Ultrapatriotas

Girvinas susvyravo, sąžinė smogė tiesiai į smegenis. Aptemo akys. Bet staiga iš proto gelmių išniro klausimas: ar lozungas „Lietuva – lietuviams!“ yra pakankamai platus, perspektyvus, galintis įkvėpti kosmopolitizmo pritrėkštus žmones. „Ne, reikia žiūrėti plačiau! Lietuva – Lietuvos piliečiams! Jau geriau, bet ir šis požiūris dar yra siauras: šalikelėje lieka Lietuvos pilietybės neturintys, svetur gyvenantys tautiečiai ir jų vargšai vaikai. Lietuva – Lietuvos vaikams! Beveik gerai, bet dar nepakankamai...“

Girvinas, stebėdamas demonstraciją, aktyviai mąstė. Nejaugi jam nepavyks pabusti, atrasti naują perspektyvią koncepciją? Kažkoks liesas ilgšis smogė Girvinui į nosį:

– Ko žiopsai, gal nepritari...

– Pritariu, pritariu, – vapėjo Girvinas, – bet aš ieškau platesnio sprendimo...

– Atleisk, seni... Štai butelis alaus! Įkalk! Pamiršk. Ir prisijunki prie mūsų!

Girvinas mechaniškai įbrido į skustagalvių minią, ir, nieko nematydamas, negirdėdamas, mąstė toliau. Apniktas (apsnigtas) sunkių minčių, svyruodamas kolonos krašte, jis atsitrenkė į policininką ir jo mundurą aptaškė krauju. Pasipiktinęs pareigūnas Girvinui per kuprą smogė metaloplastikiniu bananu:

– Šalin, padugne, mušeika! Jei dar pasišakosi, nuvešiu į kaliūzę!

Svaigus banano smūgis pažadino Girviną:

– Mieli Lietuvos žmonės. Mes visi lietuviai! Visas pasaulis – tai Lietuva! – sušuko ką tik iškeptas (primuštas) oratorius.

Staiga Girvinas pastebėjo Aistį.

– Girvi, ar Paukščių takas – tai Lietuva?

– Aisti, visa Visata – tai Lietuva, o visi žmonės, visi ateiviai yra lietuviai. Tai plačiausias požiūris, kurį aš atradau, – spontaniškai ir netikėtai...

Vilnius – Mūsų, 2014 m.