrėju, tarnauti jei ne tautai, tai bent žmonijai. Tiesa, Dravenio poezijos knygos neišleido nė viena pasaulio leidykla. Ir nereikia!

– Velniop Žemę, mano poeziją skaitys marsiečiai, gilūs, katastrofiški skaitytojai, išgyvenę visus kosminius siaubus, – nusikeikė poetas.

Užeigoje Dravenis tikėjosi prabangaus aukščio, imitacinių žvaigždžių. Deja, virš galvos kabojo žemos pakabinamos lubos, nebuvo kur slėptis. Ant sienos kabojo televizorius – mulkintojas, skriaudikas. Nepaguodė nė fantastinių filmukų siužetai.

Nebus džiugaus finalo, popsovos pabaigos. Kiborgas. Laki Dravenio vaizduotė nupiešė nuožmų priešo veidą: plika, tatuiruota galva, kastetas, smūgis. Mirtis. Žemiška, ne kosminė. Ne, to nebus. Ant baltos lėkštelės su mėlynu dekoratyviniu krašteliu verkia atkirstas torto gabalas.

Pasigirdo tik paprastas triokšt. Dravenis nuvirto nuo kėdės ne todėl, kad buvo klastingai užpultas. Lūžo prabangi, lakuota kėdės koja. Dravenis it paskutinis mulkis išsitiesė ant pakankamai švaraus parketo. Suskambo pašaipus juokas. Fiziškai (ne dvasiškai!) kritęs, Dravenis neskubėdamas atsikėlė ir piktai pažvelgė į jaunimo būrelį, kuris nesidrovėdamas replikavo ir atvirai šaipėsi: „Mulkis, latras, prisisprogęs nevykėlis!“

Užvirė kraujas. Dravenis nė neketino sublizgėti atlaidžiu humoru, klouno gestu, bet ruošėsi žiebti įžūliai išsišiepusiam niekšeliui į dantis. Staiga sprogo užeigos durys. Ne bomba, ne raketa, ne patrankos šūvis. Didžiulis buldogas su ryškiai pastebima kiemterjero priemaiša šoko tiesiai ant Dravenio. Dravenio reakcija buvo žaibiška, jis suspėjo sugriebti šunį už gerklės. Tai buvo tas pats, apspjautas ir skaudžiai įžeistas buldogas. Jei šuo būtų grynaveislis, jis be šeimininko komandos niekada neužpultų skriaudiko. Suveikė prastas, prasčiokiškas tarpuvarčių kraujas. Ne mėlynas, ne raudonas, vergiškas, bespalvis. Sunku buvo tramdyti plėšrūną. Dravenis vos neapsivėmė – iš pabaisos nasrų sunkėsi putos, lašėjo glitus skystis, o iš gerklės sklido baisus dvokas.

Nežinia kuo būtų pasibaigęs šis incidentas, jei tarsi iš po žemių (imitacinio parketo) nebūtų išdygęs naminio (!?) gyvūno šeimininkas. Tai buvo tūlas Galigantas.

– Mopasanai, ramiai! – įsakė referentas.

Šuo nurimo ir urgzdamas atsitraukė prie šeimininko kojų.

– Atleiskite, Draveni, matyt, jūs nepatikote inteligentui Mopasanui, nes esate atgrasus nemokša. Tiek to, aš nesupykau.

Nuotaika buvo sugadinta nepataisomai. Dravenis sugrįžo į palėpę, nes nebuvo kito pasirinkimo. Dravenis patikrino kolto apkabą. Jis buvo pasiruošęs nugalabyti Galigantą. Tik ne save. Staiga Dravenis susigėdo, nes tik dabar pastebėjo savo nuopuolį. Šalin alkoholį ir cigaretes! Nereikia nei psichoanalitiko, nei ekstrasenso, nei dievoto šarlatano pagalbos. Draveniui neprireikė net prašyti Dievo pagalbos. Kaip paprasta ir aišku. Koks nepakartojamai kuklus džiaugsmas! Dravenis išgyveno satori.

逢佛殺佛

Meet buddha kill buddha

Vadinasi, tikrasis Buddha – tai nubudusi Samonė. Ir ją, anot minėtos frazės autoriaus Línjì Yìxuán, galima aptikti tik savyje, ne kur nors kitur. Taigi jei sutinki kažką išoriško, tai nėra Buddha. Vien jau faktas, kad tas kažkas atrodo kaip išoriškas, reiškia, kad dar yra dualizmas, ir sąmonė nenušvitusi, nes projektuoja savo turinius į išorę.

Taip kartą išminčius Guru Guru aiškino.

Vilnius, 2014 m.